Karštą vasarą reikia lengvesnių temų, todėl šįkart – apie alternatyvius jaunimo judėjimus sovietmečiu.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Apie hipių ar pankų judėjimus sovietų laikais buvo nemažai šnekama ar rašoma net oficialioje žiniasklaidoje. Ar galima tai įvardyti kaip tam tikrą pasipriešinimo formą?

Ko gero, turime teisę įvairius jaunimo judėjimus sovietmečiu vadinti pasyviu pasipriešinimu. Juk sovietinėje sistemoje egzistavę hipių ar pankų judėjimai nuo savo analogų Vakaruose kaip tik tuo ir skyrėsi, kad ten protestas buvo labiau nukreiptas prieš vartotojišką, savotiškai sočią visuomenę, o pas mus – labiau buvo protestuojama prieš pačią sovietinę sistemą. Juolab kad ta sistema tokio protesto tikrai netoleravo ir už tai buvo persekiojama.

Tačiau neteko girdėti, kad už ilgus plaukus ar išskustą skiauterę ant galvos tie žmonės būtų teisiami ar vežami į Sibirą, kaip kokie rimti rezistentai.

Į miliciją tais laikais veždavo dar ir už menkesnius dalykus, ypač Rusijoje. Galime prisiminti, jog vos ne prie kiekvieno milicijos skyriaus veikė vadinamieji jaunųjų dzeržinskiečių būriai. Savaime suprantama, didžioji tų dezeržinskiečių dauguma buvo rusai, ir jų pagrindinė užduotis buvo ne tiek padėti palaikyti viešąją tvarką, kiek mušti ir daužyti visus ilgaplaukius ar skiauterėtus, kuriuos į skyrius pristatydavo vyresnieji kolegos.

Mėgiama neformalų susirinkimo vieta sovietmečiu buvo vadinamasis Šunparkis. Dabar LR Prezidentūros vidinis kiemas. Jaunieji dzeržinskiečiai jos vengdavo

Sistema buvo paprasta. Vadinamieji dzeržinskiečiai paprastai jau laukdavo pagautųjų lauke, kur nors netoliese, ir prisikabindavo, vos tik tas žmogus buvo išleidžiamas iš skyriaus. Paprastai tai baigdavosi muštynėmis, ir nesunku prognozuoti, kas visuomet nukentėdavo labiausiai. O pačiame skyriuje itin drastiškai atrodančius protestuotojus dažniausiai nukirpdavo plikai, surašydavo kokį teisės pažeidimų protokolą, pranešdavo į mokymo įstaigą ar darbovietę ir pan. Vietose vykdavo jau kolektyviniai svarstymai, ne paslaptis, kad ne vienas taip išlėkė iš aukštųjų mokyklų ir pan.

Hipių judėjimo apogėjus Lietuvoje, ko gero, buvo Romo Kalantos laikais. 1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta pasirinko itin drastišką politinio protesto formą. Kauno muzikinio teatro sodelyje, apsipylęs benzinu, jis susidegino. Tuo metu šis įvykis sukėlė Lietuvos komunistų partijos ir KGB pareigūnų paniką. Sovietiniai saugumiečiai paskubėjo patys Romą Kalantą slapta palaidoti anksčiau paskelbto laiko. Susirinkę į laidotuves žmonės pasipiktino KGB savivale. Prasidėjo masinės eitynės, kuriose buvo skanduojami politiniai šūkiai. Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko kelias dienas. Neramumai nuslopinti 1972 m. gegužės 19 d. Daugiau kaip 400 žmonių buvo suimta, bet Romas Kalanta tapo pasipriešinimo simboliu, o tie įvykiai tiesiog dar labiau paskatino hipių judėjimą.

