Siūlome antrąją pensininkės Janinos pasakojimo dalį.

Kas jus palaiko?

Aš nežinau. Gal gelbsti mano ženklas. Esu gimusi ugnies ženkle, esu liūtas. Nesu puolusi į neviltį, į depresiją. Greičiausiai gelbsti kažkoks vidinis užtaisas, vidinis akumuliatorius. Dar vienatvė manęs nepalaužė, bet kai sutinku žmogų – norisi kalbėt ir kalbėt. Su keturiom sienom kalbėtis dar nemoku, o pasikalbėt dažnai nelabai yra su kuo...

Turbūt gyvenimas, permainos užgrūdina. Slysti paviršiumi, nesistengi įsigilinti, įsijausminti. O vilties ieškai visur. Va, naujasis premjeras Gediminas Kirkilas pasakė: „Mes stengsimės, kad Lietuvos žmonės gyventų oriai, pasiturinčiai ir sveikai“. Ir tai teikia viltį. Reiškia, gyvensim oriai, nors dėl varganos savo pensijos beveik kiekvieną savaitę kažkam reikia aiškintis ir kompleksuoti.

Mane dar labai palaiko darbas. Fizinis darbas, kurio aš pati įkyriai ieškau: tai į vieną kampą įlendi, tai į kitą, į trečią. Vis kažką nori tobulinti, gražinti. Jeigu aš prisiverčiu kad ir kokį nemalonų darbą atlikti ir šitą darbą padarau – tai jaučiu didelį pasitenkinimą, stimulą. Paskui vakare atsigulus susumuoju – šiandien nuveikiau tą ir tą: šiek tiek ilsėjausi, šiek tiek patingėjau, bet kelis darbus vis tiek nuveikiau. Kai pagalvoju apie vieną savo draugę, kuri neranda sau jokio darbo – pasidaro jos gaila. Darbas – tikrasis mano variklis. Pamenu, vyro tėvas sakydavo apie vieną kaimyną, kad anas tik sėdi ant slenksčio apsiniaukęs – sėdi ir sėdi. Man patinka tas akcentas – apsiniaukęs. Labai taikliai pasakyta. Gi dangus būna apsiniaukęs, o čia žmogus sėdi ant slenksčio apsiniaukęs – nieko nenori ir nieko neveikia. Nemėgstu tokių apsiniaukusių žmonių, kurie neranda sau veiklos. Jos reikia ieškoti ir tada gyvenime ir net jo saulėlydyje atrasi visokių spalvų ir atspalvių. Tai leidžia žvelgti pozityviai, suteikia optimizmo.

Padeda ir gėlės, kurių nemažai auginu. Neseniai pabaigiau skaityti knygą R. Holbe „Būtybės šalia mūsų“. Ten vienas vokiečių mokslininkas aiškina apie gyvūnų ir augalų pasaulį. Pasirodo, ir gyvūnai, ir augalai turi sąmonę, pažįsta žmones ir jaučia jų nuotaikas.

Ar jaučiate išskirtinį kaimynų, visuomenės požiūrį į jus, kurie esate tokie pažeidžiami ir priversti kapstytis iš paskutiniųjų?

Jaučiu. Ypač iš jaunų ir turtingų. Iš vadinamųjų naujalietuvių (panašiai kaip naujieji rusai). Gal prieš dvejus metus išgirdau žodį „pasikėlę“, o dabar aš savo kūnu fiziškai pajutau šitą mūsų kaimynų – naujalietuvių „pasikėlimą”. Į mūsų namą atsikėlę pasidarė „euroremontus”, vienas kitą moko. O vieną dieną girdi tau sakant – „Ką, ar čia yra su kuo kalbėti? Ko dar kalbi? Čia nėra su kuo kalbėt?“ Vadinasi, mes esam žemesnė kasta. Konkrečiai nesinori kalbėti, bet kai toks praeina – praeina kaip pro tuščią vietą. Nesistengia net pažvelgti. Tokių susitikimų vengiu, nes kažkaip, nežinau kokiais receptoriais, bet jau pajuntu tą žeminimą. Juk, atrodo, visi mes esam kažkuo buvę, turėję ir nemažas pareigas ir už tai, kad esi pensininkas, kad neturtingas – žemint – ir jiems turėtų būti negražu. Juk mūsų neturtas ne limpama liga – neprilips prie jų. O pirmoji kitatautė, nusipirkusi butą mūsų laiptinėje, davė mums vardą „otmorozki“. Kaip būtų išvertus į lietuvių kalbą – nežinau. Už tai, kad neturim už ką remontuoti laiptinės, lauko laiptų, fasado, stogo, nes gyvename buvusiame avariniame name. O vienas turtingas ponas, savivaldybei leidus, nusipirko visus mūsų sandėliukus, kuriuose laikom malkas. Į namą jau atvestos gamtinės dujos, o įsivesti jas į butą šildymui ir maisto ruošimui kainuotų 8-10 tūkstančių litų. Jaučiu, kad neilgai mes čia begyvensim. Anksčiau ar vėliau būsim priversti išsinešdinti.

