Kažkada šiais laiško žodžiais į mane kreipėsi Paulius Širvys. Dažnai apie tai prabildavo ir balsu, kai kartu teko dirbti Rokiškio laikraščio redakcijoje, o ir vėliau, kai persikėlė į Pandėlį. Ir dabar girdžiu tą virpantį, dusloką balsą, regis, gožiamą artilerijos kanonadų, o praūžus karui, slopstantį stalininių pergalių fanfarose, pompastiškų lozungų riksme. Jis negalėjo pakęsti veidmainystės ir melo, gal todėl ir daugelis jo publikacijų laikraštyje – feljetonai, pagal žanrą visiškai svetimi poetinei sielai. Žmogus, išgyvenęs karo baisumus, žvelgęs mirčiai į akis, purtėsi apsimestinio entuziazmo kaukės, nedangstė savo veido ir sielos randų idiotiška tarybinio patrioto šypsena. O rašyti į laikraštį vis dėlto privalėjo pagal to gūdaus laikotarpio reikalavimus. Nenoriu Pauliaus paversti kokiu nors disidentu. Tenoriu pasakyti, besiremdama jo laiško žodžiais, kad jis duso nuo primityvios žurnalistinės kasdienybės. Poeto siela veržėsi pakilti, o provincijos pelkė burbuliavo, traukė į liūną. Nesiliovė cenzorių ir sovietinių funkcionierių – sobakinų, kiseliovų skundai ir po jų sekę papeikimai. Vienintelė atvanga – poezija, tačiau kaip jis prisipažįsta laiške „…aš vis teberūdiju šitoj prakeiktoj pelkėj… Rašau dar kartais šį bei tą. Bet man vis išeina per daug liūdnai. Velniai žino, iš kur tiek liūdesio manyje prisirinko. Kartais būna taip, kad nežinia kur dėtis… Daugiausia rašau tada, kai dūšioj peilis“.

Ar jau tada (laiškas rašytas iš Pandėlio 1952 m. kovo 11 d.) Paulius tikėjo poeto pašaukimu? Gal dar nedrąsiai, tačiau tikėjo. Pirmuosius bandymus vertina labai atsargiai, gal ir pats suvokdamas, kad juose dar daug deklaratyvių bendrybių: „Štai mano „poezija“, – rašo jis laiške, kabutėmis tarsi sumenkindamas savo eilėraštį:

Manęs niekas niekad nesuprato,
Neatsiliepė man širdimi.
Ech, išeisiu taip niekam nematant
Su sava neramia mintimi.

Ir paliks nykios lygumos, pelkės.
Palydės ilgesys ir daina.
Mesiu viską linksmai nusikeikęs –
Tegu verkia širdis tik viena.

Tegu verkia iš sielvarto plyšta,
Tam ir duota man, bernui, širdis.
Aš tik vienas su savo jaunyste,
O ramintoja bus ateitis.

Nenuramino poeto ir ateitis. Šis eilėraštis, beveik neatpažįstamai pakitęs, vėliau bus spausdinamas įvairiuose Pauliaus rinkiniuose su viena esmine pataisa: tai tvirtas tikėjimas, kad jis jau ne tik bernas, bet ir poetas:

Gervės Grįžulo Ratuos vėl grįžta.
Vėl žiedai snieguolėlėm skraidys.
Tegu verkia, iš sielvarto plyšta –
Tam ir duota dainoriui širdis.

Eilėraštis, perrašytas man siųstame laiške, vėliau įgavo pavadinimą „Ugnelė gęsta“, o ta ugnelė – tai didžioji ir tyroji Pauliaus meilė Alpunei Z. Į pelkių motyvą įsiveržia apviltos širdies skundas:

Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.

Paulius niekada konkrečiai nesipasakojo apie savo širdies reikalus, nesigyrė pergalėmis, nelindo ir kitiems į „dūšią“, miesčioniškai nesmalsavo, neapkalbinėjo. Laiške jis lyg tarp kitko prisipažįsta: „Nesiseka man ir su mergom. Velniškas tas sutvėrimas tos mergos… arba aš?“

Žodžiai bernas, mergos, mergiotės – tai tik aukštaitiškos tarmės atspalviai, o ne paniekos išraiška. Praėję per poeto sielą, jie suskamba tyliai vaitojančia gaida: „Ir kažkur pasismaugia daina“.

