Jei nuvykę į Rusiją atsisakysite gerti degtinę už Lietuvą pusšimtį metų okupavusią šios valstybės kariuomenę, jus greičiausiai nušaus.
 
Tokia yra šių dienų Rusijos realybė. Jeigu jus nušaus Rusijoje už tai, kad atsisakėte gerti už okupantų kariuomenę, Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) to greičiausiai nepastebės. Tokia yra šių dienų Lietuvos realybė.
 
Naugardo srityje nužudytas mūsų valstybės pilietis gavo kulką už tai, kad atmetė primygtinį siūlymą prisidėti prie tosto už Rusijos armiją, pavadindamas ją okupantais.
 
Kaip ir dalis Lietuvos istorikų, žudikas, matyt, norėjo, kad būtų vartojamas žodis „aneksija“, o ne „okupacija“. Ir kad lietuvių požiūris į Rusiją būtų draugiškas.
 
Europarlamentaras Vytautas Landsbergis išreiškė nuostabą, kad Lietuva tik po trijų mėnesių sužinojo apie minėtomis aplinkybėmis Rusijoje nušautą lietuvį.
 
Jo teigimu, Lietuvos ambasada Maskvoje ir URM negalėjo nežinoti apie šį tragišką įvykį. Pasak V. Landsbergio, jeigu tai – „pataikavimas vardan „gerų santykių“, tai jis jau eina per toli.
 
Europarlamentaro turbūt nenustebino URM pareigūnų reakcija. Jų žodžiais, tokie V. Landsbergio pareiškimai peržengia ribas.
 
Gaila jų, bet ką padarysi: kai valdininkų mąstymas toks ribotas, nenuostabu, kad gilesnio proto žmogus tas ribas lengvai peržengia.
 
Mūsų ministerijas ir įvairius departamentus kiaurai persmelkiantis absurdas yra natūralus politinio gyvenimo atspindys.
 
Visuomenė, pageidavusi, kad ją valdytų Viktoro Uspaskicho ir Loretos Graužinienės vadovaujama partija, nusipelno arogantiškų ir neišprususių valdininkų.
 
Absurdo Lietuvos politiniame gyvenime vis daugėja. Kur dar rasime tokią valstybę, kurios parlamentinių partijų lyderiai masiškai nenori arba negali būti parlamentarais?
 
Rolandas Paksas negali, nes prisidirbo. V. Uspaskichas prisidirbo, atsisakė Seimo nario mandato ir išnyko Rusijos toliuose.
 
Artūras Zuokas neturi noro ir laiko dirbti Seime – jis, regis, mieliau kasdien susirašinėja pats su savimi portale zuokas.lt.
 
Pagaliau Algirdas Brazauskas pasitraukė iš politikos, nors – tik nereikia šioje situacijoje ieškoti logikos, ekspremjerui tai nepatinka – išliko politinės partijos pirmininku.
 
Partijų pirmininkai Lietuvoje masiškai atsisako politinės karjeros ir eina dirbti kitų darbų, skendi kituose rūpesčiuose. Seimas virsta vieta, kur, trumpai tariant, posėdžiams pirmininkauja Alfredas Pekeliūnas.
 
Keista padėtis ir savivaldybių tarybose. Antai sostinės taryboje viena partija turi dvi tarpusavyje nesutariančias frakcijas. Vieni konservatoriai lojalūs Andriui Kubiliui, kiti – A. Zuokui.
 
Vieni šiaip konservatoriai, kiti – „liberalieji“. Šių atstovas Algirdas Čiučelis – tikrai įkvepianti liberaliajam konservatizmui persona. Tiesiog pamatai jį ir iškart pajunti, kas yra liberalusis konservatizmas.
 
Informacija apie šio provaikaičiams jau turinčio ką papasakoti politiko pavardės atsiradimą „Rubicon“ juodojoje buhalterijoje privertė konservatorius spręsti jo narystės partijoje problemą. Ilgai sprendė, bet taip ir neišsprendė.
 
Absurdas tvirtai suleido šaknis Lietuvos politikoje.
 
Savaitraštis "Panorama"