Karlo - menininkas. Ne tik todėl, kad tapo ikonas. Jis tiesiog menininkas, kad ir ką darytų, ko gero, net ir tada, kai nieko nedaro. Atvykęs iš Italijos ir jau kelinti metai apsistojęs Pakutuvėnuose, jis ne tik moka kalbėti lietuviškai, jis lietuviškai juokauja! Dažniausiai apie maistą. Pats Karlo turi kulinaro gyslelę, o gal ir visą gyslą – sykį turėjau progos padėti jam kepti cukinijas. Na, kepti - nedidelis menas, tačiau kas prasideda po to! Aliejai, padažai, prieskoniai – džiazas kaip reikiant. Įtariu, kad, gamindamas valgį, Karlo improvizuoja.

Tačiau tapydamas ikonas jis turėtų būti visiškai kitoks. Nors nemačiau Karlo tapančio, bet sprendžiu iš darbų ir eskizų, naudotų ikonografijos pamokose, kurios Pakutuvėnuose rengiamos moksleivių grupėms. Viskas griežtai reglamentuota – Kristaus ir šventųjų veido išraiškos, laikysenos, pirštų padėtys, netgi spalvos. Jokios improvizacijos, viskas kanoniška. Ir pačios Karlo tapytos ikonos veikiau primena senuosius rusų meistrų – į galvą lenda Andrejus Rubliovas, gal dėl pavardės? – darbus, negu itališkus Renesanso genijų paveikslus. Tiesa, Karlo tapytose ikonose labai daug aukso, na, gal ir ne aukso, tiktai jo įspūdžio, jo spalvos. Tiek Pakutuvėnų Bažnyčioje, tiek ir kapinių teritorijoje esančioje Adoracijos koplytėlėje kabo Karlo ranka tapyti pranciškoniški kryžiai. Daugiau jo darbų Lietuvoje galima išvysti Kryžių kalno vienuolyne, prie įėjimo į koplyčią, Klaipėdoje, Bokštų gatvėje esančioje bažnyčioje, o gal ir kur kitur. Aš per daug neklausinėjau, o Karlo nepuolė girtis.

Neslėpsiu, tokio lygio ikonografas Žemaitijos glūdumoje man kur kas didesnė egzotika, negu Tanoka Berdas Kauno „Žalgiryje“. Karlo kilęs iš šiaurinės Italijos dalies, kur geriausiai išvystyta tiek pramonė, tiek ir visa kita. Patys italai, tarp jų ir Karlo, neretai juokauja, kad tikroji Italija baigiasi sulig Roma. Toliau į pietus prasideda nežinia kas.

Turinas, Venecija, Milanas. Mados, podiumai, ilgakojės manekenės. O jis – Pakutuvėnuose? Karlo į šį klausimą neatsakė, mat aš jo ir neuždaviau. Pamaniau, būtų baisiai ne vietoje. Verčiau ta proga papasakosiu anekdotą iš šiuolaikinio žemaičių folkloro.

Kalbasi du nebejauni kažkaip užsilikę pakutuvėniškiai. Vienas klausia:

- Ale girdėjau, ka tava Juoniuks iš numų išvažiava? A tikrą?

- Nuje, tikrą.

- Vuo kur?

- Į Naujuorką.

- Vuo kun tas yr? A tuoli nuo Plungęs?

- Je, tuoli. Kuoki setyni tūkstantę kiluometrų bus.

- Nu ta tikrą tuoli. I kur anas tuokį užkampį rada?

Karlo mėgsta ne tik maistą, bet ir muziką. Jis nevengia pagiedoti per Mišias ir turi sukaupęs solidžią kompaktinių diskų kolekciją. Joje beveik ištisai man nežinomi atlikėjai, daugiausia šiuolaikinės bažnytinės muzikos dainiai.

- Religinis popsas? – erzinu aš.

