Ne vien čekistai verbuodavo partizanus pokario kovų metais, laisvės kovotojai taip pat turėjo savo agentūrą sovietinių represinių struktūrų tarpe.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

Atvejų, kai partizanai užverbuodavo sovietų represinių struktūrų atstovus, yra žinoma pakankamai nemažai. Paprastai būdavo verbuojami stribai arba jų šeimų nariai. Visose partizanų apygardose ar net rinktinėse veikė žvalgybos skyriai, į kurių pareigas įeidavo ir priešų verbavimas bei informacijos apie jų veiksmus rinkimas.

Kodėl dažniausiai būdavo verbuojami stribai?

Pirmiausia, daugelis jei ne dauguma šaukiamojo amžiaus Lietuvos vyrų į stribus nuėjo vengdami tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Žinoma, tarp jų buvo nemažai ir idėjinių bolševikų, įvaraus plauko nusikaltėlių bei panašios publikos, tačiau tikrai nemenkai jų daliai, ypač pirmaisiais pokario metais, dar nelabai buvo aišku, kokiai tvarkai jie atstovauja. Yra žinomi atvejai, kai stribai visu būriu pereidavo į partizanų pusę su ginklais. Todėl suprantama, kad ir pagrindinis partizanams teikiančių informaciją žmonių kontingentas buvo iš tokių stribų, kurie patys ne itin žavėjosi komunizmo idėjomis.

Kita vertus, tarp tų, kuriuos užverbuodavo partizanai, buvo nemažai ir tokių, kurie tais baisiais laikais stengėsi kaip nors išlaviruoti, tarnauti dviems šeimininkams ir taip išvengti Sibiro ar partizanų kulkos.

Toliau pasakoja Tauro apygardos partizanas Klemensas Straigis-Vikruolis. Partizanu jis tapo 1945 m. vasario mėn. Tais pačiais metais jis jau dalyvavo kautynėse su Šilavoto stribais. Būtent jam pavyko užverbuoti Šilavoto stribų jaun. leitenantą Juozą Riaubą, iš kurio gaudavo žinias apie apylinkėse veikiančius provokatorius. Tuo būdu buvo išgelbėta daugelis šeimų nuo tremties ar net žūties. 1947 m. drauge su kitais Tauro apygardos partizanais K.Straigis susprogdino Šilavoto stribų būstinę. Už nepriekaištingą vadovybės užduočių atlikimą apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys pareiškė K.Straigiui raštišką tarnybinę padėką ir tarnybinį pagyrimą. Klemensas Straigis buvo suimtas 1948 m., žiauriai tardytas Prienų saugume ir Kauno kalėjime, tačiau savo kovos draugų neišdavė. Buvo nuteistas 10 m. lagerių ir kalėjo Džezkazgano vario kasyklose. Dėl galvos sumušimų tardymų metu tapo pirmos grupės invalidu-neregiu. 2000 metais Klemensui Straigiui pripažintas teisinis kario-savanorio statusas, o 2003 m. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Mirė K.Straigis 2004 m. pabaigoje. Pasiklausykime jo pasakojimo:

“Man pavyko užverbuoti Riaubą Juozą – milicijos leitenantą iš Šilavoto. Jis man teikdavo visas žinias – kada į Šilavotą atvyksta pastiprinimas, kada ir kur ruošiami miškų valymai, kas teikia žinias Šilavoto stribams. Sužinojęs išdavikų ir skundikų pavardes, perduodavau savo vyresnybei, o tie vyrai jau spręsdavo, ką su tais parsidavėliais daryti. O saugumui niekaip nepavyko išsiaiškinti, kodėl jų agentai būdavo labai greitai likviduojami.

Kaip jums pavyko užverbuoti sovietinį pareigūną ?

Juozas Riauba iš pradžių buvo stribas. Bet ne iš tų, kurie šaudydavo į šventus paveikslus. Su žmonėmis jis elgėsi labai gerai ir mandagiai. Po kiek laiko iš stribų jį pervedė į milicijos kriminalinį skyrių, suteikė leitenanto laipsnį.  Žinios apie jo mandagumą pasiekė ir miško brolius. O jo tėvas buvo paštininkas. Kartą bevažiuojantį mišku jį susistabdė partizanai ir paprašė perduoti sūnui linkėjimus. Kitą sykį perdavė laiškelį su siūlymu susitikti. Jis sutiko. Susitikimas įvyko mano tėviškėje. Atėjo jis į mano gimtąją sodybą vakare, jau sutemus. Be manęs jo laukė dar trys partizanai – Pjūklas, Lapinas ir Ainis. Kalba buvo trumpa, nes Riauba iš karto sutiko bendradarbiauti. Tai, kokių žinių mes iš jo norime, perdavėme surašę ant popieriaus. Kadangi viskas pakrypo labai gera linkme, tai mes visi kartu nusprendėme visą šį reikalą dar ir “aplaistyti”. Partizanai beveik negėrė ir labai greitai patraukė savais keliais, na o Riauba gerokai pasivaišinęs dar užtraukė ir stribus pašiepiančią dainušką – “Oi rita, rita, Prienų stribai trys už litą..”

