Išėjus į pensiją, žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai. Pasikeičia kasdienio gyvenimo ritmas, sustoja darbinė veikla, netenkama kolegų, kompanijų ir susiformavusių ryšių. Pagaliau sumažėja finansinės galimybės, pasikeičia gyvenimo būdas ir kokybė. Neretai pensininkai yra aplinkinių ir draugų pamirštami ir nustumiami į gyvenimo paraštes.

Šie pokyčiai daugeliui tokių žmonių meta iššūkį. Toks gyvenimas, - galima būtų apibendrinti pastaruosius faktus. O kaip iš tiesų gyvena ir išgyvena tokie žmonės, kurių yra nemažai šalia mūsų? Kalbėjomės su ponia Janina. (Tikri vardai, pavardės pakeisti ir redakcijai žinomi.)

Kas iš esmės pasikeitė išėjus į pensiją? O gal niekas nepasikeitė?

Tiesą pasakius, tos pensijos aš laukiau, nes buvo pablogėjusi sveikata. Bet bijojau vieno – kur pasidėsiu, kaip gyvensiu viena: be bendradarbių, be kolektyvo? Ir kaip aš išgyvensiu? Paskutinėje vietoje – vaikų darželyje, dirbau 10 metų auklėtojos padėjėja už minimalų atlyginimą. Kai Socialinės rūpybos skyriuje apskaičiavo man pensiją – 252 litus, tai išgirdusi, įsitvėriau už kėdės atkaltės. Už 38 išdirbtus metus – 252 litai. Pasirodo, viską nulėmė tas 10 paskutinių metų darbas už minimalų atlyginimą. Vilties teikė kažkada, gal 2-3 metai prieš išeinant į pensiją, A. Brazausko pasakyti žodžiai, kad žmonės yra nekalti, jog jų atlyginimas toks mažas – vis tiek jų darbas yra reikalingas. Jei mažą atlyginimą gaudami išdirbo daug metų, į didelį darbo stažą bus atsižvelgta skiriant pensiją. Deja, taip neįvyko. Pensijos dydį nulėmė ne stažas, o gautas atlyginimas. 252 litai pensijos man buvo smūgis, todėl dar vienerius metus aš dirbau. Tačiau tai buvo tie metai, kai iš dirbančiųjų pensininkų atiminėjo  pensiją –  iš tos varganos pensijos dar atskaičiuodavo 100 litų. Metus padirbus, išėjau galutinai. Galvojau: kaip bus taip, bet aš į tą darbą nebegrįšiu, nes jau fiziškai nepajėgiu.

Iš kažkur mieste sutiktų žmonių sužinojau, kad yra toks Trečiojo amžiaus universitetas ir tuoj pat, nieko nelaukus, parašiau prašymą, pasirinkau fakultetus ir pamažu pamažu, nors pirmais antrais metais buvo labai nedrąsu, aš visgi „įsirašiau” į šitą peizažą, susiradau savo nišą. Be to, Mokytojų namai pašonėje. Jie tikrai verti gero vardo, nes tai vienintelis tikras kultūros židinys tokiems žmonėms kaip pensininkai. Ten beveik visi renginiai yra nemokami. Nusirašai viso mėnesio darbo planą ir lankai. Vegetarų klubą lankau jau keleri metai – ten būna nepaprastai įdomios paskaitos. Kaip ir visi kiti renginiai. O ką daryti pensininkui, jei spektakliai, koncertai bei visa kita - netgi kino filmai dėl savo brangumo yra neprieinami. Apie juos nebent gali tik pasiskaityti ar sužinoti per televiziją. Nori ar nenori, bet mintimis grįžti į tuos tarybinius laikus, kai kino teatrų buvo daug, o pačiam Senamiesty net keli. Būdavo – prieš pusvalandį sugalvoji, per 10 minučių nueini ir už 30-40 kapeikų pasižiūri geriausių filmų. Dabar nepamenu, kada paskutinį kartą buvau kino teatre, nes jų mažai belikę, o ir kainos neprieinamos.

Panašiai ir spauda: eini pro kioską, o vitrinose – gražiausi žurnalai puikuojasi. Pažiūri tik viršelius. Mažiausia kaina - 5-6 litai. Nusiperki pigiausią laikraštį už 50 centų „Vakaro žinias”. Tą, kur bulvarinių skaitalų visokių prikrauta, bet perki dėl TV programos. Laikraščių prenumerata irgi neprieinama. Kartais, išnešus šiukšles į konteinerį, randi išmestus „Lietuvos rytus“, „Respublikas“ ar kitokius brangius respublikinius laikraščius. Apsidairai aplinkui, pasižiūri, ar niekas nemato, ir čiumpi tą laikraštį. Skaitai savaitės senumo laikraštį ir būni patenkintas. Ir kryžiažodžių randi – taip sakant, atminčiai gerinti, nes su amžium to reikia. Iš konteinerių skaityti laikraščius gėda pačiai prieš save, o nuo aplinkinių žmonių slepi. Kažkada dirbdama mokytoja prenumeruodavau 10-15 leidinių. Linksmiau pasidarė atsiradus dienraščiui „15 min.“ – vis eini ten, kur jį dalija. Parsineši, paskaitai naujienas.

