Tęsiame „vasarinių“ laidų ciklą. Šios laidos tema: Lietuvos sportininkų pergalės sovietmečiu bei šių pergalių įtaka laisvėjimo procesui Lietuvoje, daugelio mūsų piliečių sąmonei bei nuotaikoms.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kai kalbama šia tema, pirmiausia prisimenamos jau legenda tapusios Kauno „Žalgirio“ krepšininkų pergalės prieš Maskvos CSKA. Dauguma kiek vyresnių žmonių prisimena tas superfinalų serijas, kurios, beje, atsirado tuometinio Maskvos klubo stratego Aleksandro Gomelskio dėka po to, kai „Žalgiris“ laimėjo reguliarųjį sezoną.

Galime prisiminti, kad tas pats „Žalgiris“ ir anksčiau iškovodavo įvairių spalvų medalių sovietinėse pirmenybėse, tačiau tokios euforijos tais laikais Lietuvoje nebūdavo – krepšinio netransliuodavo televizija, o ir pačių televizorių iki Stalino mirties krašte buvo nedaug.

Įdomus faktas: „Žalgiris“ buvo įkurtas 1944 m., CSKA – 1945 m. Tai buvo pati laisvės kovų Lietuvoje pradžia, pats masiškiausias šių kovų etapas. Labai simboliška, kad, praėjus 40 metų nuo laisvės kovų pradžios, žalgiriečiai kovėsi krepšinio aikštelėse su Rusijos kariuomenės komanda, kurią pagrįstai buvo galima vadinti ir SSRS rinktine.

Taigi dar iki Stalino mirties „Žalgiris“ buvo dukart tapęs SSRS krepšinio čempionais: 1947 m. ir 1951 m. Tačiau šios pergalės labai retai prisimenamos, ir juolab šiais laikais jokios laisvėjimo dvasios tose pergalėse neįžvelgiama.

Kita vertus, visais laikais „Žalgirio“ ir CSKA dvikovos garsėjo ne vien įvykiais krepšinio aikštelėse, bet pirmiausia užkulisiniais dalykais. Galbūt oficialiai apie tai nebuvo kalbama, tačiau eiliniai krepšinio aistruoliai šnekėjo visaip... Pavyzdžiui, kad Pabaltijo komandos viena kitai padeda, o teisėjai yra gavę nurodymų visus mūsiškius „skandinti“.

Tos kalbos iš dalies buvo pagrįstos. Pavyzdžiui, 1973 metais Minske vykusio paskutinio varžybų turo metu žalgiriečiai medalius užsitikrino nugalėdami tą patį CSKA klubą, o paskutinėse rungtynėse padėjo estams. Legendinis to meto „Žalgirio“ krepšininkas Modestas Paulauskas sakė: „Atidavėme pergalę Talino „Kalevui“. Mums ji nieko nebereiškė, o estams ji buvo labai reikalinga, kad netektų kovoti dėl išlikimo Aukščiausioje lygoje“.

Tokie faktai rodo ir tuometines sportininkų nuotaikas, kai į sporto arenas buvo einama kovoti ne vien dėl pinigų ar šlovės, tačiau kartu ir dėl politinių motyvų.

Tiems, kurie nelabai domisi krepšinio istorija, galima priminti, kad tais laikais beveik niekur pasaulyje neegzistavo uždaros krepšinio lygos (išskyrus NBA), iš kurių niekas neiškristų. Sovietų Sąjungoje buvo rengiami pereinamieji turnyrai, kuriuose buvo kovojama dėl teisės išlikti Aukščiausioje lygoje arba į ją patekti.

1980 metais po įvairių nesėkmių ruožo „Žalgiris“ iškovoja sidabro medalius SSRS pirmenybėse, o dar po metų – 1981-aisiais – komandoje debiutuoja ir Arvydas Sabonis. Jau tų laikų žiniasklaidoje buvo gausiai kalbama apie jaunąjį Lietuvos krepšinio fenomeną. Gal tai taip pat paskatino Lietuvos visuomenę domėtis krepšiniu, kaip išties išskirtiniu reiškiniu?

Galima prisiminti dar prieš A. Sabonio debiutą „Žalgiryje“ Vilniuje vykusią moksleivių spartakiadą, kurioje Arvydas žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje drauge su Šarūnu Marčiulioniu. Jau tada buvo kilęs didžiulis ažiotažas. Sunku dabar prisiminti, kokiu būdu pavyko gauti bilietus į kelių dienų varžybas, tačiau iki šiol prisimenu Vilniaus sporto rūmuose tvyrojusią atmosferą, milicininkų bei civiliai vilkinčių saugumiečių pastangas malšinti aistras tribūnose ir t.t. Beje, vėliavų, net ir sovietinių, tuo metu tribūnose nebuvo, tačiau daugelis žiūrovų į tas varžybas atėjo apsivilkę geltonai arba žaliai. Automatiškai daugeliui aistruolių tada kilo didžiulės trispalvės vėliavos asociacijos, daugelis apie tai šnekėjo, nepaisydami gūdaus brežnevinio sovietmečio.

