Net ir sunkiomis ligomis serganti visuomenė ir valstybė turi vilčių pagyti, jeigu dar nėra praradusi svarbiausio gebėjimo -- tiksliai diagnozuoti ir aiškiai įvardyti savo negalias. Tačiau Lietuvą yra apnikusi sunkiausia iš visų ligų – mūsų vartojami žodžiai, atrodo, yra galutinai praradę ryšį su tikrove. Visuotinai paplitęs “politinis korektiškumas” užgožia ir naikina tikrąsias jų reikšmes, taigi, ir pačią kalbą. Ją pakeičia tai, ką labiau dera vadinti ištisiniu, nepabaigiamu, beprasmišku šnekėjimu apie viską ir nieką. Būtent šis viešąją erdvę užtvindęs šnekėjimas ne tik nepadeda susigaudyti, kas iš tiesų vyksta, bet ir smarkiai klaidina iškreipdamas šalies vidaus ir tarptautinės padėties vaizdą.
Štai daug dienų garsiai spėliota, kuri – “centro kairės” ar “centro dešinės” -- koalicija įgis teisę formuoti vyriausybę žlugus deryboms dėl vaivorykštės sandorio. Laužytos ietys ginčijantis, kuri iš šių koalicijų būtų geresnė. Tačiau esminiai dalykai liko diskusijų paraštėse. Niekas neginčija: AMB nevykusiai pasirinko įpėdinį, tad “centro kairės” iškeltas kandidatas į ministrus pirmininkus Seime buvo pasmerktas žlugti. Tačiau ką, išskyrus pretenzingą pavadinimą, galėjo pasiūlyti ir “proveržio” koaliciją, kuriai atstovaujančios politinės jėgos ir asmenys jau turėjo gražių progų kur kas anksčiau įgyvendinti reikalingas kraštui permainas? Koks būtų buvęs šios koalicijos ministrų kabinetas ir kokios buvo konkrečios žadėtą proveržį turėjusios laiduoti jo programinės nuostatos? Žinoma, tokie klausimai daug kam skamba nemaloniai, tačiau nutylėti juos reiškia sąmoningai užmerkti akis į nepaprastai svarbų Lietuvos politinio gyvenimo faktą, būtent, kad idėjinis sąstingis ir intelektualinis paralyžius yra sukaustęs ne vien valdančiąsias “kairiųjų” grupuotes.
Metas viešai svarstyti ir tai, ar pateisinama ir prasminga, nesant jokio pagrindo, kalbėti apie “valstybininkų” ir “nevalstybininkų” partijas ir, remiantis šia dirbtine skirtimi, toliau palaikyti iliuzijas apie šalyje neva veikiančią visavertę partijų sistemą. Juk šitoks skirstymas taip pat neveda niekur, tik į politinę aklavietę. Reikėtų sveikinti šalies vadovo reikalavimą neįtraukti į būsimąją vyriausybę neaiškios reputacijos asmenų. Deja, iš ligšiolinio Prezidento elgesio kol kas neaišku, ar šis reikalavimas vienodai taikomas visoms politinėms jėgoms. Stebint naujos valdančiosios koalicijos formavimo vingius kyla nemalonus įspūdis, kad politiniais atstumtaisiais nutarta laikyti tik uspaskichininkus ir paksininkus, o, pavyzdžiui, “abonento” gvardijos, kaip galimo valdančios koalicijos partnerio, moralinis ir politinis veidas niekam, net Jo ekscelencijai, nė truputėlio neužkliūva. Tačiau neverta apsigaudinėti – šį pernelyg ilgai užsitęsusį žaidimą dvigubais standartais puikiai mato šimtai tūkstančių šalies piliečių. Vertinant demokratijos plėtros ir valstybės interesų masteliu, kur kas išmintingiau sąžiningai pripažinti, kad jokio esminio skirtumo tarp “tradicinių” ir “netradicinių” nėra, ir tai gal būtų pirmas realus žingsnelis padoresnės politikos link.
Vykstant įnirtingai kovai dėl teisės formuoti naują ministrų kabinetą galutinai paaiškėjo ir didžiausias šiandieninei Lietuvai iškilęs iššūkis. Ar gali būti demokratiška valstybė, neturinti politinių partijų? Šio iššūkio tikrąjį mastą ir prasmę galima suvokti tik vadinant daiktus tikraisiais vardais. Iki šiol smarkiai svyravęs, bet vis dėlto šiaip taip laikęsis partinės sistemos fasadas sugriuvo. Užvaldytos begalinio troškimo bet kuria kaina įgyti keleto balsų persvarą Seime, laiduojančią teisę kurti vyriausybę, mūsų partijos prarado paskutinius civilizuotų politinių darinių bruožus. Kalbant aiškiau, jos tiesiog liovėsi būti partijomis ir virto žūtbūtinėse grumtynėse dėl valdžios lovio susikibusiomis gaujomis. Joks kitas, “politiškai korektiškas” pavadinimas nebetinka apibūdinti veiksmams grupuočių, pasiryžusių dėl tų kelių balsų sudarinėti neįtikėtinas sąjungas ne tik su ankstesniais “amžinais” politiniais priešininkais, bet ir nevengiančių panašių sandorių net su šalies teisėtvarką smarkiai dominančiais partneriais.
Nutylėti šiuos dalykus arba kalbėti apie juos tik užuominomis, puse lūpų šiandien jau tolygu kenkti savo valstybei. Kad ir kaip nemalonu tai pripažinti, bet šios valstybės valdančioji klasė nei moraliai, nei intelektualiai nėra pajėgi spręsti susikaupusių šalies vidaus problemų ir juo labiau deramai reaguoti į vis naujus globalėjančio pasaulio metamus iššūkius. Ir tos klasės bejėgiškumo nepanaikins ir nepašalins jokios gudragalviškai rezgamos valdančiosios koalicijos ir jokie išankstiniai parlamento rinkimai.
Atrodo, yra tik vienas būdas išbristi iš Lietuvą prislėgusios sisteminės politinės krizės. Šis kelias – ryžtingai atnaujinti patį krašto politinį ir administracinį elitą. Tad vaivorykštės koalicija buvo ir tebėra pateisinama tik vienu atveju. Jos dalyviai turėtų susitarti dėl seniai pribrendusios rinkimų sistemos reformos, kuri vienintelė sukurtų prielaidas iš pagrindų sudemokratinti bei atnaujinti mūsų politinį ir partinį gyvenimą.
Jei šis svarbiausias Lietuvos politinio gyvenimo klausimas toliau bus nutylimas, po trumpo tuščių iliuzijų, kurias sukels išankstiniai rinkimai, proveržio beliks laukti dar didesnės politinės krizės bangos.

„Baltijos kelias“, www.pilieciai.lt