Sunkiai gyvena pensininkai. Pažįstu vieną solidaus amžiaus moterį, išdirbusią per 40 metų vaikų gydytoja. Sakė, išėjusi  į pensiją, gaudavo apie 400 litų, bet pamačiusi numestą alaus butelį kišdavo jį į krepšį – vis 20 ar 17 centų prisidės prie pensijos. Prisimenu Baltupiuose matytą vaizdą. Važiavau iš draugės ir matau tokią labai gražią močiutę senoviškais rūbais apsirengusią. Ji pasilenkė prie šiukšlių dėžės, išsitraukė banano žievę ir ėmė dantimis gremžti minkštimą. Kai kurios moterys ją pažįsta. Sakė, kad ji buvusi mokytoja. Ta močiutė pamatė mūsų žvilgsnius ir sako: „Dovanokit man, bet aš užmiršau bananų skonį, nes iš pensijos nepajėgiu susimokėti už 1 kambario butą, o apie bananus nėra nė kalbos“. Ir skuta dantukais tą bananų žievės minkštimą. Tiek, kiek jo likę ant tos žievės. Su tokiais dalykais dažnai susiduriu. Viena mano pažįstama gyvena gaudama III grupės invalidumo pašalpą. Išmoko pusbadžiauti, iki pavakarių išbūna nevalgiusi. O darbo jokio nepasiūlo, nors kas mėnesį lankosi darbo biržoje.

Man atrodo, kad yra didis menas išgyventi iš tokios kaip jūsų pensijos. Juk reikia mokėti už malkas, pirkti dujas, maitintis, rengtis. O dar yra ir kitų  poreikių?

Taip. Viskas yra problemiška. Keletą metų iš eilės dar duodavo 200-300 litų kuro kompensaciją kietam kurui nusipirkti (sezono šildymui malkos kainuoja apie 500 litų). Jau dveji ar treji metai kaip nebeduoda. Atsiuntė du raštus su visokiausiais algoritmais. Skaičiau, nagrinėjau – nieko nesupratau. Parodžiau draugei ekonomistei – ji taip pat negalėjo paaiškinti. Vienas raštas dėl vandens šildymo, o kitas – dėl kieto kuro. Ten buvo apskaičiuota, kad man turi užtekti pensijos. Tegul šitie gudragalviai, kurie sugalvojo tokius algoritmus, pabando už 300 litų pragyventi per mėnesį ir dar susitaupyti 500 litų kurui. Šiemet dėl pabrangimo jau reikia 560 litų. Maistui per mėnesį galiu skirti 100-110 litų. Visa kita skiriu kitoms reikmėms... Taupymas yra įaugęs į kraują. Vandenį pasišildyt problema – tad prie krosnies pastatai plastikinius butelius pripylus, o vasarą ant palangės padedi – šiek tiek sušyla. Taip ir prisigalvoji visokių sąžiningų taupymo gudrybių... Apsirengt, apsiaut nėra jokių problemų. Kam ko trūksta – skudurynuose galima nusipirkti. Tik reikia išmonę, fantazijos turėti ir mokėti siūti ir eiti ten, kai būna paskutinės išpardavimo dienos. Vieną kartą atsitiktinai užklydau į drabužių parduotuvę prospekte. Pamačiau vieną man patikusį šalikėlį. Bet... – jo kaina prilygo visai mano pensijai. Ir atatupsta atatupsta išslinkau pro duris. „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus!“ – prisiminiau dainą. Tokiais atvejais man visada padeda autoironija. „Kad ir įsigijusi tą daiktą, vargu ar tapsiu laimingesnė, – mąsčiau. - Ne įsigytų daiktų kiekis yra laimė. O gal aš turtinga dvasiškai?..“

Bet vis dėlto sunku būna save apgaudinėti, prisiversti ko nors nenorėti. Nori ar nenori imi kompleksuoti. Dažnai tenka eiti prospektu iš Arkikatedros. Pro pravirus langus ar čia pat, ant šaligatvio, matai besimaivančius ponus. Ir nejučia prisimeni J. Biliūno žodžius: „Kiek ponų, kokie jie gražūs“...

