Kryžių kalno vienuolyne mane sutiko trumpam priimti tik po savaitgalio, taigi turiu kelias dienas, kurias ketinu praleisti pajūryje. Lankantis Klaipėdoje taip jau susiklosto, kad neatsisakau pabūti vairuotoju ir nuvežti atlikėjus į vieną VIP renginį Jūrų muziejuje. Tas „gal galėtum pavairuoti?“ man jau ima darytis beveik kodine fraze – taip pats sau netikėtai nukeliavau į Vatikaną, taip prasidėjo ir neformali mano pažintis su Bažnyčia – tąsyk draugų paprašytas vežiau giedotojus į Šiluvą. Dabar vėl kažkas panašaus – negi turėčiau atsisakyti? Kartu ir delfinariume surengtą programą galėjau pamatyti. Po programos – furšetas. Ten, žinoma, paparacai. Nuotraukoje, kurią įsidėjo savo tiražo dydžiu besigiriantis žurnalas, aš šalia išvaizdžios moters, o prierašas skelbia kažin kokias paskalas. „Ir vėl, - pamanau aš, - geriau būčiau tyliai lindėjęs krūmuose prie Minijos“. Deja, šaukštai po pietų. „Popsas užkniso juodai“ – su tokiu užrašu ant marškinėlių kartą ar du į sceną išėjo Andrius Mamontovas. Mane, tiesą sakant, jau irgi „juodai užkniso“.

Kryžių kalno vienuolyne ramu. Po Pakutuvėnų čia viskas atrodo bemaž steriliai. Raudonų plytų pastatas, tokios pat molio spalvos plytelėmis išklotos grindys. Vėsu. Viskas, ko reikia, ir tuo pat metu – nieko atliekamo, nereikalingo. Prie įėjimo į koplyčią - du šventųjų paveikslai. Nė neklausęs atpažįstu Karlo braižą. Virš mano lovos kabantis pranciškoniškas kryžius taip pat jo. Tik melskis ir rašyk. Idealu. Tą ir darau. Per kelias dienas susitvarkau savo tekstus, kuriuos ketinu skaityti Pakūtuose. Vengiu vadinti juos eilėraščiais, nors visi eiliuoti, sakyčiau, netgi pasižymintys ganėtinai konservatyvia eilėdara. Kai kurie – gryniausi sonetai. Tačiau rašydamas tikrai nesukau sau galvos dėl eilučių ilgio ar kirčiuotų skiemenų skaičiaus jose. Net negalėčiau tvirtinti, kad pats juos parašiau – tik užrašiau. Tikrai. Tarsi kas būtų diktavęs, o man tereikėjo garsus versti raidėmis. Tą ir dariau. Kai kurie iš tų tekstų pagulėjo mano stalčiuose apie penkerius metus, kiti ir visus penkiolika ar panašiai. Nors yra keletas ir visai naujų. Ar mano kaltė, kad jie eiliuoti? Ir visai nenoriu sukti sau galvos, kaip tai derinsis ar nesiderins su tuo paparaciniu įvaizdžiu, nors nujaučiu, kad skaitant viešai – veikiausiai kontrastuos ir, ko gero, trukdys...

Gerai būtų tuos tekstus „uždėti“ ant muzikinio fono, pamanau. Nesakau „sukurti jų pagrindu dainas“, o tik palydėti sakomus žodžius vienu kitu akordu. Perbraukiu pirštais per stygas. Nesu muzikantas profesionalas, todėl pasikviečiau bičiulį Aleksandrą, kurio rankose gitara gali labai daug. Taip ir atvažiuojame į Pakūtus dviese.

Prie Bažnyčios durų iškabintas šeimų stovyklos užsiėmimų tvarkaraštis: rytą - bažnytiniai mokymai, vėliau - užsiėmimai grupėse su psichologais, vakare – kultūrinė dalis. Šiandien – tai klasikinės gitaros meistrų kvartetas. Po jų – naktiniai skaitymai. Šalia pamatau ir savo pavardę. Greta jos - programos pavadinimas: „Skyrybų pasaka“ – taip vadinasi vienas eilėraštis. Man tinkamesnis atrodė „Gėlė – dilgėlė“, bet tai tikriausiai nelabai svarbu. Truputis po devintos, gitaristai pradeda koncertą. Mes klausomės šventoriuje, kur taip pat pastatyta kolonėlė. Garso kokybė gera, o muzikantai profesionalūs. Užmetu akį į Aleksandrą. Jis klausosi.

- Ei, - pajudinu už peties. – Juk mes ne į konkursą atvažiavome.

Aleksandras linkteli galva, bet į kalbas nesileidžia. Man atrodo, jog suprantu jį. Aš ir pats norėčiau būti ramesnis, nei šią akimirką esu. Kita vertus, jei prieš eidamas į sceną nejauti jokio jaudulio – jau kažkas negerai. Arba negerbi klausytojų, arba kūrinio, arba paties Kūrėjo. Žodžiu, esi perdaug „pasikėlęs“. Po šio pamąstymo netikėtai nusiraminu. Jaudulys yra, taigi su manimi viskas OK.

