Skelbiame šešių dalių rašinių ciklą apie Pakutuvėnus

Pirmieji šios vasaros mėnesiai man buvo išties turtingi dvasinių patirčių. Viena, nors anaiptol ne vienintele iš jų, tapo viešnagė Pakutuvėnuose. Viešnagė, beje, šiuo atveju labai sąlyginis žodis, nes Pakutuvėnuose ne viešima, čia gyvenama. Gyvenama pačia tikriausia šio žodžio prasme, nors iš pirmo žvigsnio gali pasirodyti netgi visiškai kitaip, ko gero, beveik priešingai. Pirmąsyk į Pakūtus – taip neretai vietovė pavadinama šnekamojoje kalboje – atvažiavau žiemą. Kadaise čia būta kaimo, dabar likę keli vienkiemiai, kapinaitės su koplytėle ir Bažnyčia. Šiuo atveju turiu omenyje ne Visuotinę Bažnyčią, o viso labo mūrinį ne kažin kokios architektūros pastatą, tačiau apie jį, jo turinį, rašydamas noriu – labai noriu – didžiosios raidės. Pakutuvėnų nerasite paprastame žemėlapyje, na, tokiame, kurį galite įsigyti kiekvienoje modernesnėje degalinėje ir kuriame aiškiai išpaišyti Lietuvos keliai. Pakutuvėnų vietoje padėtas tik simbolinis kryžiukas - maždaug dvylika kilometrų nuo Plungės, netoli Aleksandravo. Žemaitija. Vieškelis, apleistos fermos, laukai. Nieko ypatingo nežadanti pamiškė, krūmuose pasislėpusi teka Minija. Jokių specialių kelio ženklų ar reklaminių stendų, skelbiančių apie stebuklus su nuolaida. Jokių nuolaidų ir nebus – čia „nedaromas“ verslas. Nebus ir nei įkainių, nei kainų. Kai atvykęs ilgesniam laikui paklausiau, kaip galiu atsilyginti už nakvynę ir už tai, jog valgau prie bendro stalo, išgirdau, kad jokio mokesčio nėra. Bažnyčioje susiradau aukų dėžutę. Viskas. Niekas niekada nepasidomėjo, ar buvau prie jos prisiartinęs per ištiestos rankos ilgį. Nors finansiniu pertekliumi Pakutuvėnų Bažnyčia tikrai nespindi, veikiau priešingai... Tačiau ji spindi kuo kitu.

Atvažiuoju nuo jūros pusės, pro Kretingą, Karteną, tą patį Aleksandravą. Daug neklaidžiojęs pasuku teisingu keliu – paklysiu išvažiuodamas, vėliau, jau naktį, kai mano automobilis užklimps pusnyje ir brolis Paulius su keliais kitais Pakutuvėnų bendruomenės vyrais, atsinešęs tvirtą virvę, gelbės mane. Peizažas gana nuobodus, laukai užsnigti, dangus vienodai pilkas. Pakylu ant nedidukės kalvelės ir pamatau Bažnyčią. Tą Bažnyčią. Kelias prastai nuvalytas ir įkalnėse mano automobilis gerokai slidinėja, tad greitai važiuoti negaliu. Ūmai suprantu, kad čia ir nereikia nieko daryti greitai. Prisimenu televiziją ir pamanau, kad šią akimirką esu Šarūnas Lėtai. O juk dar nesibaigė metai, kai sumokėjau gana solidžią baudą už greičio viršijimą. Pakutuvėnuose - lėtesnis laikas. Tai nereiškia, kad šis žemės lopinėlis sukasi lėčiau ar čia kitokia gravitacija. Tai reiškia, kad čia mažiau streso. Mažiau to, ką mes, pasauliečiai, vadiname gyvenimu. O gal tai ir ne gyvenimas visai?.. Gal kaip tik Pakutuvėnai yra ta vieta, kurioje labiau jaučiamas Dievo buvimas, mažiau abejojama ir tampa aiškesnė gyvenimo prasmė? Na, bent jau tavo paties pašaukimas, jei tai ne vienas ir tas pat. Ir kodėl man tokios mintys kyla būtent čia?

Žinau, kad žmonės ieško nestandartinių išgyvenimų, anapusybės regėjimų, metafizinės patirties. Važiuoja į Tibetą, į Indoneziją ir Indiją, lanko Potalą, Borobudurą ir Rišikešą. Labiau prisirišę prie tradicijos traukia į Jeruzalę... Suprantu juos. Ir ko čia nesuprasti? Juk ne kiekvienas išgali susitaikyti su vartojimo ideologija, su reklamos ir viešųjų ryšių kultu, su „žyniais – pjarščikais“ („pjaras“ - PR – public relations – viešieji ryšiai). Kita vertus, reklama mus ne tik apgauna ir mausto, kiek netingi, negana to – ji dar įpratina galvoti, kad viskas, kas siūloma pirkti, padaryta mūsų patogumui, mūsų neva gyvybiniams poreikiams patenkinti. Taip tęsiama žalčio sekta pasakaitė, pirmiesiems žmonėms kainavusi išvarymą iš rojaus, kurios pagrindinė mintis - „jūs patys būsite kaip dievai“. Dabartiniais laikais šis žalčio šnypštimas yra virtęs didžiu reklamos industrijos gausmu – įsigyk šį, tą ir aną ir tu būsi pats kiečiausias, gražiausias, pats „pačiausias“. Tie iš mūsų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių – teisingo auklėjimo, gero išsilavinimo, pagaliau sėkmingo verslo ir galimybių pažinti vartojimo industriją iš vidaus – suvokė ar tiesiog intuityviai pajautė apgaulę ir suprato, kad besaikis vartojimas jokios kitos prasmės, išskyrus persisotinimą ir priklausomybę, neturi, ėmė dairytis alternatyvos. Ieškoti dvasinio maisto. Suprantama, pagal tą standartą, prie kurio yra įpratę. Taigi egzotiško, prestižinio, dirginančio jusles ir lengvai virškinamo. Tokio surogatinio dievo, kurį gali gauti šiuolaikiškoje pakuotėje, užsisakyti kaip picą į namus ir dar atsiskaityti kreditine kortele. Čia mus ir pasitinka didysis gyvenimo pasaulyje paradoksas: bebėgdami nuo vartojimo ir ieškodami jam alternatyvos dvasinėje plotmėje, vis dėlto norėtume, kad toji dvasinė plotmė atitiktų mūsų vartotojiškus poreikius ir reklamos suformuotus įpročius. Taip nejučia imame kurtis sau patogius dievukus pagal savo pačių paveikslą.