Ta daina dažnai pasismaugdavo ne tik poetinėje eilutėje, bet ir Pauliaus gerklėje. Kartais, būdavo, užtrauks dainą, ir staiga – tarsi kulka jį būtų pervėrusi – nutils, kelias sekundes stovės sustingęs, kiek luktelėjęs atmes galvą, perbrauks atgalia ranka per plaukus, tarytum ką nuvydamas, nubaidydamas, ir vėl grįš prie posmo. Kaip ir visa pokario karta, mes nuolat dainuodavome. Dainuodavome mokykloje pertraukų metu, eidami ratu, susikibę už parankių, dainuodavome vakaruškose šviečiant mėnesienai, dainuodavome eidami keliu ir pievomis. Aš dar tebedirbau Rokiškio laikraštyje, Paulius – jau gretimame rajone, Pandėlyje, dažnai aplankydavau jį ir savo mokslo draugę Ireną Daudžvardytę, kurią jis buvo priėmęs į redakciją. Visi kartu eidavome į šokius, kartu vakarodavome. Tuo metu dainuodavome ne tik liaudies dainas, romansus, bet ir jau pasklidusias partizanų dainas. Iš rankų į rankas eidavo atminimų ir dainų sąsiuviniai, į kuriuos savo eiles noriai užrašydavo ir Paulius. Kiek vėliau šie tekstai virto dainomis. Dievulėliau, kaip Paulius dainuodavo, – užvertęs galvą, žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, tarsi jau tada būtų klausinėjęs:

Kas atsitiks man?
Kas atsitiks man?
Kas tolių toliuos
Jūreivio lauks?

Dainuodavo padrebindamas balsą, iš širdies, rodės, iš pačios karo nuniokotos žemės gilumos kildavo aimana, kai jis užvesdavo: „Oi neverk, motušėle, kad tavo sūnus eis ginti brangiosios tėvynės…“ Kai prie Pauliaus balso prisijungdavo kiti, imdavo mirkčioti lempa, o kai visi kartu užtraukdavo „Atskrend sakalėlis“ ir pabaigoje sušukdavo „och“, lempa užgesdavo. Tamsu, niekas nekikena, atrodo, jog visi susimąstė: argi mums jau taip labai linksma? Gal daina mus gelbsti nuo liūdesio, nuo pokario baisybių, nuo aikštėse suguldytų, išniekintų sakalėlių lavonų vaizdo? Paulius nemėgo tamsos. Gal ji jam priminė apkasų tamsą, gal tykančią nelaimę, gal karo siaubą? Lempai užgesus, šaukdavo: „Žvakę, nors žvakę užžibinkit… Greičiau…“ Lygiai kaip ir tamsos, jis nekentė ir labai ryškios šviesos. Pokario metais per vakarones palubėje kabindavo pripumpuojamas primusines lempas, kurios švietė pamėkliškai balta ir stipria šviesa. Tikriausiai jos Pauliui priminė karo metais danguje „kabinamas“ liktarnas, kurios apšviesdavo miestus ir gyvenvietes prieš nacių bombonešių antskrydį? O gal todėl, kad šių lempų šviesa tarsi lavonais paversdavo šokančiųjų veidus, negailestingai išryškindavo iš grubaus parašiuto audinio pasiūtas mergiočių palaidines, dantų milteliais išbalintus drobinius batelius ir jais nudulkusias, nupilkėjusias bernų kelnių kiškas? Žiemą gryčios kampuose, o vasarą – už šokių aikštelės, medžių šakose slėpdavosi nuo šios pamėkliškos lempos ypač tamsūs, grėslūs šešėliai. Negailestingos šviesos nuplieksta Pauliaus galva atrodydavo pražilusi, dar jauname, tačiau randuotame veide jau ryškėjo būsimasis negandų raštas. Labiausiai į atmintį ir įstrigo šis Pauliaus atvaizdas. Net vėliau, kai jau susitikdavome Vilniuje, tebematydavau jį negailestingos primusinės lempos šviesoje. Gildė širdį giliomis raukšlėmis išvagotas poeto veidas. Mes jau nebebuvome tokie jauni, kai laikas buvo paradoksaliai tikras ir kartu netikras: žiaurus, bet ir drovus, nuožmus, bet ir riteriškas, kenčiantis, bet ir besidžiaugiantis.