Sovietai Riauba labai pasitikėjo, nes jis per kautynes su partizanais buvo du kartus sužeistas, buvo patekęs į partizanų pasalą. Besigydant sužeidimą, partizanai jam kaip atsiprašymo ženklą atsiuntė siuntinėlį. Bet jis ir nepyko, netgi sakė, kad tas sužeidimas tik į naudą, nes turėsiąs dar didesnį pasitikėjimą…

Žinias Riauba perdavinėdavo man, o aš tas žinias perduodavau partizanams. Žinias jis pateikdavo raštiškai. Jei nespėdavo surašyti, perduodavo žodžiu. Areštavo Juozą Riaubą 1949 m. pabaigoje – panaudojus specialų preparatą trys partizanai buvo užmigdyti ir suimti, o pas vieną iš jų buvo surastas Riaubos raštelis. Atpažino pagal raštą… Tardymo metu jis pasakė tiesiai šviesiai, kad žinodamas tardymo metodus, iš karto viską prisipažįsta… Na ir papasakojo viską – ir kaip aš jį užverbavau, ir kaip jis žinias man perduodavo. O aš jau du metai kaip buvau suimtas ir sėdėjau lageryje. Tiesa, iš lagerio nei į akistatą, nei į jo teismą atvežtas nebuvau. Jokių pertardymų nebuvo, man dėl to metų nepridėjo.

Nuteisė Juozą Riaubą 25 metams lagerių. Sėdėjo Vorkutos lageriuose ir žuvo 1953 m. politinių kalinių sukilimo metu.”

Yra žinoma kita labai panaši istorija, kai partizanai Anykščių krašte užverbavo stribų leitenantą-operatyvininką Giniotą. Pastarojo pasakojimą istorikas Romas Kaunietis įdėjo į savo sudarytą daugiatomį leidinį, pasakojantį apie Aukštaitijos partizanus. Giniotas ten pasakoja apie savo ryšius su partizanais, apie tai, kaip jiems perduodavo ginklus ir šovinius, įspėdavo dėl gresiančių saugumiečių reidų, kratų ir t.t.

Paprastai, stribų būriai, kuriuose partizanai turėjo savo agentūros, vaikščiodavo visai kitais keliais, nei patys partizanai, stengdavosi nesusitikti ir neįsivelti į kautynes.

Prieš tai kalbėjome, jog yra buvę atvejų, kai stribai visu būriu ir su visais ginklais išeidavo į mišką. Ar buvo galima visiškai pasitikėti tokiais kovotojais?

Tais laikais 100 proc. niekas niekuo negalėjo pasitikėti. Manau, kad tais į miškus išėjusiais stribais buvo pasitikima, nes jie tiesiog jau neturėjo kelio atgal. Patekimas gyviems į sovietinio saugumo rankas jiems faktiškai reiškė ilgus kankinimus, patyčias ir dažniausiai mirties bausmę. Tokie kovotojai dažniausiai likdavo ištikimi duotai partizaninei priesaikai.

Pavyzdžiui, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis 1945 m. pradžioje paskelbė amnestiją Ukmergės aps. Pagirių miestelio stribams. Tada net 32 stribai su ginklais pasitraukė į Dambrausko partizanų būrį. Kiek yra žinoma, visi jie žuvo įvairiose kautynėse, apsupimuose, bunkeriuose. Čekistų vadovybėje tuomet kilo didelis skandalas, kai kurie pareigūnai buvo išmesti iš darbo, o kažką net nuteisė.

Taip pat 1945 m. gegužės 25 d. Šiaulių aps. Kriukų miestelio stribų grupė, vadovaujama milicininko Sankausko, išėjo į mišką ir prisijungė prie vietos laisvės kovotojų. O pavienių atvejų pasitaikydavo per visą partizaninio karo istoriją.

Tačiau akivaizdu, kad tarnauti stribų būriuose buvo nepalyginamai saugiau, nei išeiti į miškus. Kas vis dėlto paskatindavo tuos žmonės atsisakyti saugaus egzistavimo ir rizikikuoti gyvybe, nes vargu ar galima šnekėti apie patriotinius jausmus žmonių, vieną kartą jau peržengusių išdavystės ribas bei nuėjusių tarnauti okupantams?