Ar nebuvo minties bėgti iš Vilniaus į kitą miestą, gal net kaimą, kaip daro kiti gelbėdamiesi nuo skurdo?

Aš negalėčiau kaime gyventi. Vargu ar į rajoninį miestelį galėčiau sugrįžt. Čia, Vilniuje, mane laiko mano poreikiai – kultūrinio gyvenimo poreikiai. Man reikia „Skamba skamba kankliai“, „Vilniaus dienų“, „Sostinės dienų“ ir kitų renginių. O kaime viso to nėra – išskyrus televizorių, nieko nėra. Stovi kaime tėvo tušti namai, bet aš ten negalėčiau viena gyventi – ant kalno tarp ūžaujančių gluosnių. Jeigu turėčiau šeimą – galbūt. O Vilniuje aš visgi su žmonėmis, tik labai trūksta buvimo gamtoje ir su gamta.

Ar įžvelgiate teigiamų dalykų pensininko gyvenime?

Nesi priklausomas nuo darbdavio, niekas tavęs nekontroliuoja. Paskutinė mūsų viršininkė buvo energetinis vampyras. Kiekvieną rytą aprėkia ir nebūdavo tokios dienos, kad kas nors neverktų. Ir puola, kabinėjasi prie nekaltų darbuotojų, gąsdina išmesianti iš darbo ir panašiai. Geras dalykas yra laisvė ir dirbti jau nesinori, nes kiek gi beliko gyventi. Vis tiek jau gyvenimo saulėlydis ir norisi šitą mažą laiko atkarpėlę pragyventi gražiai, prasmingai. Juk ir saulėlydžiai turi daug spalvų ir atspalvių. Kad ir koks būtų gyvenimas, jį reikia gyventi čia, nes kito gyvenimo nebus.

Ką jums reiškia eilių rašymas, apskritai, kūryba šiuo laikotarpiu?

Mane lyrika labai traukia. Nors pastaruoju metu atrandu ir prozą. Anksčiau ir piešusi esu. Neseniai po 15 metų pertraukos nupiešiau paveikslą, bet įgūdžiai nebe tie. Reikia nuolat piešti, o namie net molbertui vietos nelabai atsirastų.

Eilių rašymas man visų pirma - džiaugsmas. Jaunystėje rašiau truputį, paskui, kai mokytojavau. Po to buvo pertrauka. O dabar pradėjau rašyti, kai pradėjau lankyti Literatūros fakultetą Trečiojo amžiaus universitete. Viskas čia priklauso nuo įkvėpimo: vienu metu prisėdęs parašai 5-6 eilėraščius, o kitu metu viskas kažkur dingsta, matyt, trūksta įkvėpimo... Neturiu poetinio talento, bet kas man uždraus. Rašymas yra psichoterapija. Popierius viską sugeria, viską kenčia – parašai, ir tas liūdesys lieka tame popieriuje. Ir vėl pakeli akis, ir vėl tau šviesu, kad kažką nuveikei.

Prozoje, jaučiu, esu stipresnė. Dabar su nekantrumu laukiu etnografinio ansamblio repeticijų pradžios.

Taip ir surankioji po trupinėlį, kur save padėt, kad nebūtų vien tik vienatvė, vien tik buitis tarnaujant pačiai sau. Kai nėra šeimos, nori nenori turi eiti į žmones, bendrauti. Ir tada pasikrauni tą vidinį akumuliatoriuką…

Jūs ne tik pati rašote, bet ir domitės literatūra. Kuris autorių labiausiai jums yra artimas?