Prisimenu, kaip tik tą dieną lietuviai žaidė su Maskvos rinktine ir nugalėjo. Džiaugsmui, aišku, nebuvo ribų ir po varžybų daugelis šnekėjo ne tiek apie rungtynių niuansus, kiek akcentavo politinę tokių rungtynių potekstę. Iškart po varžybų įvyko spontaniška aistruolių eisena su atitinkamomis dainomis, šūkiais ir pan. Man regis, bent jau Vilniuje tai tapo savotiška sporto aistruolių pusiau politinių demonstracijų pradžia. Vėliau tokių aistrų sukeldavo jau Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų pergalės.

Tačiau dar grįžkime prie Kauno „Žalgirio“ šlovės laikų. Galbūt ir keista, tačiau kur kas reikšmingesnės pergalės buvo iškovotos Lietuvai jau atgavus Nepriklausomybę – tai ir iškovota Saportos taurė, ir Sidabrinis krepšys Eurolygoje. Tos pergalės tarsi taip pat sporto aistruolių buvo sutiktos gana karštai, tačiau tokios legendos bei tokių prisiminimų, kaip pergalės prieš CSKA, nepaliko.

Nepaliko, nes faktiškai neliko ir politinės potekstės, neliko tos tradicinės priešpriešos – mes prieš sovietų imperiją. Net ir dabartinės Lietuvos komandų dvikovos prieš tą pačią CSKA Eurolygoje šiuolaikinei aistruolių kartai jau nekelia tokių asociacijų. Žinoma, išlieka pasididžiavimas savo klubu arba nacionaline rinktine, Švedijoje tapusia Europos čempione, gatvėse buvo daug triukšmo... Bet dabar niekas to nedraudžia ir nepersekioja už tai, kad kažkas skanduoja „Lietuva, Lietuva“ ar mojuoja trispalve. Nebeliko pasipriešinimo dvasios, nes nėra ir kam priešintis. Tačiau vienas bendras dalykas tarp anų ir šių laikų sporto aistruolių išliko – tai nacionalinio pasididžiavimo jausmas. Vargu ar šiais laikais kas nors gali labiau suvienyti tautą, nei mūsų krepšininkų tarptautinės pergalės.

Tais laikais svarbiausia buvo krepšinio aikštėje nugalėti CSKA, o dabar kur kas prestižiškiau laimėti prieš serbus ar amerikiečius. Bet tai daugiau sportinis, nei politinis tikslas. Rusai jau tarsi nelaikomi rimtais varžovais, tačiau taip yra tik krepšinyje. Eiliniams europiečiams, menkai susipažinusiems su mūsų specifika, tai sunkiai suvokiamas dalykas. Tuo metu, kai visas pasaulis pamišęs dėl futbolo, lietuviai turi savą sportinę religiją. Kiek prisimenu, prieš tas pačias „Žalgirio“-CSKA dvikovas kai kurios močiutės lėkdavo į bažnyčias užpirkinėti Mišių... Pats anais laikais girdėjau, kaip kelios močiutės prie laiptinės rimtais veidais analizavo Sabonio veiksmus prieš Tkačenką ir atrodė, kad nieko jų gyvenime nėra svarbesnio.

Tuometinio „auksinio“ „Žalgirio“ treneris Vladas Garastas yra ne kartą kalbėjęs apie teisėjavimą superfinalų prieš CSKA serijose: „Pirma skaudi nesėkmė mus ištiko 1984 m., kai neiškovojome SSRS čempionato aukso medalių, nors visi iš anksto mus vadino čempionais. Tačiau tuo metu neturėjome superfinalų patirties, juos sugalvojo Aleksandras Gomelskis, kai mes pradėjome atkakliai priešintis CSKA. Ne paslaptis, kad ir teisėjai atitinkamai dirbo. Už paramą CSKA klubui jie įgydavo galimybę teisėjauti Europos ir Pasaulio čempionatuose“.