Apie Paulių tiek daug prirašyta. Būtų ir gal nebūtų dalykų pripasakota, jis jau seniai tapo legenda, o ir laikas dabar jau visiškai visiškai kitas. Ar jaunas šių dienų skaitytojas galės patikėti, kad Paulius, 26 metų vyras, ketverius metus draugavęs su jauna mergaite, vėliau jai, jau nutolusiai, parašys: „Ir vėl susapnuoju tave tokią mielą, net nė karto nepabučiuotą žalių girių mergaitę…“ Nė karto nepabučiuotą… Baugu šiandien nešvankių žodžių ir realybės šou fone prisiliesti prie poeto, rašiusio romansus, kai net žodis „romantika“ virto vos ne keiksmažodžiu. Baugu pasakoti apie grynuolį, tyros sielos žmogų, riterį. Šie žodžiai gal ir nelimpa prie Pauliaus išorės, sukurto (bet ne paties kurpto) jo įvaizdžio: nuolatos atsilapojęs, susivėlęs (tik kartais atsainiai brūkšt brūkšt per pakulinius plaukus), pokario metais – kareiviška milinė, vėliau – susilamdęs, nudrengtas švarkelis ar dryžuota jūrinukė, tarsi priaugusi prie kūno (labai taiklus rusiškas žodis – telniaška), argi tai riterio vaizdas? Tiesą sakant, jis ir pats kimiai nusikvatotų, išgirdęs jam skiriamą riteris. Štai ką jis rašo ant Irenai Daudžvardytei padovanotos savo fotografijos: „Tai bernas, kuris gėrė, mušėsi ir dainavo, tai žmogus, kuriame įsikūniję visos blogybės, kiek tik jų gali būti, bet jis mylėjo visa, kas šaunu. 1952. V. 26. Pandėlys“.

Žodį šaunu tikriausiai rašo tik todėl, kad šviesu, tyra skambėtų pernelyg pompastiškai, pagyrūniškai. Ar jis persūdo, kalbėdamas apie jame slypinčias „visas blogybes, kiek tik jų gali būti“? Ir taip, ir ne. Gėrė? Ir dar kaip gėrė, beviltiškai gėrė, ypač gyvendamas Vilniuje. Tačiau man niekada neteko matyti jo pasigėrusio, nešvankiai veblenančio, ką nors šmeižiančio, riečiančio nebūtas istorijas apie vieną ar kitą kolegą. Gal tik kartais draugiškai pasišaipydavo, šmaikščią epigramą ar kalambūrą sukurdavo. Ar mušėsi? Mušėsi. Kalbu ne apie karo metą, o apie pokarį. Čia ir svarbiausia – kodėl?

…1950-ieji. Sėdžiu Rokiškio laikraščio redakcijos pereinamame kambaryje – mano pareiga registruoti „darbo žmonių“ laiškus ir priiminėti per radiją perduodamas Eltos žinias. Už sienos, erdvesniame kambaryje, sėdi Paulius, kiti redakcijos vyrai, tarp jų ir demobilizuotas rusas, apsigyvenęs Lietuvoje (pavardės nebeatmenu). Redakcijos buhalteris lietuviškai nemoka, burnoja „banditų kraštą“ ir nuolat keikiasi. Dėl ko nors supykę, susinervinę keikiasi ir kiti. Tame šurmulyje girdžiu kiek pakeltą, kimų Pauliaus balsą: „Nustokit, vyrai, dar mergiotė išgirs...“ Mergiotė – tai aš, kuri rusiškai dar mažai temoka ir net nenutuokia, kokia išsigimėliškai nešvanki mato prasmė. Paulius, dar kvepiantis paraku ir vilkintis kareivišką milinę, žino.

Taigi ar mušėsi?