Esu mirtinai įsimylėjusi Romualdą Granauską. Tikras žodžio meistras. Esu perskaičiusi 9 jo knygas. Trūksta žodžių jo kūrybos įvertinimui. Labai domiuosi dar ne itin garsių, pradedančių poetų kūryba. Patinka kraštiečio Algio Jakšto, Česlovos Endzelytės, Birutės Lengvenienės ir daugelio kitų kūryba.

Jūs minėjote, kad per 30 pastarųjų metų nesate su niekuo susipykusi. Ką tai reiškia ir kaip jums tai pavyksta?

Užgniauži savyje. Matai, kad „gražiai“ tave skriaudžia ar pajuokia, tyčiojasi – ir užgniauži. Nedrįstu šokti į akis ir atsikirsti. Čia vėl tas įgimtas ženklas, nes sakoma, kad liūtai yra labai kantrūs – gali metų metais kentėti. Vis ruošiuosi: na dabar tai pasakysiu, padarysiu, bet užtenka tik kokiai artimai draugei pasisakyti, išsipasakoti, ir man jau to pakanka. Ir nieko neįvykdau iš to, ką žadėjau. Tas kantrumas, viena vertus, ir nenoras gadinti santykių, kita vertus. Bet patyriau: jei nenori gadinti santykių su žmogumi – nesakyk teisybės, visko, ką galvoji. Nes žmonės nėra savikritiški. Visi esam susiformavę ir nepasikeisim. O reikėtų išmokt atsikirsti, nes dabartiniai žmonės yra kovingesni, moka „pastovėt už save“, kaip sako rusų posakis. Negerai nemokėt. Dabartinis gyvenimas reikalauja kovingumo…

Ko labiausiai pasigendate iš praeities?

Kūrybos dvasios. Ar linksminantis, ar traukiant liaudies dainas. Praeitis yra atstumiama – kultūra, dainos ir kiti dalykai... Kai išmirs ši karta, kuri tautiniais rūbais pasipuošusi suvažiuoja iš visos Lietuvos ir lipa į sceną Sereikiškių parke. Kas tęs visa tai: dainuos liaudies dainas, šoks tautinius šokius? Ko tikėtis iš jaunimo? Viena mano giminaitė juokiasi iš liaudies dainų: girdi, kur čia grožis – „oi lylia lylia“. Jai gi anglų kalba dainos patinkančios.  Dabar visur „anglicizmas” pro visus plyšius smelkiasi. Taigi sakau – padainuok man bent vieną tų dainų. Nesugeba. O man jos negražios.

Ar neatrodo, kad mes patys sau neįdomūs esam, neieškom, nesidomim tuo, kas esam, ką savo šaknyse turim?

Retas kuris ir kelia šiuos klausimus. Aš turiu klasės dienoraštį, kurį mes rašėm, kai dar buvom abiturientai: vieną dieną mergaitės, kitą – berniukai. Dievulėliau mano, kokie geri, kuklūs mes buvom, kokie paklusnūs. O dabar pasiklausai jaunimo, pasižiūri į moksleives – išsidraikiusios, išsidažiusios, auskarais apsikarsčiusios. Antai kaimynų mergaitė jau nuo 5-6 klasės plaukus dažosi. O jau kalbos kalbelės. Anksčiau eidavau į Sereikiškių parką, bet tokių vaizdelių prisižiūrėjau, kad nustojau lankytis.

Ar grįžtat mintimis į praeitį?

Grįžtu. Nes dabartis man labai aiški, ateitis – nėra ko ir planuoti. Visos mano mintys apie praeitį. Atsigulu, ilgai neužmiegu – vien tik praeitį gvildenu. Prisimenu ankstyvąją jaunystę – mokytojavimą, kai viskas tilpo į vieną lagaminėlį, bet jauteisi daug laimingesnis, nes viską kažkaip matei rožinėm spalvom. Matyt, jaunystė tokia ir yra – tarsi kažkokį eliksyrą  išskiria. Santuoka nebuvo laiminga. Ją man norisi išbraukt iš gyvenimo. Turėjau nepaprastai įdomų darbą. Viskas pagrįsta bendravimu su žmonėmis, jų problemų sprendimu. Aštuonerius metus dirbau tą darbą. Buvau žmonėms reikalinga. Ir kūrybos daug buvo tame darbe... Tad dabar tais prisiminimais ir gyveni. Surandi tų gėrio ir grožio trupinėlių, nors gyvenime buvo ir juodo, ir balto. O dabartiniu gyvenimu stengiesi niekam per daug nesiskųsti, tik norėtųsi, nors kartą sutikti tuos žmones, kurie sugalvojo tas formules, tuos algoritmus mūsų pensijų, kompensacijų apskaičiavimui. Norėtųsi, kad jie paaiškintų, kaip patenkinti bent pusę visų poreikių, kuriuos turi į pensiją išėję žmonės. Ir tas didžiulis skirtumas, kai vienas bananų žievę skuta bandydamas prisiminti jų skonį, o kitas gauna 32 tūkstančius litų atlyginimo per mėnesį. Kokie baisūs kontrastai... Ir kur jis deda tuos pinigus? Kas paskirsto tuos finansinius srautus?.. Į klausimą „Kaip gyveni?“ aš dažniausiai atsakau: „Ačiū, aš iš tikrųjų ne gyvenu, o išgyvenu...“