Stribai

Nebuvo ta tarnyba stribuose tokia jau lengva. Yra žinoma, kad vien 1945 metais kovose su partizanais žūdavo maždaug kas 7-8 stribas, t.y. iš viso tada jų žuvo daugiau nei 1000. Pirmaisiais kovų metais jie buvo demoralizuoti, praradę kovingumą ir šiaip bei taip išsilaikydavo tik valsčių centruose, bijodami iš jų koją iškelti. Daugelis komunistų partijos vadeivų darė panašias išvadas: „Pagrindinio vaidmens, kaip ginkluotas kumštis prieš banditų veiksmus ir kaip organizacija, į kurią būtų galima remtis vykdant ūkines ir kitas priemones, mūsų istrebitelių būriai nesuvaidino.“

Kita vertus, tuo metu stribų moralinė būsena tikrai buvo prasta. Jiems reikėjo ne tik dalyvauti karinėse operacijose prieš partizanus, bet, kas dar blogiau, vykdyti įvairias „nubuožinimo“ ar trėmimo akcijas, nukreiptas prieš taikius gyventojus. Tautoje jie jokio autoriteto neturėjo ir buvo tapę pajuokos objektu. Todėl ir tokios priežastys galėjo pastūmėti sąžiningesnius ar nenutautėjusius piliečius mesti stribų veiklą ir trauktis pas partizanus.

Neteko girdėti apie tai, kad partizanams būtų pavykę užverbuoti kokį čekistų ar reguliariosios kariuomenės stambesnį pareigūną, tačiau su kariuomenės atstovais buvo tikrai įdomių dalykų. Kaip žinia, 1945-1946 m. bolševikai ne kartą bandė panaudoti reguliariosios kariuomenės dalinius antipartizaninėse akcijose. Suptantama, kad tik iš fronto grįžę kareiviai nebuvo sužavėti perspektyva gauti kulką į kaktą kur nors Lietuvos miške. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai kariškiai pamatę partizanus apsimesdavo jų nepastebėję arba net susitardavo su jais vieni kitų nekliudyti. Taip pat buvo atvejų, kai reguliarios kariuomenės kariškiai perduodavo pertizanams ginklus arba šovinius.

Pasakoja Didžiosios kovos apygardos Plieno rinktinės partizanas Bronius Triberžis-Kurmis:

Didžiosios kovos apygardos partizanai ir ryšininkės kartu su kovos draugu, vilkinčiu stribo uniformą (dešinėje)

“Vieną kartą pas mano tėvus stovyklavo aštuoni Plieno rinktinės, Plieno būrio partizanai. “Šarūnas” pasiūlė, kad vienam iš partizanų reikėtų  įstoti į stribų gretas. Pasisiūlė Kazys Stašelis. Jis buvo kilęs iš daugiavaikės bežemių šeimos – labai tinkamas kandidatas. Kaip tik buvo organizuojami nauji milicijos būriai, tai Kazys iš karto buvo į tą būrį priimtas, netgi buvo apgyvendintas mažame kambarėlyje pačioje stribų būstinėje.

Būnant jam stribu, ryšį tarp jo ir tarp partizanų palaikiau aš. Buvome su Kaziu seni draugai, puikiai vienas kitą pažinojome, suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio, taip kad visas žinios labai greitai pasiekdavo partizanus.

Tam kad nenušautų savi partizanai, Kazys reidų metu laikydavosi arba stribų būrio priekyje, arba kelis metrus nuo visų atsilikęs. Tačiau po vieno atvejo, kai netoli Alionių (kaimas Ukmergės rajone autoriaus pastaba) savi partizanai, nepaisant visų atsargumo priemonių vos jo kartu su visu stribų būriu nesušaudė, Plieno būrio vadas Pranas Grigas – Genelis nusprendė Kazį atšaukti iš stribų gretų.

Kitą rytą šį įsakymą perdaviau Kaziui. Buvo kovo mėnuo. Vakare kilo didelė pūga. Tai buvo mums į naudą.  Į būstinę susirinko stribai, visi buvo girti. Kazys, pastebėjęs, kad budintysis savo poste miegojo, ne tik kad saugiai pasitraukė į mišką, bet išsinešė ir ginklus – kulkosvaidį, automatą, pusautomatį, pistoletą ir daug šovinių.”

Draugas ar priešas?

Taigi, pokario lakotarpis Lietuvoje tikrai nebuvo toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – „čia savi, ten – priešai“. Ypač neaišku, kas draugas, o kas – priešas buvo partizaninio karo pabaigoje, kai čekistai pradėjo masiškai naudoti užverbuotus partizanus jų buvusių kovos draugų naikinimui. Tuo metu ir gyventojai jau nepasitikėjo niekuo.

Žinoma, baigiamuoju partizaninio karo laikotarpiu jau nebuvo ir stribų perbėgimų į partizanų stovyklą, ir užverbuotų operatyvininkų, teikiančių laisvės kovotojams žinias ar ginklus. Lietuva jau neturėjo jėgų kariauti, o didžiausi idealistai buvo žuvę arba suimti.