Girdėjau kalbant, kad kiekvieną kartą, kai tariesi atsakęs sau, kas yra Dievas, būtent tai Jis ir nėra. Kitaip sakant, jei manaisi įspraudęs Dievą į apibrėžimą, tai jau joks Dievas-Kūrėjas, o tik dievas – tavojo proto kūrinys. Ir dar: Dievas ateina į mūsų proto tamsą tada, kai pats protas atsiremia į savo ribotumą, tada, kai, išsivadavę iš puikybės, įstengiame pripažinti, kad Kūrinija yra daugiau, nei mes patys sugebame sukurti ar savarankiškai apvaldyti. Tą nuolankumo akimirką ūmai pranokstame save ir tampame Dievo vaikais sąmoningu būdu. Jei norite, galite šį momentą vadinti atsivertimu, dvasiniu krikštu ar gimimu iš naujo – klaidos nebus. Kita Dievo artumos suvokimo – ne taip kaip betarpiško išgyvenimo - galimybė yra tada, kai susiduriama su tarytum akivaizdžiu terminų prieštaravimu vienas kitam, tuo pat metu suvokiant, kad jie kartu būdami tiksliausiai išreiškia esmę. Tai savotiška dar viena proto ribos atradimo proga. Tokios būna poetinės metaforos – „deginantis šaltis“, „bučinio nuodai“ ar „vienatvės palaima“.

Arba - „kovinis kunigas“.

Brolis Paulius. Pranciškonų vienuolis Paulius Vaineikis. Tai jis organizuoja ir veda jaunimo žygius pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją. Tai jis su Pakutuvėnuose stovyklaujančiais moksleiviais rengia naktines iškylas ir taip netikėčiausia forma ir be jokios didaktikos į jų širdis atneša Dievo žodį. Net ne atneša, o tiesiog atveria jų širdis, kad Žodis pats netrukdomai įeitų.

Pirmąsyk pamačiau jį Klaipėdoje, krikščioniškame Veiklių Žmonių Bendrijos renginyje. Atkreipiau dėmesį, kad Paulius turi gražų balsą ir „nenusidainuoja“, traukdamas šlovinimo giesmes. Dėvejo rudą pranciškonišką abitą ir „žieminę“ šukuoseną – apyilgius plaukus ir vešlią barzdą. Dar spėjau pastebėti, kad yra labai sportiško sudėjimo, netgi „pakočiotas“ (treniruotais raumenimis). „Spėjau“ sakau todėl, kad brolis Paulius buvo tiesiog apspistas norinčiųjų su juo pabendrauti, tad tuokart tepasakėme vienas kitam vos kelis žodžius. Jis ir pakvietė apsilankyti Pakutuvėnuose, apie kuriuos iki tol buvau nedaug tegirdėjęs. Vėliau, jau vasarą, pamačiau jį nusiskutusį ir trumpučiais plaukais, tvirtai sučiauptomis lūpomis ir brėžte pabrėžtu žandikauliu. Atkreipęs dėmesį į jo tartį, sužinau, kad kilęs iš Šiaulių. Kažkaip savaime prisiminiau tuos laikus, kai Palangoje vykdavo vasariniai kauniečių ir šiauliečių „karai“. Aš nešioju Kauno žymę. Ar galėjo būti, kad prieš kokius dvidešimt ar daugiau metų?.. Ačiū Dievui, dabar tai nebeturi jokios reikšmės.

„Kovinis kunigas“ įkurdino mane „konteineryje“ – taip čia vadinamas iš jūrinių konteinerių, skirtų kroviniams gabenti, sumeistrautas namelis, kurio išorei apibūdinti labiausiai netinkami žodžiai būtų estetika ir architektūra. Jame įsikūrę vyrai. Pakutuvėnai nėra prabangus kurortas ar tinkamas fonas reportažui apie „naujųjų lietuvių“ gyvenimą ir papročius. Po kelių dienų persikraustysiu į nedidukę trobelytę miške, per du žingsnius nuo kapinaičių tvoros, tačiau tuo tarpu ten gyvena prancūzas vienuolis joanitas, vardu Etjenas, tad šiandien įsikuriu maždaug „bendra tvarka“. Čia gyvenantis jaunas vaikinukas, gerokai išmargintu tatuiruotėmis kūnu, pasisveikina ir be užuolankų klausia:

-  Mes čia su visokiom priklausomybėm (suprask, netolimoje praeityje - narkomanai, alkoholikai etc.), o tu kokiais vėjais?

Prisistatu ir aš. Iš reakcijos – kambaryje kokie penki vyrai – suprantu, kad daugumai esu kur nors matytas. Sakau:

-  Priklausomybių kaip ir neturiu, nebent nuo savęs.

Tą pačią akimirką suvokiu, kad pasakiau gryniausią teisybę, nors bandžiau tiesiog žaismingai palaikyti pokalbį. Taip, turiu priklausomybę savo įpročiams, gyvensenai, vartojimui. Įvaizdžiui, pagaliau.

Apsitvarkau kambarėlį, kuriame kelias dienas pagyvensiu, išsikraunu daiktus. Neatsimenu, ar tą dieną ką nors dirbau, greičiausiai ne, į darbus įsitrauksiu nuo rytojaus. Šiai dienai beliko vakarienė ir Brevijorius.