Atmintinas porą metų trukęs sezoninis kavos gėrimo maratonas, kurį mums padovanojo miesto meras. Iškrapštė jis iš namų net tuos pensininkus, kurie nesilanko jokiuose renginiuose. Ėjo jie iš vienos kavinės į kitą, patys iš savęs šaipydamiesi, kad jau per 2-3 valandas spėdavo pasisėdėti 4-5 gražiose vietose. Ir ne dėl kavos ar arbatos dauguma eidavo, o dėl pramogos. Ir padidėjusio spaudimo nepaisydavo. „Ačiū jaunimui, kad neužmiršta senimo!“ – dėkojo A. Zuokui viena mano pažįstama „Neringoje“. O štai vienas pagyvenęs išsilavinęs vyriškis išsitraukdavo iš kišenės Palangos duonos kriaukšlelę, atsiriekdavo ir ne tik pagerdavo, bet ir pavalgydavo. Juokinga, jei nebūtų graudu...

Kadangi sergu išemine širdies liga, ne visi vaistai kompensuojami – vis tiek reikia 80 litų per mėnesį skirti vaistams. Kita gydytoja išrašė hormoninių vaistų už 70 litų. Aukštas cholesterolio kiekis kraujyje, o vaistai nekompensuojami. O dar tas Seimo nario Vidmanto Žiemelio įstatymo projektas, kuris ir buvo priimtas. Jis legalizuoja dovanas, kurias pacientai gali nešti savo šeimos gydytojui. Net kaina yra sugalvota – neturi viršyti pragyvenimo minimumo, kuris buvo 125, o dabar pakilo iki 129 litų. Aš norėčiau savo gydytojai ką nors nunešti, tačiau neturiu ką ir iš ko nešti. Įdomu, ar yra kokia kita valstybė, kur šalia atlyginimo dar būtų įteisintos dovanos? Tai kodėl tada nereikia nešti mokytojams ar dar kam nors? Visiems gi reikėtų. Bet man kažkaip gėda. Ligonių kasoje po mėnesio laukimo įrašė į eilę. Pasirodo, aš esu eilėje 12 614. Sužinojau, kad teks laukti apie 9 metus. Noriu vieną danties įklotą pasidaryti už maždaug 100 litų. O paskui nunešiu kvitą į ligonių kasą ir lauksiu, kol man kompensuos ar 80, ar 90 procentų – dar nenutarta. Bet lauksiu 9 ar 10 metų, galiu ir nesulaukti tos kompensacijos. O man reikia ne vieną, o kokius šešis dantis tvarkytis. Bet mane perspėjo – žinokit, jei jūs tą vieną įklotą pasidarysite – jūsų eilė prapuls. Eilinis pasityčiojimas. Nors dabar pensijos gaunu 400 su trupučiu, bet kiek reikia taupyti šešių dantų protezavimui. Iš užsienio atvažiavę specialistai stebėjosi, kad Lietuvoje pensininkai visi bedančiai. Miestuose dar ne taip, bet kaimuose ištisai šypsosi tom bedantėm burnom. Žinoma, jei dar būna dėl ko šypsotis. Gaila man tų kaimo žmonių, nes širdyje esu kaimietė. Nieko jie nemato, net poilsio dienų neturi. Tik darbas, darbas ir darbas.

Sugalvoju visokių taupymo būdų. Tai naudojiesi akcijomis prekybos centruose apsipirkinėdama, tai kelis kartus apeini parduotuvę, nueini į turgų, kol randi 10-20 centų pigiau. Tai jau yra įaugę į kraują, nors labai nemaloniai veikia. Bet jei nusiperki kažką pigiau, tai tam kartui nuotaika pasitaiso, jau mažiau įtampos gyvenant. Ir viskas - buičiai. Bet jei nesi 2-3 klasių išsilavinimo, tai yra dar kitokie – dvasiniai poreikiai. Tiesa, geras dalykas yra biblioteka, tik sunku rasti gerų knygų, nes bibliotekos menkai aprūpinamos jomis. Tad skaitai kokias nors senesnes. O kad neatsilikčiau nuo gyvenimo, įsijungiu radiją: 8 valandą ryte J. Šalkauskas pristato trumpą laikraščių apžvalgą, o 10 valandą jau būna išsamesnė apžvalga. Taip neatsilieki nuo gyvenimo, jo aktualijų. Televizorius - vėl problema. Prieš kelerius metus šiaip ne taip susikrapščiau pinigėlių, atidaviau seną televizorių ir pigiau nusipirkau „Šilelį“. Jis toks jautrus, kad tik Tele 3 programą gerai terodo. O visas kitas – su karoliais įstrižai ekrano. Labai gadina skis. Reikėtų kokią „Vilsat“ anteną ar kabelinę televiziją įsivesti. Bet vėl tas pat – nėra už ką. Bet žmogus gyveni ir išgyveni. Pamatai gatvėje kur kas prasčiau atrodančių, iš konteinerių besimaitinančių žmonių – tuomet džiaugiesi – ne, aš dar ne tokia, dar nenužmogėjau, neprasirūkiau, neprasigėriau, aš dar šiek tiek nepraradusi žmogiško veido ir kažkam dar esu reikalinga.