Akivaizdu, kažkas čia ne taip. Tačiau kas?

Krikščionybė plačiąja prasme su savo ganėtinai konservatyvia tradicija ir visu tuo, kas paprastai įvardijama, kaip nesugebėjimas žengti į koją su moderniuoju pasauliu, šiuo požiūriu nėra pats patogiausias pasirinkimas ieškantiems „silikoninio dievo“. Nė kiek ne lengviau pasiduoda ir kita iš tų pačių judaizmo šaknų išaugusi religija – islamas. Apie patį judaizmą šiame konteste juo labiau nėra ką kalbėti. Viešpats, Izraelio Dievas, nėra minkštas molis, kurį gali minkyti, kaip nori, ir lipdyti iš jo stabą pagal savo skonį. Ir egzotikos čia nedaug. Erotikos – juo labiau. Užtat draudimų ir apribojimų – nors vežimu vežk. Trumpai drūtai – toks dievas vartojimui nepatogus ir nelabai tinkamas. Todėl ir populiarėja pasakos pasakėlės apie karmos ąsotėlį, horoskopus pagal visus įmanomus ir neįmanomus dangaus kūnus, jau nekalbant apie kortas ir kavos tirščius. Taip vartotojui patogia forma pakišamas pseudodvasingumas vietoje tikrojo. Taip Dievas pakeičiamas jo atvaizdu, o tas atvaizdas dar „pakoreguojamas“ pagal tos dienos madą ir reklamos tiesiogiai ar – šiuo atveju dažniau – aplinkiniu būdu veikiamus vartojimo poreikius. Įdomiausia, kad paprastai toks pseudodvasingumo vartotojas nė neįtaria, kad vietoje Dievo artumos, to tikrojo ir vienintelio dvasinio maisto, gauna net ne sintetinį „hamburgerį“, o tikrą nuodą. Iš čia ir „nuod-ėmė“ – nuodų ėmimas. Veikiausiai ir tie ar tos, kas tuos nuodus pilsto, patys nelabai ir nujaučia, ką ištikrųjų daro. Jei būtų kitaip, bent jau kai kurie iš jų tikriausiai to nedarytų. Tačiau dabar yra tapę puikiausiais įrankiais priešo rankose, mat tiki, kad tai, ką jie daro, yra gerai. Žinoma istorija su tualetinio popieriaus „įkrovimu“, pasidėjus ant stalo Šventąjį Raštą, iš esmės galėtų būti prilyginta Šventojo Rašto vertimui tualetiniu popieriumi. Taigi šventvagystė. Pseudodvasingumas irgi yra panašaus skonio produktas, procesas, kai iš žmogaus pavagiamas Dievas ir pakeičiamas kuo nors kitu. Senajame Testamente Pirmasis Įsakymas „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“ skamba ir taip: Nesusikurk stabo! Egzotiškieji kultai ir dažna modernaus dvasingumo paieškos forma kaip tik ir yra toks stabo kūrimasis.

Nekalbėsiu apie tą nesibaigiantį ėjimą užburtu erotikos ir egzotikos ratu. Nė apie kvapnius smilkymus ir šešiarankes dievybes. Netgi nė apie marmurinius išdidžių didikų biustus Antano Paduviečio katedroje Paduvoje ar Džoto freskas Asyžiuje, vaizduojančias Šventojo Pranciškaus gyvenimo scenas. Tačiau noriu papasakoti apie jau minėtą brolį Paulių, trykštantį skaidriu ir per kraštus besiliejančiu gyvybingumu, apie Pakutuvėnų kleboną Gediminą, kurį norisi vadinti tėvu, nors esame bemaž vienmečiai, ir vengiantį duoti interviu, tačiau galintį prakalbėti su tavimi pusę nakties, prisėdus šventoriuje esančioje pavėsinėje. Apie italą ikonografą Karlo, kelinti metai tapantį ikonas savo dirbtuvėlėje šalia Bažnyčios ir meiliai tariantį lietuviškus žodžius.

Ir - jei pavyktų – pasidalyti tuo stebuklo pojūčiu, kuris lyg ir nepasireiškia jokiu konkrečiu veiksmu, tačiau visą laiką yra. Yra.

(Bus daugiau)

Bernardinai.lt