Pasakoja buvęs hipis, Vilniuje bei Rusijoje labiausiai žinomas GIOLO vardu:

Į hipių gretas aš įsijungiau apie 1975 m. Man tuomet buvo 15 metų, tada gyvenau Maskvoje. Kaip dar nelabai mąstančiam penkiolikmečiui vienas svarbiausių dalykų buvo noras išsiskirti iš pilkos tarybinių žmonių masės. Bet aš papuoliau į tokią kompaniją, kuri norėjo pakeisti tą pasaulį. Daug buvo skaitoma antitarybinės literatūros. Ir tai buvo, ko gero, pati nepavojingiausia ir tuo pačiu maloniausia pasipriešinimo forma tai santvarkai. Išreikšdavome savo nesąmoningą, o gal kaip tik sąmoningą protestą, o tuo pačiu ir maloniai praleisdavome laiką. Viena vertus, tai buvo kaip koks žaidimas, bet, kita vertus tai, kad mumis domėjosi saugumas, rodo, jog tarybinė santvarka rimtai žiūrėjo į tai. Ponas Vytautas Landsbergis yra pasakęs, kad jis sugriovė Tarybų Sąjungą, bet iš tikrųjų ją sugriovė roko muzika.

Laiką mes leisdavome keliaudami, skaitydami, daug ginčydamiesi apie Pasaulio santvarką, apie tiek tarybinę, tiek Amerikos sistemą. Piteryje buvome susipažinę su anarchistų grupe, kuri savo išvaizda neišsiskyrė taip kaip hipiai, bet su jais labai įdomiai diskutuodavome.

Buvo keli gerai organizuoti visos Tarybų sąjungos hipių suvažiavimai. Pirmasis įvyko netoli buvusio Leningrado, greta Solnečnaja gyvenvietės. Kitais metais toks suvažiavimas įvyko Estijoje, netoli Talino. Turėjau ir aš ten dalyvauti, bet visa tuometinė Estijos milicija buvo „pastatyta ant ausų” ir visus ilgaplaukius, kurie nešnekėjo estiškai, „pakavo” ir išvežinėjo už Estijos ribų. Tai ir man teko keletą kartų važinėti pirmyn atgal…

Kokie buvo skirtumai ir panašumai tarp Maskvos ir Lietuvos hipių ?

Pirmą kartą Vilniuje aš apsilankiau 1977 m. Tuo metu išoriniai dalykai man jau buvo antrame plane. Bet bendraudamas su Lietuvos hipiais pastebėjau, kad jie buvo visiškai nepaveikti tų dalykų, kurie veikdavo mus, Maskvos hipius. Jie buvo pakankamai pragmatiški, nespręsdavo pasaulinių problemų, kurias mėgdavome spręsti mes. Tie žmonės, su kuriais man asmeniškai teko susidurti, jau iš esmės nebebuvo hipiai. Jie buvo tiesiog ilgaplaukiai. Tiesa, apie 1978–1980 m. hipių judėjimas jau buvo iš esmės išsikvėpęs…

Prieš GIOLO pasakojimą kalbėjome apie tai, kiek įvairūs alternatyvūs jaunimo judėjimai sovietmečiu buvo susiję su pasipriešinimu visai sovietinei sistemai ar tikrovei. Štai anoniminis internetinio straipsnio autorius, savo straipsnį pavadinęs „Heavy metal in Lithuania”, rašo: „Dabar tik iš pasakojimų ir išlikusių įrašų bei nuotraukų galime pažinti 50 tūkstančių laisviausių Lietuvos žmonių. Kasdien balansuodami tarp gyvenimo ir mirties, jie, ko gero, pirmieji pajuto tuos dvasinius vėjus, kurie tik vėliau apėmė ir likusią laisvojo pasaulio jaunuomenę. Lietuviai ir čia aplenkė Europos laiką. Ir Lietuvos miškuose, ir Woodstocke, ir 1972-ųjų gegužę Kaune ilgi jaunuolių plaukai simbolizavo tą patį - asmens laisvę, tarpusavio solidarumą ir protestą prieš juos gniuždančią visuomenę. Pažvelkite į stebuklingai išlikusias Lietuvos Partizanų - Miško brolių nuotraukas. Įsivaizduokite jų rankose ne sunkiojo metalo ginklus, bet Sunkiojo Metalo elektrines gitaras, ir jie niekuo nesiskirs nuo tų jaunuolių, kurie troško tik būti laisvi ir groti savo muziką”. Taigi, kiek tiesos tame teiginyje, kad Sovietų Sąjungą sugriovė ne visi buvę išsivadavimo sąjūdžiai, o roko muzika?