…Tame pačiame pastate, kur buvo redakcija, įsikūrė ir apskrities komjaunimo komitetas. Vienas šio komiteto sekretorių (pavardė Miežis) vis taikėsi į redakciją užsukti tada, kai darbuotojai būdavo išvažiavę arba pietaudavo. Paulius tuo metu gyveno redakcijoje, pirmoji pravėrusi duris, rasdavau jį dar miegantį ant stalo: po galva – laikraščių šūsnis, apsiklojęs miline, kambaryje – tabako dvokas, ant palangės padėda pilnut pilnutėlė peleninė, palubėje tebedega apmusijusi lemputė. Pakirdęs niūriai tylėdavo, rytas jo nedžiugino,  mėgo dirbti vakarais ir naktį. Aš pelėda, sakydavo. Tačiau kartais, kai visi išeidavo, Paulius džiaugdavosi ir dienos metu likęs vienas, kurdavo eiles, kartais ir man paskaitydavo, ką parašęs, tarsi pasitikrindamas, ar gerai skamba. Ir tą dieną, kai Paulius užsidarė galiniame kambaryje, o aš, kaip įprasta, buvau palikta budėti, per pietų pertrauką į redakciją įlėkė jaunatviškais spuogais nusėtas komsorgas, užlaužė rankas ir puolė bučiuoti. Kurgi ne, nekaltybė ėmė klykti, spardytis, ir šį šurmulį išgirdęs iš gretimo kambario išbėgo Paulius. Pamatęs smurto sceną, skėlė antausį aistros pagautam komjaunuoliui, tas išsitraukė pistoletą, Paulius atstatė krūtinę ir rėkė: „Šauk. Aš jau seniai sušaudytas. O mergiotės neliesk. Kad tavo mordos čia daugiau nematyčiau“. Komsorgas išraudo ir tik lemeno: „Tupi kaip višta redakcijoje, o į komjaunimą stoti spyriojasi. Štai ir užlaužiau…“ Paulius grasino, kad neraliuotam kuiliui ne tik užlauš, bet ir nulauš vieną svarbų daiktą. Nežinau, kuo būtų baigęsis šis incidentas, jeigu ir Paulius būtų pradėjęs mojuoti pistoletu. Niekada nemačiau, kad jį būtų turėjęs, nors pokario metais ne vienam žurnalistui ginklas buvo siūlomas: esą nuvažiuosi į kaimą rinkti medžiagos kokiai apybraižai, užpuls miškiniai, tai kaip apsiginsi? Paulius pasakojo, kad vieną kartą panašiai ir atsitiko: užsibuvo pas ūkininką ir liko nakvoti. Bevakarojant, besivaišinant į trobą sugarmėjo būrys ginkluotų vyrų. Kas ir kaip, kas tu toks, ar turi ginklą? Tačiau išgirdę, kad poetas iki soties prisikariavo fronte ir kišenėje tesinešioja tik savo eiles, o šių eilių žodžius partizanai jau ir patys buvo dainavę, kartu pasivaišino, pasišnekėjo ir lyg niekur nieko… išėjo. Pasakodamas man apie tai, jau Vilniuje, Paulius pridūrė: „Taigi išeitų, kad eilėraštis patikimesnis už ginklą“.

Redakcijoje pradėjau dirbti tik Pauliaus dėka. Kai dar mokiausi Obeliuose, jis dalyvavo viename mūsų mokyklos literatūriniame vakare, aš skaičiau nebrandžią savo kūrybą, tačiau jis, regis, bus mane įsidėmėjęs dėl labai šviesių ir garbanotų plaukų… Kai po metų mūsų šeimai buvo įsakyta per 24 valandas iš Obelių išsikraustyti, apsigyvenome pas mamos brolį Rokiškyje. Perėjau mokytis į vakarinę mokyklą ir nedrąsiai pasibeldžiau į redakcijos duris. Reikėjo žūtbūt susirasti kokį nors darbą. Man atrodė, kad nieko nesugebu, gal tik norėčiau rašyti. Tuo metu laikraštį pasirašinėjo Paulius Širvys. Pamatęs mane redakcijoje, nusijuokė: „Tai bene būsi auksaplaukė iš Obelių… Klok, ką atnešei“. Tačiau aš išklojau tik tiesą apie mūsų šeimą, ir Paulius net nesuabejojo. Priėmė. Lygiai taip pat, jau dirbdamas Pandėlyje, į redakciją jis priėmė mano rekomenduotą mokslo draugę Ireną Daudžvardytę, kurios tėvelis buvo nuteistas 15 metų lagerio. Turėčiau priminti, kad tai buvo Stalino laikai. Vos Paulius trims mėnesiams išvažiavo į kursus Vilniuje, Ireną išmetė kaip „bandito“ dukrą. Grįžęs jis vėl padėjo Irenai įsidarbinti – šį kartą Pandėlio finansų skyriuje. Tuo metu Pandėlio laikraščio redakcijoje dirbo ir Aleksas Mikšys, iš Vilniaus universiteto Teisės fakulteto paskutiniojo kurso išmestas už tai, kad visa šeima ištremta į Sibirą. P. Širvys, tuometis Pandėlio laikraščio atsakingasis redaktorius, visa tai žinojo. Žinojo, priėmė, neskirstė žmonių į savus ir liaudies priešus, suteikė galimybę užsidirbti duonos kąsnį, ragino mokytis, tobulintis. Domėjosi gramatika ir sintakse, pirkdavo lietuvių kalbos vadovėlius ir sau, ir aukštųjų mokslų dar neragavusiems bendradarbiams, skrupulingai ieškojo poetinių sąskambių ir savitos, širviškos eilutės. Sykiais parodydavo, ką taiso, kodėl vieną žodį keičia kitu. O kartais mesdavo į šiukšlių dėžę, sakydamas: kreivas, šleivas, ne eilėraštis, o propaganda… Tuo metu jis rašė daug, jau buvo ir Rokiškio apskrities literatų siela bei vadovas.