- O tu imk ir paklausyk, - atsako jis ir įjungia grotuvą.

Ištrykšta pirmieji garsai. Šlovinimo giesmės. Puikios aranžuotės, kokybiškas skambesys. Gražu. Daugiau nebeerzinu. Tačiau dabar, atrodo, atėjo jo eilė. Karlo pakeičia diską ir pasigirsta gana „kieto“ skambesio muzikėlė. Lyg ir pažįstamas balsas traukia seniai begirdėtą dainą. Matyt, iš ankstesnių laikų repertuaro. Klausiamai pažvelgiu į Karlo.

- Čia Madona, - sako jis. – Madonna, supranti?

Suprantu, kurgi ne. Karlo dėka „Material Girl“ irgi atsirado Pakutuvėnuose. Patinka man toks itališkas dvasingumas, dievaži. Gal nuo saulės ir vyno jis toks? O mums, lietuviams, ką daryti nuo savo darganų ir alaus? Atsimenu piligriminę kelionę į Vatikaną – joje atlikau vairuotojo misiją, taigi kaip užuovėją turėjau praktinę tarnystę. Po ilgesnio kratymosi Lenkijos keliais ir nemažo atstumo Alpėmis visgi labiausiai „užknistas“ jaučiausi visą kelią lydėjusio įkyraus poteriavimo. Valgis – Agotos duona, taigi sudžiūvusi pluta, džiovinti vaisiai ir vanduo. Aš, kaip vairuojantis, o ir šiaip žymus apsirijėlis, gavau gabaliuką žuvies. Na, užtat viskas baisiausiai „šventa“. Atvykę į Romą turėjome apsistoti saleziečių vienuolyne. Atvykstame jau sutemus, kadangi buvo žiema, per pačią vakarienę. Išlipa mūsų maldininkės, veidai rūstūs, skruostai nuo kelionės ir „dietos“ įdubę, rožančiais apsikarsčiusios, it kokie „baikeriai“ ar „metalistai“ grandinėmis – o čia italai vienuoliai prie stalo susėdę, kvepia kepta vištiena, daržovės, vynas...

- Si, - sakau, - suprantu. Madonna, cappito.

Karlo juokiasi. Juokiuosi ir aš. Ir nebe pirmą kartą pagalvoju, kad man patinka Italija – daug saulės, linksmi ir „atsipūtę“ žmonės, gražūs senamiesčiai – ne tik Venecijoje – o ir keliai bent jau šiaurinėje dalyje ne blogesni nei Vokietijoje. Istorijos turtingumo nė neminėsiu. Be to, nepastebėjau, kad kas persidirbtų. Matyt, vergija čia nustojo gyvuoti kartu su Romos imperija, taigi jau senokai. Tik va, tas Karlo kažkodėl ėmė ir atsikraustė iš ten į čia. Dar visai neseniai būčiau pasvarstęs apie Dievo humorą ir Pakutuvėnų paradoksus, tačiau kiek ilgėliau čia pabuvus, į tokius dalykus pradedi žiūrėti kaip į normą. Nebent atminties paraštėje galėtumei užsirašyti: „Pasaulio centras – ne geografinė sąvoka“. Taigi.

Vasarą Pakutuvėnuose itin daug žmonių, ir Karlo netapo. Matyt, per sunku susikaupti. Viena stovyklautojų grupė, antra, trečia – daugiausia jaunimas. Truputį vėliau prasidės stovykla šeimoms. „Sudužusių širdžių klubas“? Neturėčiau spręsti pagal save... Aš juk irgi Pakūtuose nieko neparašiau. Rašymui reikia rimties, vienumos, todėl įsiprašysiu keletui dienų į Kryžių kalno vienuolyną ir imsiuosi tvarkyti tekstus, kuriuos skaitysiu čia, Pakutuvėnuose, šeimų stovyklos metu.

Kada Karlo tapo? Žiemą?

(Bus daugiau)