Iš dainuojamosios poezijos (trumpiau – bardų) festivalio „Akacijų alėja“ Virgio Stakėno sukurto himno žodžių neišmesi, o jame atlikėjai prilyginti paukščiams ir pasakyta, kad vėlų vakarą akacijos sužydi lig debesų. Tad, kaip liepos aštuntosios pavakarę sakė Kauno rajono savivaldybės meras Leonardas Gineika, klausytojai nuo ežerų ir net jūros pakrantės suplūdo į Kulautuvą. Gamta buvo tokia maloninga, kad perkaitę termometrai liovėsi rodę laipsnius, o festivalio atlikėjų įvairovė įtiko įvairiausiems skoniams. Nors išklausyti gerokai ilgesnę negu įprastinė darbo diena programą – ne juokai, tai pastangų reikalaujanti kultūros akcija-atrakcija. Vieniems klausytojams mielesnis piknikas ant pievelės, gurkšnojant šaltą alų ir kremtant keptą duoną, kiti susirinko į koncertą. Šurmuliuota nemažai, bet konfliktų, regis, nebuvo.

Keletas svarbesnių faktų

2000 m. dainų ir tekstų autorius Algirdas Svidinskas tapo Kulautuvos kultūros centro direktoriumi ir su bičiuliu bei žanro kolega Algiu Lipskiu nuėjo pas Kulautuvos seniūną Ričardą Pudževelį aptarti dainuojamosios poezijos festivalio organizavimo galimybes. Energingas, veiklus seniūnas idėjai pritarė ir 2001 m. užpildytas pirmasis „Akacijų alėjos“ festivalio metraščio puslapis. Gražios pradžios neprastas tęsinys. Kasmet – vis daugiau atlikėjų, tūkstančiai žanro gerbėjų. Vargu ar rasime nors vieną žinomesnį dainuojamosios poezijos bardą, kuris nesisvečiavo Kulautuvoje, tad garsių vardų sąrašas įspūdingai netrumpas: Virgis Stakėnas, Gediminas Storpirštis, Vytas Simas Babravičius, Kostas Smoryginas, Vladas Bagdonas, Andrius Mamontovas, Vytautas Kernagis... Liežuvis neapsiverčia sakyti „ir kiti“, bardų festivalyje atlikėjai taip neįvardijami.

Nuo 2004 m. į festivalį kviečiami ir poetai, savo eiles „Akacijų alėjoje“ skaitė Gintaras Patackas, Antanas A. Jonynas, šiemet – Aidas Marčėnas.

Nacionalinės premijos laureatas A. Marčėnas: „Nors dainuojamoji poezija ir lengvesnis poezijos žanras, negaliu purkštauti, kad jis nepatinka, nes klausausi ir Bobo Dylano, ir Treizi Čepman dainų, iš lietuvių pats įdomiausias žodžius ir muziką rašantis Domantas Razauskas.

Žinoma, jaunystėje dainuojamoji poezija darė įtaką, dabar daug kas atrodo naiviai, juokingai. Arba aš pasenau, arba dainuojamoji poezija neatsinaujina, tapo pernelyg supaprastinta, banali, dažniausiai skiriama masiniam klausytojui. Bet nesakau, kad tai už kitus prastesnis žanras, yra daug perlų.

Kulautuvoje skaitysiu eilėraščius. Griežto avangardinio roko grupėje „Vilniaus kailiai“ groju mušamaisiais, į tekstus ne itin kreipiame dėmesį, svarbu, kad jie būtų linksmi ir mums patiems juokingi. Mušamieji „Akacijų alėjos“ klausytojams tikriausiai nelabai patiktų?“

Šių metų Pušų amfiteatre buvo ir naujovių. Apie jas – festivalio prodiuseris ir atlikėjas V. Stakėnas: „Renginį pradeda, apšildo „Mažosios akacijos“ artistai, juos geriausiai pažįsta ir pristato A. Svidinskas. Didžiojo koncerto „Akacijos ieškojimas“ programą sudėliojau aš pats. Sugalvojome specialų ženklą, savitą festivalio medalį – į atlapą įsegamą numeruotą gitarą. Atlikėjams liks brangus prisiminimas, kuris ir po daugelio metų primins „Akacijų alėją“.

