Gali pasirodyti, kad Pakutuvėnai – tai toks užkampių užkampis, kur gyvena pusiau sulaukėję vienuoliai ir į gyvenimo dugną slystelėję nepritapėliai. Tačiau tikrovėje yra kiek kitaip. Gerokai kitaip. Galbūt todėl Pakūtuose manęs beveik ištisai neapleidžia tas terminų prieštaringumo pojūtis, toji kontrastų harmonija, kurią nejučia imu vadinti Dievo humoru.

Atrodo, tą vakarą, kai susipažinau su Pakutuvėnų klebonu Gediminu Numgaudžiu, Paulius buvo išvykęs į Dubliną, Karlo - į Romą, o dažnai čia būnanti televizijos režisierė Dalia – į Niujorką. „Pakutuvėnai - pasaulio centras“, - juokais pamaniau, prie bendro stalo valgydamas vakarienę. Rodos, jau minėjau, kad daugelis čia gyvenančiųjų – buvę „priklausomybininkai“? Taigi po vakarienės jiems – susirinkimas. Kažkas panašaus į anoniminius alkoholikus. Na, jie ir susirinko. Natūralu. Paminėjimo verta detalė – didžiulė stirta neplautų indų, kuriuos kažkas turi suplauti. Tas „kažkas“ – vienintelis, neturintis priklausomybių, taigi - aš. Kita vertus, priklausomybė nuo savęs, kaip ją buvau įvardijęs atvykimo dieną, kitaip tariant, puikybė, labai gerai gydoma plaunant nešvarius indus. Ar turiu paminėti, kad indaplovės Pakutuvėnuose nėra? Šiaip ar taip, man, naujokui šioje aplinkoje, teko paprašyti, kad kas nors bent jau parodytų, kur kas padėta, kur kempinėlės ir „Fairy“ buteliukai, kur krauti lėkštes, o kur dubenis, na ir taip toliau... Į pagalbą atėjo Gediminas, taigi pats klebonas! Tik jis nieko neaiškino, o pasirišo prijuostę, ir stojome mudu indų mazgoti. Suplovėme viską, ką radome, o pabaigai dar ir suodinus puodus nušveitėme. Gediminas lyg ir juokais, kad „kleboniškiau“ atrodytų, išsisuodino nosį. Per tas kelias valandas gerokai susibičiuliavome – juk neformalesnę aplinką sunku ir įsivaizduoti. Viena iš kalbėtų temų – galima Pakutuvėnų vardo kilmės istorija. „Pakūta“ – tarmiškai „atgaila“. Taigi „Pakutuvėnai“ semantiškai - „atgailos vieta“. Labai tinka Bažnyčiai stovėti. Simboliška, ar ne? Tačiau kasdienybė retai būna tokia romantiška, kaip norėtųsi – senesniais laikais į Minijos slėnį veždavo prasikaltusius baudžiauninkus ir čia plakdavo. Tokia tad buvusi „pakūta“...

Nors puodai ir klebonas viename kontekste jau savaime yra įdomus derinys, o ir patarlę „Ne šventieji puodus lipdo“ savaip atkartoja, tačiau išties savojoje stichijoje Gediminas būna sakykloje. Kažkur – kažkada - kažką panašaus esu skaitęs apie žuvėdrą – ji galinti ir žeme vaikščioti, ir vandeniu plaukioti, tačiau visas jos grožis, pati esmė atsiskleidžia jai skriejant dangumi. Taip ir Gediminas – gali ir indus mazgoti, ir automobilį vairuoti, ir dar, manyčiau, daug ką gali, tačiau jo pašaukimas – pamokslai. Kartą, po ilgėliau užtrukusio, tačiau anaiptol neprailgusio mokymo taip jam ir pasakiau:

-  Čia esi gyvesnis, nei bet kur kitur.