Minėtas straipsnio autorius, kaip matome, ne atskiria, o sujungia šiuos dalykus. Turbūt reikia sakyti, kad vienas kitam netrukdė, o, papildant vienas kitą, ir buvo pasiektas imperijos griuvimo efektas. Juk kiekvienas protestas sovietiniais laikais iš tikrųjų reiškė patį svarbiausią dalyką – laisvės troškimą. Matyt, kai laisvė buvo pasiekta tos kelios protestuotojų kartos – ar tai būtų hipiai, ar pankai, ar kokie metalistai – savaime sugrįžo į normalų gyvenimą, nors jų dvasioje visa tai, žinoma, liko. Kaip liko ir roko muzika. Man kažkada vienas buvęs pankas aiškino maždaug taip: „Prie bolševikų buvo įdomiau, buvo ką veikti ir prieš ką protestuoti, o dabar aplink tik biznis, pinigai, net policininkai ne tokie niekšai, kaip anksčiau…”

Kitaip sakant, pasikeitus laikmečiui ar politiniai sistemai, visi tie judėjimai turėjo neišvengiamai žlugti ar mirti natūralia mirtimi?

Patys judėjimai galbūt išliko, tik pasikeitė pats protesto objektas. Gal net nebeliko ir jokio protesto – tik noras kažkaip atkreipti į save dėmesį. Arba prisiminus senus laikus, tie judėjimai išliko iš inercijos – visuomet bus žmonių, kam tos idėjos yra priimtinos ir savos.

Kita vertus, sovietmečiu įvairios jaunimo neformaliosios, kaip tada buvo vadinama, grupuotės tarpusavyje nuolat konfliktuodavo: pankai skriausdavo hipius, vėliau atsiradę skinai – visus kitus ir t.t. Vadinasi, nepaisant bendros protesto prieš sovietinę sistemą atmosferos, vienybės nebuvo net ir tarp tokių alternatyvių grupuočių?

Čia jau ideologinių skirtumų bei savęs identifikavimo klausimas. Savaime aišku, jei koks hipis propaguoja pacifistines idėjas, visai natūralu, kad su skinu, kuris šiuo klausimu, švelniai tariant, laikosi priešingos pozicijos, jis nesutars. Tačiau tokia nesantaika prasidėjo tik tada, kai atsirado be galo daug įvairiausių judėjimų. Kalbant apie Lietuvą, tai atsitiko jau nepriklausomybės priešaušryje. O šiaip, bent jau sovietinės valdžios atžvilgiu, nuotaikos tokiose grupuotėse visada buvo labai panašios.