…1951-ųjų pavasaris, skraido nužydėjusių pienių pūkai, pievoje sutūpę fotografuojasi dar tokie jauni, papurgalviai, kaip ir tos pienių galvutės, Rokiškio literatai. Pirmoje eilėje, šalia Pauliaus iš dešinės, – ir šių eilučių autorė. Rokiškio rajono literatų sąskrydyje ji skaito ilgų ilgiausią vaikiškai naivią eiliuotą legendą apie savo gimtuosius Obelius. Dabar stebiuosi, kaip Paulius, kurio poetinė žvaigždė jau ėmė spindėti visu ryškumu, turėdamas unikalią poetinę klausą, pakvietė mergiotę, dar mokinukę, skaityti tokį nebrandų kūrinį. Matydamas mano jaudulį, juokėsi užkrečiamai, viltingai: „Dar išaugsi savo rūbelius… Jei nesiseks eiliuoti, rašyk proza… Ieškok tik savo žodžio, klausykis tik savo širdies balso“. O širdies balsas pokario metais šaukte šaukė apie tai, ko negalėjai garsiai ištarti.

Rokiškio kultūros namuose, ilgoje niūrioje salėje viršum triukšmingos „Arbatinės“ skamba Pauliaus balsas:

Guliu po rudenio dangum
  žvaigždėtu,
Krūtinę žaizdos degina ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip trumpas sapnas su manim.

Įsiminiau šį eilėraštį tik todėl, kad jis vadinosi „Žvaigždelė“. Dabar jį susiradau tokį, kokį Paulius įdėjo į rinkinį „Beržų lopšinė“. Salė sausakimša, stinga oro, už apmusijusių, apdulkėjusių ir neatsiveriančių langų – pavasario šėlsmas ir skausmingas poeto atodūsis:

Laimingai jums, laimingo, broliai,
    kelio.
Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau…
O tu, miela, suraski tą žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau.

Ir nors Pauliaus eilėraščiai kalbėjo apie karo draugus, apie fronto brolius ir mylimą mergaitę, jie labai atliepė pokario klausytojų širdyse: artimųjų akys geso miškuose ir susprogdintuose bunkeriuose, jie paskutinį kartą žvelgė į aukštą, žvaigždėtą dangų. P. Širvys jau tada buvo labai populiarus.

Ant Pauliaus krūtinės beveik visada žibėdavo kovos ordinai ir medaliai arba kuris nors vienas iš jų. Jis didžiavosi šiais apdovanojimais, sakydamas, lyg jie būtų ne jo: „Tai mano brolių, kareivėlių kraujas… Tai jų drąsa…“ Vėliau, jau gyvendamas Vilniuje, kokiu nors ordinu tarsi skydu prisidengdavo nuo pasipūtusių tarybinių funkcionierių, atstatydavo savo ordinuotą krūtinę, gindamas skriaudžiamą, užstodamas draugą.

…Gal 1975-aisiais sutikau jį Vilniuje, skubiai žengiantį Katedros aikšte, be jokio medalio, dar labiau atsilapojusį ir šiek tiek mikčiojantį:

– Tie seni pir-pir-pirdylos galvojo, kad gali mane dar kartą kontūzyti…

Aš jau nebebuvau aštuoniolikmetė mergiotė, kurios ausiai nepridera klausytis kareiviškų salvių, ir Paulius keikėsi iš širdies, granatas svaidydamas į tam tikras intymias vietas, o artilerijos pabūklus nukreipdamas į Lenino rajono partijos komitetą. Pasirodo, sutikau jį ką tik išėjusį iš ten, kur komunistai veteranai bandė auklėti dėl elgesio, nesiderinančio su „garbingu šlovingos partijos nario bilietu“. Esą juos pasiekia skundai, kad eilinis partijos narys girtauja ir kad jo bute renkasi neaiškūs tipeliai. Tie, pasak Pauliaus, seni pirdylos – tai prie partijos komiteto sudaryta komisija, kurioje ilgametį partinį stažą turintys bolševikai ir komunistai „šukuodavo“ nepaklusniuosius, išsišokėlius, nepritampančiuosius.