Iš jo veido išraiškos supratau, kad ir pats tą puikiausiai žino. Kunigas iš pašaukimo. Kiek gi mūsų „pataikėme“ pasirinkti profesiją? Rašau šias eilutes ir galvoju, kad ir pats baigiau Kūno kultūros akademiją... Smagu bent jau todėl, kad tai turbūt vienintelė aukštąjį universitetinį išsilavinimą teikianti mokymo įstaiga Lietuvoje, kurios pavadinime yra žodis „kultūra“. Tuo pat metu mėginu įsivaizduoti inžinierių ar ekonomistą iš pašaukimo. Arba „iš pašaukimo“ – biurokratą... Visai nešventa mintis.

Gediminas kalba apie karalių Dovydą, pasakojamuoju laikotarpiu dar tik piemenį. Remdamasis Senuoju Testamentu sako, kad, išeidamas kautis su Galijotu, pagal alegoriją – su pačiu velniu, mat Galijotas keikė ir plūdo Viešpaties vardą, taigi sukilo ir niekino Dievą – Dovydas jau buvo įgudęs valdyti savąjį ginklą. Primena, kad tas ginklas – akmenų svaidyklė – kitiems galbūt atrodė silpnas ir juokingas, tačiau įgudusio žmogaus rankose virto Dievo valios reiškimo įrankiu. Galbūt kai kam, neišmanačiam ar netikinčiam, toks pat silpnas ir menkas dalykas pasirodys malda, tačiau juk „teisiojo malda skrodžia dangų“. Dovydas lavinosi svaidyti akmenis piemenaudamas – mes nežinome, į ką jis taikėsi anuo metu, tačiau galime įsivaizduoti kad ir save vaikystėje, šaudančius iš laidynės į tuščias konservų dėžutes. Izraelio kariai siūlė prieš Galijotą stoti pasiryžusiam Dovydui savo kalavijus ir skydus, tačiau tas tik pakilnojo juos ir, galbūt pamatęs, kad šie jo rankai per sunkūs, pareiškė, jog nukrs priešui galvą jo paties kardu. Taip, beje, ir padarė, prieš tai pataikęs iš laidynės paleistu akmeniu šiam į tarpuakį. Dar žinoma, kad tebeganydamas avis, taigi gerokai anksčiau, nei stodamas prieš Galijotą, Dovydas jau buvo nugalėjęs liūtą ir lokį. Šie du žvėrys paprastai suvokiami kaip puikybės ir kūniškumo alegorijos. Klebonas nevartoja tokių sąvokų, kaip „ego“ ar „porno“, tačiau jo pasirinkti žodžiai reiškia būtent tai. Egoizmas – puikybė, gašlumas – kūno geiduliai. Klausimas – kas ką valdo, jie mus, ar mes – juos? Ar įstengiame sutramdyti liūtą ir lokį, ar priverčiame mums paklusti? Ar jie gali mus draskyti ir niokoti, kaip tik nori? Gediminas dėsto paprastai ir aiškiai teiginius, o ypač jų pagrindimą, pakartodamas po kelis kartus. Jis tarytum neskuba – visai kaip laikas Pakutuvėnuose.

-  Tik nugalėjęs liūtą ir lokį, jau būdamas įgudęs ir įgijęs patirties, Dovydas stojo prieš Galijotą, - iš sakyklos kalba Gediminas Numgaudis, Pakutuvėnų klebonas.

Ir dar kartą pakartoja, ką kuris iš jų simboliškai išreiškia.

Tarsi tokio Šventojo Rašto epizodo išdėstymo dar būtų maža, Gediminas tuo pačiu asmenišku, nuoširdžiu iki vaikiškumo, iki žaidimų smėlio dėžėje, stiliumi pasidalija ir asmenine patirtimi, jam pačiam nutikusiu atsivėrimu. Kartu ir visą mokymą „įžemina“ kasdienybėje, nepalikdamas kyboti jo gera literatūra ir puikiu interpretavimu persunktoje, tačiau išimtinai bažnytinėje ir kasdienybėje sunkiai tepritaikomoje erdvėje. Gediminas išties kunigas iš pašaukimo ir rūpinasi, kad Žodis virstų kūnu, tai yra, kad būtų suprastas tų, kurie jo klauso, kad gyventų tarp mūsų ir tuo būdu padėtų gyventi mums. „Klausyk, Izraeli!..“ – čia pat Pauliaus balsu man primena savo Didyjį Įsakymą Dievas. Tą pačią akimirką suvokiu, kaip po vienu stogu išsitenka dvi charizmatinės asmenybės, du kunigai iš pašaukimo, du Viešpaties žodžio skelbėjai - Gediminas ir Paulius – ir šitaip papildo bei sustiprina vienas kitą. Dievas nekonkuruoja pats su savimi. Platesne prasme: konkurencija – ne iš Dievo...