Vienuolikta. Mūsų eilė. Pasitikriname garsą, dar kartą suderiname gitaras, viskas lyg ir gerai. Vėl stiprėja jaudulys. Esu buvęs scenoje, betgi dabar – prieš visą Bažnyčią, o ir pats stoviu per pusę žingsnio nuo altoriaus. Dieve mano, kas aš toks, kad iš šios vietos kalbėčiau?! Galvoju: „Viešpatie, jei Tu mane čia atvedei ir pastatei, tai ir teesie pagal Tavo valią, o jei ne... jei ne, tegu kas nors atsitinka – žmonių nesusirenka, šiaip ar taip, pakankamai vėlu, visi pavargę, elektra dingsta ar dar kas nors...“ Elektra nedingsta, žmonės renkasi. Jau po vienuoliktos. „Gal pagrojam?“ - akimis klausiu Aleksandro. Jis krypteli galvą, tikriausiai tai reiškia – „galim“. Pasiimame gitaras ir piano pianissimo pradedame. Žmonės taip pat be triukšmo sėdasi į savo vietas. Pirmas tekstas, kurį ruošiuosi sakyti, yra „Gėlė – dilgėlė“, paskutinis, jaučiu, turėtų būti „Tėve mūsų...“ Jei tokia Tavo valia Viešpatie... Matyt, dar nesu visiškai tikras.

Padedu gitarą ir imu mikrofoną. Trumpas prisistatymas. Norėjau pradėti išvis be jo, bet man vis atrodo, kad esu tarsi kaltas, kad gal turėčiau atsiriboti nuo to nelemto paparacinio įvaizdžio, pasisakyti, jog aš ne toks... Užsimerkiu ir sakau:

- Tu gėlė – dilgėlė,

Tu graži ir skaudi prisilietus,

Tu viena tarp eilučių eilė,

Aš tavęs negaliu nemylėti,

Nors turėčiau sakyti „buvai“

Ir vadinti diena vakarykšte,

Prisiminęs – šypsotis lengvai

Ir neplakti likimo su rykšte.

Tai tik laikas pavirsta į naudą,

Į gyvenimą svetimą, kitą...

Tikslas pasiektas, o naktim tebeskauda

Atmintis, ugnimi parašyta.

Tu gėlė – dilgėlė,

Tu graži ir skaudi prisilietus.

Aš išmoksiu tavęs nemylėt,

Kaip kadaise mokėjau mylėti.

Atsimerkiu. Bažnyčioje tylu. Visai tylu. Po pauzės Aleksandras išgauna akordą. Ateina laikas „Skyrybų pasakai“.

Praradimas be paguodos paslapčia aplanko,

Vakaras numiršta juodas ant praeivio rankų.

Pamatai, kaip plyšta burė nuo per ilgo kelio –

Vieniši draugų neturi ir surast negali.

Saulės spinduliai įkaušę, burtai išsisklaido,

Surenku kiekvieną raukšlę nuo šerkšnoto veido.

Ir nepikta, ir neliūdna, viskas juk praeina...

Medžių šakos užliūliuoja vėjo meilės dainą.

Tau – nereikia, man – netiko, ir abu nenorim.

Ne kažkas ir pasiliko iš saldžiausio korio.

Bus gerai, neabejoju, tik nebūsim dviese.

Daug kelių, visi į rojų, mums – po vieną tiesę.

Susikaupsim ir gyvensim, tiktai skauda baisiai.

Krinta iš dangaus į tamsą nesunokę vaisiai.

Bažnyčioje dar tyliau. Apsidairau aplink. Matau žmonių veidus, reakcijas ir suprantu, iš kur toji tyla. Nepalik manęs ir toliau, Dieve, neleisk nuklysti.

Tolėliau, žiūrint nuo altoriaus – dešinėje pusėje, tarp kitų žmonių, matau brolius Paulių ir Gediminą. Man gera, kad jie čia. Gera ir daug drąsiau. Nesu pakankamai įgudęs šioje srityje, o ir savąjį mokymą, kaip įveikti liūtą ir lokį, Gediminas sakys tik rytoj. Tai aš, atpasakodamas įvykius, nesilaikau chronologinės tvarkos. Šiandien, naktinių skaitymų metu, dar nesu girdėjęs tos alegorijos ir todėl vartoju žodžius, kurių prasmė kur kas labiau tiesmuka.

Ego ir Porno, karšti ir galingi, tartum vyras ir moteris,

Aistros apimti, laikinai nemirtingi, o ne kalbantys poterius.

Kad ir kas atsitiks – nesvarbu, jie negali būti kitoki,

Gražūs sau už bet kokių ribų, pasinėrę į kvaitulį tokį (...)

Mano tekstai vingiuoja pačiu bedugnės krašteliu, bedugnės, į kurią krisdami sudūžta gyvenimai ir į kurią nepatartina net žvelgti, nesilaikant už Tėvo rankos. Kitaip labai lengvai gali tapti liūto ir lokio grobiu.

(...) Per naktis, per dienas mūsų laikas prabėgo,

Nebėra nei tavęs, nei manęs, tiktai Porno ir Ego.

Kalbu toliau, žinau, kad ilgai, gal net pernelyg – man prieš akis, ant sienos, kabo didžiulis laikrodis. Dvylikta, po dvyliktos. Tekstų daug, o Bažnyčioje visą laiką labai tylu. Negirdžiu, ar begroja Aleksandras. Tikriausiai, nebegirdžiu ir savo balso, tik žodžių aidą:

- Liko paskutinis tekstas, kurį užrašiau ne aš. Padėkite man jį pasakyti, - ir vėl užsimerkiu. – „Tėve mūsų...“

Išjungiu mikrofoną. Bažnyčioje daug balsų kartu taria pažįstamus žodžius. Ausį pasiekia ir dar kažkoks šurmulys. Atsimerkiu. Visi Bažnyčios viduje esantys žmonės stovi susikibę už rankų.

„... bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.“

(Bus daugiau)