– Žinojau, kad manęs laukia, – piktinosi Paulius, – jau eidamas pasiruošiau… Kaip į ataką… Kai tik pradėjo auklėti, išsitraukiau štai šį maišėką, – iš vidinės švarkelio kišenės drebančiomis rankomis iškrapštė drobinį ryšulėlį, pakratė man prieš akis ir vėl paslėpė, – tėškiau ant stalo prieš jų nosis, apverčiau ir pažėriau savo ordinus ir medalius: „Aš – ne bailys, manęs neišgąsdinsite. Ar jums neužtenka mano randų? Mano karas tęsiasi. Kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį aš einu į ataką. Kartu su draugais. Ir mano namo durų jūs jiems neužtrenksite“.

Paulius tiesiog rėkė Katedros aikštėje, kaip, reikia manyti, rėkė ir partijos komitete. Ranka vis braukė per pasišiaušusią galvą, ji šiek tiek kretėjo nuo įniršio ir nuoskaudos. Tuokart atsigynė. Tikriausiai ne skaudūs poeto žodžiai, o medalių ir ordinų blizgesys atbaidė bolševikus nuo tolesnio noro auklėti, parklupdyti, pažeminti, įpaišyti papeikimą ar net pašalinimą. Paulius niekam neleido žeminti žmogiškojo orumo. Gal todėl antrą kartą mačiau P. Širvį taip įsiutusį. Šiaip būdavo taikus, visada geranoriškas, nuo jo sklindanti širdies šiluma nuteikdavo raminančiai, guodžiančiai, nors jis pats gyveno praplėšta krūtine.

Rašydama apie Paulių, noriu remtis tik faktais, dokumentais, o ne nuogirdomis ar tebekuriama jo legenda. Paulius tarytum „nesiduoda“ įspraudžiamas į laiko rėmus. Viena jo nuotraukų, padovanotų man, taip stipriai įklijuota į albumą (tikriausiai taip neatsakingai elgiausi tik todėl, kad nepamesčiau, o gal „kampučių“ tais laikais nebuvo…), jog dabar, norėdama atplėšti ir pasižiūrėti, kas užrašyta kitoje pusėje, gerokai apgadinau. Tegalėjau įžiūrėti pirmąjį žodį – „kartuvės“… Fotografija dovanota 1951-aisiais. Kai dirbau Lietuvos radijuje, į magnetofono juostą buvau įsirašiusi ne vieną P. Širvio skaitomą eilėratį Poezijos pavasario šventėse, literatūriniuose vakaruose, kai kuriuos mudviejų pokalbius, turėjau ir filmuotos medžiagos. Viskas prapuolė… – Nacionalinio radijo ir televizijos pastatą sausio 13-ąją užgrobė okupantai. Kai kovo mėnesį leido įeiti ir pasiimti kai kuriuos asmeninius daiktus, daugumos juostų jau neberadau, o ir tose, kurios draikėsi po visą kambarį suplėšytos, ištąsytos, lyg susprogdinto kareivio viduriai, Pauliaus veidas ir balsas dingo amžinai. Tačiau lieka tai, ką pavadinčiau Pauliaus dvasia – joje tiek daug tikrumo, grynumo, šilumos ir liūdnos šviesos. Šviesos, kuri Vėlinių naktį virsta šimtais liepsnelių ant poeto kapo kauburėlio Vilniaus Antakalnio kapinėse. Viena jauna mergaitė, stabtelėjusi prie berželio, paklausė: „Neįžiūriu užrašo. Kas čia palaidotas, kad tiek daug žvakučių dega?“ Išgirdusi, kad čia ilsisi poetas Paulius Širvys, nusistebėjo: „Betgi šiame menininkų kalnelyje – daug įžymių žmonių. Tai kodėl būtent čia šviesiausia?“

Negalėjau jai trumpai paaiškinti, todėl atsakiau: „Tai ir yra didžioji Pauliaus Širvio dvasios paslaptis“.