Ir kaip reikės grįžti atgal į pasaulį? Kaip kasdienybėje neprasmegti?

- Dar būdamas novicijumi, - man pasigirsta, kad Gediminas beveik tiksliai sako mano pavardę, o juk kiekvienas Dievo artumoje girdi būtent tai, kas jam skirta, - buvau pakviestas į JAV persikėlusių senųjų Lietuvos pranciškonų. Ten daug laiko skyrėme adoracijai, taip pat ir naktimis. Kartą koplyčioje – negaliu tvirtai pasakyti, ar tai buvo sapnas, ar regėjimas – (taigi ir Gediminas Dievo artumoje gavo tai, kas buvo skirta jam, besiklausydamas pakeliui mąstau aš ir toliau tęsiu klebono mokymą savais žodžiais) matau save tarsi gladiatorių senovinėje arenoje, apsiginklavusį Dievo ginklais, pasiėmusį tikėjimo skydą ir dviašmenį kalaviją – Viešpaties žodį, tačiau vilkintį ne Romos imperijos laikų kovotojo apranga, o pranciškonišku abitu. Matau, kaip atsidaro grotuoti vartai ir pro juos išeina lokys ir liūtas. Jie pamato mane – savo priešą, o gal grobį - ir pajuda manęs link. Pakeliu ginklus – ir jie sustoja, tačiau vos tik nuleidus pajuda vėl. Taip kartojasi keletą kartų – silpstant tikėjimui, įsigali gašlumas ir puikybė, tačiau tikėjimui imant viršų šiedu visados atsitraukia. Ūmai nežinia iš kur atskrieja tinklas, krenta ant galvos ir visą apraizgo. Mano judesiai tampa sukaustyti, nebegaliu iškelti savo ginklų. Matau, kokie patenkinti ir pasitikintys savo jėgomis išsyk tampa abudu žvėrys. Jie nelabai skubėdami, tačiau užtikrinti dabar jau lengva pergale, patraukia draskyti manęs.

Žinau, ką reiškia lokys ir liūtas, bet kas gi tas tinklas, suvaržęs mano laisvę? Jei tiesa išlaisvina, tai kas gi suvaržo? Melas? Labai panašu. Tada suprantu, kad regėtasis tinklas – tai reklama. Aukštos kokybės ir labai patraukliai atrodantis melas, atimantis iš manęs galią mąstyti savarankiškai ir laisvai. Prisimenu visus Amerikoje vartytus automobilių katalogus su žvilgančiais metaliniais paviršiais ir suvokiu, kad jie man patinka, kad imu vis daugiau apie juos galvoti, jų norėti. O juk aišku, kad nė vieno nepirksiu – kam jie man, vienuoliui pranciškonui? O ir pinigų nėra. Tačiau reklama užvaldo mano protą, pasiglemžia dėmesį ir kėsinasi į širdį. Ji nori, kad tapčiau nuo jos priklausomas, kad nebegalėčiau vadovautis sveiku protu, kad prarasčiau laisvę ir nustočiau būti žmogumi, kad mane užvaldytų puikybė ir kūno geiduliai ir nestočiau į kovą su Galijotu.

Todėl ir sakau, kad turime nepaliaudami lavintis, kad išaušus tai dienai, kuri būtinai ateis, būtume įgudę ir turėtume pakankamai patirties.

Gediminas stovi sakykloje kaip kolosas, kaip nūdienos tikėjimo ramstis - degančiomis mėlynomis akimis, barzdotas, ilgaplaukis, ir suprantamai bei neformaliai kalba mums apie Dievo planą.

(Bus daugiau)