Nepaisant to, net trejus metus iš eilės - 1985, 1986 ir 1987 m. – CSKA su visu A.Gomelskiu buvo priversti kapituliuoti prieš „Žalgirį“. Štai kaip prisimena 1987-ųjų pergalę kitas legendinio „Žalgirio“ krepšininkas Sergejus Jovaiša: „Be darbo liko šventiškai išsipustęs karinis orkestras, garsiai repetavęs saviškių garbei sukurtą naują dainą. Maskvos krepšininkų žmonos ėjo iš rūmų, slėpdamos už nugarų neįteiktas gėles, kaip kad anksčiau – mūsiškės...“

Tai džiugios akimirkos. Bet superfinalų dienomis ant kojų Lietuvoje visuomet buvo sukeliamos milicijos bei saugumo pajėgos. Tačiau ir jie buvo bejėgiai nuslopinti visuotinę euforiją. Geriausias pavyzdys būtų „Žalgirio“ iškovota pergalė Tarpkontinentinėje taurėje 1986 metais. Ten žalgiriečiai atsirevanšavo Zagrebo „Cibonai“ už skaudų pralaimėjimą Europos čempionų taurės finale. „Cibona“ juk tais laikais buvo ne ką mažiau nekenčiamas varžovas nei CSKA. Kita vertus, tada ir saugumiečiai neturėjo ypatingo preteksto persekioti sporto aistruolių, kurie susirinko oro uoste pasitikti žalgiriečių. Tarsi nėra čia jokios politikos – graži pergalė, saldus revanšas... Tačiau akivaizdu, jog tuo sutikimu buvo galutinai pralaužti ledai ir vėlesniais metais sukontroliuoti daugiatūkstantines minias sovietams sekėsi vis prasčiau.

Štai kaip savo knygoje šią pergalę Argentinoje aprašo tuometinis „Žalgirio“ kapitonas Valdemaras Chomičius: „Mes žaidėme tarsi gimtojoje Kauno halėje. Visi žiūrovai palaikė mus. Tai buvo mūsų kerštas – tikras lietuviškas kerštas. Po finalinės sirenos daugelis „Cibonos“ krepšininkų verkė kaip vaikai. Kai mes pavargę po kelionės, apduję nuo sėkmės, nusileidome Aleksoto oro uoste, atsivėręs reginys mus pritrenkė – pamatėme žmonių jūrą. Atrodė, jog visas Kaunas susirinko tą ankstų rytą. Buvo maždaug 4 valanda. Mes, žinoma, tikėjomės, kad žmonių ateis, bet kad jų bus tiek daug... Dėl tokių akimirkų verta žaisti krepšinį“.

Tačiau mūsų krepšininkai nuolat atstovavo ir SSRS rinktinei, kartu su ja laimėdavo prestižiškiausius apdovanojimus, Olimpines žaidynes ir t.t. Kokia buvo tuo metu Lietuvos žmonių reakcija?

Reakcijų visada buvo įvairiausių. Galima kalbėti tik apie save. Bet kurioje sporto šakoje, taip pat ir krepšinyje, visada „sirgdavau“ prieš sovietų komandas. Ir tokių tikrai buvo nemažai. Bent jau ypatingo džiaugsmo proveržių po SSRS rinktinės pergalių pastebėti netekdavo. Žinoma, sportininkai, atstovavę sovietams, čia niekuo dėti, tiesiog, sąžinė neleisdavo tuo metu už juos „sirgti“... O žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, aišku, malonu, kad mūsų sportininkai tais laikais tapdavo olimpiniais, pasaulio ar Europos čempionais.

Palikime krepšinio temą ir prisiminkime kitus Lietuvos sportininkus, kurie šiandien galbūt nepelnytai pamirštami.

Be krepšinio, sovietmečiu dar turėjome neblogą futbolo mokyklą ir daugybę teigiamų emocijų sukėlusį Vilniaus „Žalgirį“, kuris per trumpą laiką iš sovietinės antrosios lygos pakilo ne tik į Aukščiausiąją lygą, bet ir iškovojo ten bronzos medalius, nuolat dalyvaudavo Europos taurių varžybose, laimėjo Universiadą.

Visiems, kurie tais laikais lankydavosi dar nesugriuvusiame „Žalgirio“ stadione, kiekvienos vilniečių rungtynės buvo tikra šventė, laukiama savaitėmis ar mėnesiais. Po varžybų nuolat vyko sporto aistruolių eitynės, kurios kartais net virsdavo spontaniškomis antisovietinėmis demonstracijomis. Po to būdavo nemažai suimtųjų, kai kuriems iš jų netgi iškeldavo baudžiamąsias bylas neva už chuliganizmą...

Galima konstatuoti, kad Lietuvos sportininkų pergalės ir net eilinės varžybos sovietmečiu buvo veiksnys, paskatinęs tam tikrą tautos pasipriešinimo dvasią ir daugeliui leidęs patirti tą nenusakomą trumpalaikės laisvės pojūtį.