Pirmąkart pakvietėme svečius iš užsienio, atvyko Vokietijoje gyvenantys britai Styvas Baikeris (lūpinė armonikėlė) ir Dikas Biordas (gitara). Tai pasaulinės klasės meistrai, drauge koncertuojantys keliasdešimt metų ir išleidę daugybę CD. Manau, country folk rokas paįvairins festivalį. Norėtųsi, kad kitąmet bardų festivalis būtų tarptautinis. Kuo mes prastesni už Vudstoką?“

Scenoje ir didžiuliame ekrane matėme ir girdėjome kompozitorių Laimį Vilkončių, bardus Olegą Ditkovskį, Alvydą Jegelevičių, Aleksandrą Makejevą, Povilą Girdenį, jūrų laivyno karo kapelioną Romualdą Ramašauską, poetą Edmundą Janušaitį, žurnalistę, popmuzikos atlikėją Heleną Strazdauskaitę, verslininką Kazimierą Jakutį-Pagulbį. Eiles skaitė ir Akacijų bardo vardą pelnė poetas A. Marčėnas.

Skambėjo ir naujos, ir klausytojams gerai žinomos dainos, koncerto pabaigos ir Jurgio Didžiulio pasirodymo po pirmos valandos nakties sulaukė tik patys kantriausi, labiausiai užsispyrę, fanatiškai dainuojamąją poeziją pamėgę (kuo čia dėtas Jurgis?) ir galbūt... informuoti klausytojai. Nes organizatoriai nepasirūpino paaiškinti, kokia tvarka koncertuos atlikėjai, – juk neprošal žinoti (programa ne vien laisva improvizacija?), kokie pamėgti kūriniai skambės. Kai muzikuojama nesaikingai ilgai, tenka rinktis. Taigi lauko ekranas savo funkcijų neatliko. Festivalio vedėjas V. Stakėnas irgi turėjo būti reiklesnis. Pirmiausia pats sau...

Iš festivalio pokalbių

E. Janušaitis: ,,Dainuojamoji poezija man suteikė galimybę geriau pažinti save, suradau svarbią saviraiškos formą. Nauji draugai padėjo pakeisti mano verlibro tekstus, pritaikėme juos dainoms. Žanras labai mobilus – vienas atlikėjas, viena gitara, plius gera nuotaika. Neseniai svečiavausi Lenkijoje, šią vasarą dar norėčiau nuvažiuoti į Vokietiją.

Vis dažniau „populiari“ muzika, kurią girdžiu per radiją ar TV, man primena kraujo ištroškusią erkę. Ji kandžioja kūną, geria, užkrečia kraują, bet nepasiekia širdies. Kas kita – dainuojamoji poezija. Klausais ir kuri širdimi, lyg nuo neatmenamų laikų būtum bardas“.

A. Makejevas: ,,Festivalyje dalyvauju antrą kartą. Smagu. Juolab kad atvežiau ir pristatau savo naują CD „Aš tavo“. Kartais paklausiu, kiek galima liūdėti. Mane tai užknisa, nors ir suprantu ašaringą lietuvišką dūšią.

Patinka, kai autorius rašo ir muziką, ir tekstą. Aš taip darau, nors jokiu būdu savo žodžių nevadinu poezija. Paprasčiausiai kuriu man artimą roko, bliuzo, pankroko variantą“.

Povilas Girdenis: ,,Atliksiu dainas pagal A. Marčėno žodžius. Pažįstu ir autorių, ir jo kūrybą, pateiksiu originalią dainuojamosios poezijos versiją. Šis žanras ilgokai buvo neįpareigojanti laisvalaikio leidimo forma, tačiau po truputėlį dainuojamoji poezija mane užvaldė, į dainų kūrimą žiūriu vis rimčiau“.

Klausytoja Rūta Goštautaitė: ,,Seniai tiek valandų niūniavau, dainavau ir plojau. Nors nuo sėdėjimo ir gulinėjimo ant šlaito paskaudo visus kaulus kitąmet į „Akacijų alėją“ važiuosiu, jeigu festivalio vedėjas Virgis gers mažiau alaus ir paieškos įdomesnių, įvairesnių atlikėjų pristatymo būdų“.

Festivalio „Akacijų alėjos“ direktorius R. Pudževelis: „Pasitaikė visko. Būta techninių nesklandumų, nenumatytų organizacinių rūpesčių, tačiau be jų neapsieina joks didesnis renginys. Manau, dainuojamosios poezijos gerbėjai liko patenkinti“.