Minėto straipsnio „Heavy metal in Lithuania” autorius rašo: „Laisvajam pasauliui dabar vadovauja Woodstocko karta. Praplikę ir užsiauginę pilvus, jie įsiliejo į tą pačią visuomenę, prieš kurią tada 60-aisiais taip desperatiškai protestavo. Jie tapo iškiliais kūrėjais ir gerbiamais politikais. Vis dėlto jie pakeitė pasaulio veidą ne vien išoriškai. Čia, Lietuvoje, labiau ne dėl okupantų, bet dėl uolių kolaborantų kaltės, jaunimas buvo brutaliai atskirtas nuo to, kuo gyveno ir ką jautė jų laisvieji bendraamžiai. Būtent dėl tų uolių bukagalvių kaltės dabar Lietuva taip skiriasi savo laisvėjimu, pavyzdžiui, kad ir nuo Estijos. Į Tartu, Taliną važiuodavo kauniečiai ir vilniečiai, kad įkvėptų nors gurkšnelį gaivesnio oro. Tas vyko net po perestojkos („Rock Summer"). Lietuvoje buvo kitaip. Gal Kauno „Gintarinės triūbos", atsiradusios gerokai po, ir paprastai skirtos kokiam nors VLKJS suvažiavimui, galėjo kiek užpildyti vakuumą. Bet kas versdavo kolaborantams įžiebti visas Sporto halės šviesas (ne scenoje, bet tribūnose!), kai ėnkavėdė užguita Kauno jaunuomenė lengvai užsimiršdavo ir atpalaiduodavo savo užspaustus jausmus, norėdama balsu išreikšti savo pasitenkinimą laisvesne muzika. Tokią paprastai atsiveždavo „vokaliniai-instrumentiniai amsambliai" iš tos pačios Estijos. Kokių uabų, radijo stočių ar laikraščių direktoriais dabar dirba tie Partijos ir Komsomolo aktyvistai, tie baubliai, kurie iš Halės išvesdavo šviesos nepabūgusius ilgaplaukius jaunuolius? Kas sumaitojo prarastosios kartos gyvenimus? Kokia buvo išeitis laisvos dvasios žmogui, trokštančiam dalytis savo sielos virpesiais su aplinkiniu pasauliu?” Taigi ir vėl nori nenori tenka šnekėti apie kolaborantus, siekusius užgniaužti visus laisvės proveržius.

Kolaborantai Lietuvoje visais laikais buvo uolesni už pačius okupantus. Kai straipsnio autorius rašo apie sugriautus prarastos kartos gyvenimus, jis, matyt, turi galvoje tai, apie ką šnekėjome laidos pradžioje. Iš tikrųjų ne vienas sovietmečio jaunuolis, išdrįsęs kokia nors forma išreikšti savo protestą prieš sistemą, dėl to yra pakankamai rimtai nukentėjęs. Ir straipsnio autorius čia visiškai nehiperbolizuoja – tas gyvenimų griovimas pasireiškė pradedant plaukų kirpimais, baigiant psichiatrinėmis ligoninėmis arba net kalėjimais. Būtų prasminga kada nors atlikti tyrimus, kiek tokių jaunuolių nukentėjo nuo sovietinės santvarkos, tik bijau, kad tai neįmanoma.

Dabar siūlau pasiklausyti dar vieno, šįkart posthipių kartos atstovo Daliaus pasvarstymų šia tema:

Mano karta buvo pereinamoji karta tarp hipių ir pankų – tiesiog mes save vadinome Brežnevo epochos vaikais. Protestas ir norėjimas kažką keisti bent jau man asmeniškai atsirado perskaičius Keruako „Kelyje”, tuo metu kultinę jaunimo knygą, ir Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės”. Ligi šiol nesuprantu, kaip tuo metu šios knygos buvo išverstos į lietuvių kalbą ir oficialiai išleistos.

Buvo didelis noras išsiskirti iš tos pilkos tarybinių žmonių masės, klusniai ėjusios į Gegužės pirmosios ir Spalio švenčių demonstracijas, visi pilkai aprengti dirbo fabrikuose…

Kaip mes galėjome protestuoti – tiesiog vaikščiojome apiplyšę, apšepę, gėrėme. Veikė mus ir tas beprotiškas keruakiškas noras keliauti, tranzuoti. Ko gero, vienintelis buvusios Tarybų Sąjungos pliusas buvo tas, kad galėjai labai pigiai po ją keliauti. Tais laikais buvau nutranzavęs septynis tūkstančius kilometrų net iki Kazachijos sostinės Alma-Atos. Beveik kaip Dinas Moriartis per visą Ameriką. Teko tuo metu pabūti ir Maskvoje, ir tuometiniame Leningrade. Teko susidurti ir su tais visais narkotikais, teko pažinti Maskvos neformalų gyvenimą. Visur pagrindinis principas buvo nepritarti tuometinei tarybinei santvarkai ir tyliai ramiai užsiimti savotiška nuolatine savižudybe – vartoti alkoholį ir narkotikus. Esmė buvo kaifuoti, linksmai leisti laiką, daryti ne taip kaip daro visi…