Turiu telefoną, bet su vienpusiu ryšiu. Ir vis laukiu, kol kas paskambins, nes pati paskambinti negaliu. Išėjusi į pensiją, per tuos 5 metus išsiugdžiau tokį savo gyvenimo credo: nesidairyk į kitus, turtingesnius, ir nepavydėk jiems. Nevaikščiok į jokias prabangias parduotuves ir neblizgink ten akių. Nenorėk to, ko negali įpirkti. Nei uogų, nei pirmųjų daržovių. Nors norėtųsi šventėms kokio gardesnio kąsnelio. Prisieina galvoti, kurti, išradinėti, kuo pavaišinti į svečius atėjusią tokią pat draugę. Sunku praeiti pro gausybę valgių, kuriais nukrauti prekystaliai prekybos centruose. Toks pasirinkimas, tokia pasiūla. Neretai seilę nuryji. Kad ir kiek pakeltų pensiją – 40 ar 50 litų, vis vien mums tai neprieinama. Kainos, paslaugų įkainiai kyla ir kyla, o mūsų pensijos – mažiausios Europoje. Tai ir dairaisi į nukainuotus produktus ar akcijas. O tos akcijos, sako, tik optinė apgaulė. 

O ta pasiūla, reklama per televiziją!.. Užsimerkti norisi. Tai irgi ne mums. O kam reikės, patys susiras. Juk praėjo deficitų laikai.

Trečiojo amžiaus universitete prasimokiau jau penkerius metus. Tiesiog dėl savišvietos. Gaila, kad jis su labai ilgom atostogom dirba – gegužės pradžioje pasibaigia mokslo metai, o prasideda spalio vidury. Fakultetų yra daug, gali pasirinkti pagal pomėgį ir interesus. Neturime nei patalpų, nei lėšų, bet gyvuojame jau 11 metų. Pernai gegužį atšventėme jubiliejų. 

Įdomus dalykas buvo šiemet prieš Valstybės dieną. Neseniai įstojau į etnografinį ansamblį. Ten tautiniais rūbais neaprūpina – reikia patiems pasisiūti. Galvoju, iki rudens taupysiu – pasisiūsiu. Skambina vadovė: „Lietuvai pagražinti draugija mus kviečia važiuoti į Veliuoną“. Tuoj puolėm ruoštis. Išmokom 12 senoviškų patriotinių dainų, pritaikytų tai progai. O aš bėgiojau po miestą ir pirkinėjau medžiagas, visokius papuošimus, aksesuarus. Penkias dienas be pertraukų siuvau. Liepos 5 dienos vakare stoviu prieš veidrodį ir grožiuosi tais savo tautiniais rūbais. Skambina vadovė ir sako: „Skambinu tau pirmajai, nes žinau, kad tu siuvi įnirtingai. Viskas, mes niekur nevažiuojam. Seimas nebeduoda transporto“. Prisėdau iš netikėtumo. Kaip norėjosi važiuoti į Veliuoną. Būtume padainavę, pakeliui po Lietuvą pasižvalgę. O tuo momentu pagalvojau, kaip blogai, kad mes esam žmonės. Geriau būti Virkečio šunimi, kurio vežiojimui už miesto į mišką buvo skiriamas mersedesas, o per mėnesį išeikvojama 600 litų. O aš visur stengiuosi eiti pėsčiomis, kadangi 1,10 lito yra labai jau brangu, o jei dar atgal grįžt – 2,20. Jei su persėdimu – 4,40 Lt. Kai pabrangino transportą – lankomumas Trečiojo amžiaus universitete labai sumažėjo, nes pensininkams iš miegamųjų rajonų atvažiuoti į centrą per brangu pasidarė. Nors turim studentų bilietus, transporto priemonėse jie negalioja. Taigi Virkečio šuniui geriau nei pensininkams studentams. Gal po to incidento Seimo kanceliarija pradėjo taupyti pinigus. Taip ir likom namie. O aš savo santaupėles išleidau tautiniams rūbams ir likau su 12 centų kišenėje. Kitą dieną aš jau nėjau į Daukanto aikštę pažiūrėti vėliavų pakėlimo. Įsijungiau televizorių, sugiedojau valstybės himną, ir gana. Bet nuo to mano patriotizmas, meilė Tėvynei nedingo. Nes jeigu jau viską imsi į galvą ir širdį, nežinau, kokią depresiją įsivarysi dar ar ką. 

(Bus daugiau)

Kalbino Albinas Šiaudvytis

Bernardinai.lt