Brolis Paulius veda skaitymus. Man jie gana keisti. Savo dainingu balsu pradeda himną. Po jo Bažnyčioje esantys bendruomenės nariai skaito tos dienos skaitinį – po vieną eilutę, išlaikydami visas nustatytas pauzes – tai sėdintieji vienoje pusėje, tai kitoje. Skaitymas ištęstas, lėtas. Informacine prasme – gryniausia nesąmonė. Skaitau ir aš. Nesąmonė. Skaitau toliau. Savo valia būčiau senai perskaitęs reikalingą tekstą – vieną psalmę, antrą, trečią – pasistengęs suvokti, ką skaičiau ir... Ir ką? Na, toliau, pirmyn – gyvenimo gyventi! Ūmai prisimenu tą pojūtį, apėmusį mane, kai pirmą kartą atvažiavau į Pakūtus. Bemaž fiziškai pajutau, jog čia - lėtesnis laikas! Mažiau streso, nuo kurio pasauliečiai bando vaduotis kas gerdami, kas rūkydami „žolę“, kas dar stipriau. Pakutuvėnuose Brevijorius skaitomas kas vakarą. Nuosekliai ir lėtai. Čia gyvenantieji negeria ir nerūko. Ne tik „žolės“. Nieko.

Kitą dieną per pamokslą – Mišios čia irgi kasdien – Paulius tarsi aštriu įnagiu vienutės sienoje išbrėš: „Klausyk, Izraeli!“ Išbrėš ir dar pakartos: „Klausyk, Izraeli! Mylėk Viešpatį, savo Dievą...“ Po kelių dienų – ne, ne iš karto – aš suvoksiu, kad taip prasiseda Didysis Įsakymas. Ne sužinosiu Įsakymo seką – tą žinojau ir anksčiau – bet suvoksiu, kad tiedu pirmieji žodžiai yra ne šiaip kreipinys, ne pastanga sutelkti to, kuriam kalbama, dėmesį, o paties Įsakymo pradžia, raktas, jo suvokimo sąlyga. „Klausyk!..“ Kitaip – kokia prasmė kalbėti neklausančiajam? Nesiklausančiajam? Tas pat, kaip duoti neimančiam...

Po dienos darbų – dažniausiai neįmantraus fizinio triūso – maudausi Minijoje. Vandens iki kelių, uodai kanda. Yra ir dušas, bet vanduo čia nekoks, jame itin daug geležies. Minija patinka labiau. Persikrausčiau į trobelę. Vakarais užsidegu žvakę, specialų smilkalą, skirtą nubaidyti uodus, kurių čia netrūksta, ir žiūriu į lubas, kol imu snausti. Mano mintys palengva darosi vis nuoseklesnės ir todėl aiškesnės. Tarytum imu suprasti, ką toliau turėsiu daryti. Kartu šmėsteli suvokimas, kad, ko gero, iki šiol gyvenau nelabai tai tesuvokdamas... Daryti veiksmus, nežinant jų tikrojo motyvo? Išeitų, kad taip... Ir aš taip gyvenau? Kada paskutinį kartą savęs klausiau: kas yra meilė? Ar ji apskritai yra? Kokia gyvenimo prasmė?.. Kai buvau šešiolikos? Gal kiek vėliau... O paskui? Ką, gal man pasidarė aišku? Ar atsirado svarbesnių reikalų? Ir ar savęs turiu šito klausti?

Ima miegas...

Po „konteinerio“ trobelėje jaučiuosi tarsi viloje ant Viduržemio jūros kranto. Nors vėliau čia apsilankę mano draugai – tyčia jų neįvardysiu, na, dėl viso pikto - ir nužvelgs mane itin išraiškingais žvilgsniais. Manau, jiems medinis namelis be elektros ir jokių dvidešimt pirmo amžiaus žmogui įprastų patogumų anaiptol neatrodo panašus į vilą Neapolio įlankoje, netgi į nuomojamą kambarį Nidoje. Visi mes esame daugiau ar mažiau reklamos aukos ir vartojimo įpročių vergai. Tuo tarpu Evangelijoje pagal Joną skaitome : „Tiesa padarys jus laisvus“. Hitleris šiuos žodžius „pataisė“ – „Arbeite macht frei“ (darbas išlaisvina) ir pakabino ant konclagerio vartų. Pakūtuose išties pilna galva minčių, kurios šiaip jau kasdien į galvą neateina.

Po Mišių šventoriuje matau brolį Paulių, apkabinusį dailią, skoningai pasipuošusią moterį, akivaizdžiai besilaukiančią kūdikio. Girdžiu, kaip jis meldžiasi už ją ir jos būsimą vaikelį. „Esi palaiminta“, - sako brolis Paulius ir aš žinau, kad jo žodžiai – gryniausia tiesa. Vargiai įstengčiau įsivaizduoti gražesnį vaizdą - artėjančios motinystės spindesio nutviekstu veidu bei stilingais rūbais vilkinti moteris, laiminama užsimerkusio, basnirčiomis į sandalus įsispyrusio ir šiurkštaus audinio abitą virve susijuosusio vienuolio... Dar vienas terminų neatitikimas, dar viena kontrastų harmonija, dar vienas Dievo artumos momentas.

Mažasis Pakutuvėnų stebuklas...

(Bus daugiau)