Prie legendinės “Vaivos”

Vilniuje visi tokie „revoliucionieriai” rinkdavosi tuometinėje Gorkio gatvėje (dabar Pilies). Buvo ten tokios legendinės kavinės kaip „Vaiva”, „Afrika”. Gerdavome visi natūralų Anykščių vyną, o po to ir Lietuvą „vaduodavome” ir visą Tarybų Sąjungą šnekomis sugriaudavome tą vakarą. Bet iš ryto, kad ir kaip būtų liūdna, vėl viską rasdavome taip pat. Toks tai buvo protestas, kuris labiausiai atsiliepė kepenims ir skrandžiui.

Kita vertus, būtent tie žmonės, tie romantikai, nepritapę prie sovietinės sistemos ir tikėjęsi bei svajoję apie naują pasaulį, visa galva pasinėrė į naujos Lietuvos kūrimą. Deja, labai greitai pinigai ir komercija vėl viską sustatė į vietas…

Taigi kiekviena karta yra paženklinta kažkokio gal mūsų krašte tuo metu labiau išplitusio jaunimo judėjimo ženklu. Kas iš tų judėjimų paliko giliausią pėdsaką dabartinėje lietuviškoje visuomenėje?

Vis dėlto išskirčiau hipių ir pankų kartas, kaip, ko gero, ryškiausiai besireiškusias sovietmečiu. Įdomiausia, kad ypatingų ideologinių skirtumų Lietuvoje tarp jų tuo metu nebuvo – tas pats gatvinis gyvenimas, beveik tos pačios lankymosi vietos ir t.t. Skyrėsi nebent išvaizda. Na, vieni gal labiau romantikai, kiti – labiau cinikai. Beje, kai susitinki gatvėje ką nors iš anų laikų, neklystant ir šiandien galima nesunkiai suprasti, ką jis tuomet veikė ir kokiai šių judėjimų pakraipai labiau simpatizavo. Tačiau anksčiau ar vėliau visa tai baigiasi – lieka tik linksmi prisiminimai, nes liūdnus visi labiau linkę užmiršti.

Taigi visi tie alternatyvūs arba neformalūs judėjimai buvo savotiška protesto prieš sovietinę sistemą forma, noras išsiskirti iš pilkos minios ir t.t. Žinoma, visa tai nervindavo ir sovietinius įvairiausius pareigūnus, nekalbant jau apie tėvus. Kiek vis dėlto šie neformalai padėjo išklibinti sovietinės sistemos pamatus?

Matyt, svarbiausia čia, apie ką būtų galima kalbėti, yra laisvės pojūtis, kuris vėliau galbūt reiškėsi kitomis formomis. Na, nerasime tarp bet kurio neformalaus judėjimo dalyvių tokių, kurie tarpusavyje nediskutavo apie nepriklausomybės atgavimą, nors gal ir menkai nutuokė, kas tai yra iš tikrųjų. Lietuvoje šių judėjimų fenomenas būtent tuo ir pasireiškė – svarbiausia tada buvo ne tam tikri ideologiniai ar išvaizdos skirtumai. Buvo buriamasi dažniausiai tautiniu pagrindu, gal čia išimtis būtų hipiai, kuriems labai svarbu buvo keliauti po visą Sovietų Sąjungą. O visi kiti… Nuolat buvo įsiveliama į muštynes su vietos rusais, dar kitaip vadinamais urlaganais ir t.t. Visa tai formavo ir ateities pozicijas, ir gal net tam tikras vertybes, kurios iki šiol užima daugelio sąmonėje gana svarbią vietą.