Grupę „Atika“ iš Klaipėdos matome įvairiuose krikščioniškuose renginiuose, TV organizuojamuose dainų konkursuose. Ji - krikščioniškos muzikos festivalio „Sielos – 2002“ laimėtoja. Išgirdus nuoširdžiai ironiškas „Atikos“ dainas nori nenori į jas atkreipi dėmesį. Šiuo metu grupė rengiasi išleisti savo pirmą oficialų albumą. Į Tomo Vilucko klausimus atsako Darius Žvirblis, grupės „Atika“ įkūrėjas, siela, dainų autorius ir vokalistas.

 

Ką simbolizuoja pavadinimas „Atika“? Kokią grupės koncepciją jis atspindi?

 

Pavadinimas „Atika“ pasiskolintas iš Johno Lennono dainos „Attica State“, kūrinio apie „teisėtą“ kalinių maištą žymiausiuose JAV pataisos namuose. Į jį, beje, pasodino ir Lennono žudiką Marką Čapmeną. Be to, tai ir stiprus senovės Graikijos kultūrinis regionas. Šie du kraštutinumai ir yra „Atikos“ kūrybos esmė – menas, kaip besąlygiško maišto išraiška – maišto prieš susvetimėjusią visuomenę, atgyvenusias dogmas ir, žinoma, save.

 

Forumuose „internautai“ diskutuoja, ar jūs esate krikščioniška grupė, ar ne. Ką galite patys pasakyti šiuo klausimu? Ar priskiriate save christian krypčiai?

 

Įdomiausia, jog ne mes, o mus šiai krypčiai priskyrė pirmajame krikščioniškame festivalyje „Sielos - 2002“. Festivalyje dalyvavome tuometinio jo vedėjo ir organizatoriaus Giedriaus Surplio prašymu. Toks įvertinimas buvo netikėtas. Kas mus girdėjo, puikiausiai supranta, kad nesame šlovinimo grupė, tačiau tvirtai laikomės krikščioniškų vertybių (ne dogmų) ir jas spinduliuojame. Kas pasakys, kad klausimas „Kur mano vieta tavo gyvenime?“ yra nekrikščioniškas, tegu pirmas meta į mane akmenį (šypsosi).

 

Nors gyvuojate beveik dešimtmetį, tačiau tik dabar išleisite savo pirmąjį oficialų albumą. Kodėl tiek ilgai „kankinate“ savo gerbėjus?

 

Pirmąjį oficialų albumą išleisime tik šių metų antroje pusėje. Iki tol buvo tik demonstracinių įrašų rinktines, jas dalijome visiems susidomėjusiems, norėdami parodyti, kaip ir kokią muziką grojame. Bėda buvo ta, kad šių įrašų kokybė nebuvo tinkama oficialiai leidybai, todėl prieš metus nusprendėme įrašyti ir išleisti vadinamąjį „formatinio garso“ albumą.

 

Jūsų kūryba nuoširdžiai ironiška. Kodėl pasirinkote tokį kalbėjimo būdą, ar sekasi juo „susikalbėti“ su klausytojais? Ar jie priima ironijos iššūkį?

 

Galiu pasakyti, kad tokio kalbėjimo būdo sąmoningai nesirinkau. Kuriu taip, kaip moku. Stengiuosi kuo daugiau juoktis – iš aplinkos, iš savęs. Visuomenėje, kurią visuotinai sutarėme laikyti modernia, ypač daug absurdo, detalių, iš kurių nesijuokti negali. Tai darau nuoširdžiai, nes klausytoją labai sudėtinga apgauti. Muzika yra toks dalykas, kuris priimamas emocionaliai. Per šią emocionalumo nišą ir bendrauju su klausytoju. Galiu pasakyti, kad kontaktą su juo turiu pakankamai stiprų.

 

Jūsų atliekamų dainų tekstai pasižymi aštrumu. Kas tai lemia, nūdienos poezijos fonas, noras „įžnybti“ klausytojui ar įkvėpimo „dažniai“?

 

Mano tekstai – tokie „pasąmonės pokštai“. Gyvenu laikotarpiu, kurį ateinančios kartos, be jokios abejonės, įvardys kaip tarpinį, „juodąjį“, vertybių perkainojimo ir lūžio metais. Vaikystė man garantavo tarybinio piliečio ateitį, jaunystę žymėjo nepriklausomybės atgavimas, subrendau vadinamojo „organizuoto nusikalstamumo“ vyravimo metais. Mano kartos žmonės – unikumai, žmonės, kurie augo prie rusiškų „multikų“ ir Sąjūdžio. Esame kaip kempinės, kurios per 15 metų sugėrė visus Lietuvos visuomenės nešvarumus. Aš tik pagaunu tai, ką man išmeta pasąmonė, ir bandau šiuos srautus nukreipti sau naudinga linkme. Be jokios abejonės, tai – įkvėpimo dažniai, norint „įžnybti“ klausytojui (šypsosi).

 

Kokiam stiliui priskirtumėte savo grojamą muziką? Juk „Atikos“ atliekama muzika svyruoja nuo alternatyvos iki dainuojamosios poezijos.

 

Įrašę naująjį albumą ir pasiūlę jį leidėjams, supratome, kad esame pakibę ore. Tokie vieninteliai ir nepakartojami, kurių nepriima nei masinė popkultūra, nei undergroundas (šypsosi).Tiesą pasakius, nesiveržiame nei čia, nei ten. Aš norėčiau, kad „Atikos“ muzika būtų suvokiama kaip singer/songwriter judėjimo dalis, tačiau tokio judėjimo, kuris Vakaruose susijęs su postmodernistine popkultūra, Lietuvoje nėra. Turime nemažą savo klausytojų skaičių, kuris nuolat auga, ir tuo džiaugiamės. Tai – ženklas, kad žmonėms mes reikalingi, o tai yra svarbiausia.

Bernardinai.lt