Ar turite svajonių?

Aš neleidžiu sau svajoti. Man atrodo, kad nesvajoju. Belieka tenkintis porą kartų per metus aplankius artimųjų kapus tėviškėje. Norėčiau nuvažiuoti į sanatoriją. Kažkada mano terapeutė sakė: „Išeisi į pensiją – aš tau kiekvienais metais kelialapį į sanatoriją galėsiu duoti, bent žiemai – pasigydysi, ką norėsi“. Gerai būtų ir žiemą. Deja, dabar sanatorijos tapo neprieinamos. Galbūt kelionės būtų didžiausia mano svajonė.

Keliaučiau visur. Bet kur. Pirmiausia - po Lietuvą. Paskui - po artimiausias respublikas ir šalis. Iki gyvenimo pabaigos keliaučiau ir keliaučiau. O dabar pakeliauju tik prie televizoriaus ekrano. Labai mėgdavau keliauti – per penkerius mokytojavimo metus už visuomeninę veiklą profsąjunga du kartus skyrė nemokamus kelialapius turistiniu traukiniu „Lietuva“. Vienąkart iki Juodosios jūros, kitą kartą – nuo Leningrado iki Maskvos, aplankant pakeliui senovinius miestus. Teko būti Nidoje, Palangoje, Šventojoje, Svetlogorske. Jau dirbdama Vilniuje, laimėjau kelialapį į Bulgariją. Buvau Abchazijoje, Saremo salose. Va ir priminėt man – čia  jau tikrai mano svajonė - keliauti. Kita svajonė būtų galimybė dalyvauti atvykstančių žymių dainininkų koncertuose. Nieko tokio nesu mačiusi. Mūsiškius per televiziją rodo – prisižiūriu. Ir, žinoma, teatrai. Ir trečias dalykas, kai jau minėjau – pasirūpinti savo sveikata. Nugara, sąnariai tikrai streikuoja ir širdis. Ir dar. Jei turėčiau sąlygas – auginčiau daug daug gėlių. Būti gamtoje irgi nėra galimybių. O viena, pati slapčiausia svajonė, kurią tik Jums galiu atskleisti – tai pakilti ir paskraidyti oro balionu...

Pabaigai...

Atsivėriau, išsipasakojau. O jei dar pradėčiau pasakot asmeninį gyvenimą, būtų kaip tam psichoterapeutui, kuris klausėsi mano gyvenimo istorijos ir visas šlapias galop pasakė: „Sustokit, jau nebegaliu“. Aš galvoju, yra, matyt, kažkoks likimas. Kažkas tave valdo, ir tu niekaip negali kitaip pasukti savo gyvenimo. Vienam taip susiklosto – gyvenimas kaip šventė, o kitam – kaip vežimo stūmimas per gruodą į kalną ir dar priešpriešis vėjas, ir kruša kapoja akis. Stengiuosi apie tai negalvoti. Negalvoti, kas bus po 5 ar 10 metų. Stengiuosi gyventi šia diena. Čia ir dabar. O gyventi dar norisi. Vis tiek gyventi įdomu – kad ir koks tas gyvenimas būtų. Rankioti ir rankioti po trupinėlį gėrio ir grožio grūdus ir verti į vėrinį. Negaliu pasakyti, kad mano gyvenimas beprasmis. Tai būtų nusikaltimas pačiam gyvenimui.

Kalbino Albinas Šiaudvytis

Bernardinai.lt