Nėra nei būdo, nei reikalo kurti pabaigą tebesitęsiančiam procesui. Kaip tik todėl – „vietoje pabaigos“. Berašant šias eilutes, vasara jau persirito per savajį zenitą, o kol jos pasirodys viešojoje erdvėje, žiūrėk, bus ir pasibaigusi. Pakutuvėnai atsisveikins su paskutinių stovyklų dalyviais, čia gyvenančios bendruomenės nariai mojuos ranka vieškeliu tolstantiems vakarykščiams svečiams. Medžiai ims mesti lapus. Karlo, ko gero, atsirakins savąją ikonografijos dirbtuvę ir pradės ruošti teptukus...

Aš sėdžiu prie kompiuterio ganėtinai civilizuotoje aplinkoje ir maigau klaviatūrą. Rašau. „Telikas“  man „trina“ savo nesąmones apie „atominę“ dantų pastą ir dabar jau dvylika burnos ertmės sveikumo požymių – rodos, anksčiau užteko septynių? Man, tiesą sakant, „dzin“ – turiu pilną burną stomatologinės keramikos. Dar jis žada nu-u-uostabiausių reginių: koncertas šen, koncertas ten. Cicinas forever. Ir, žinoma, nesibaigiančios rietenos bei karai: Seime, Irake, Libane. Izraelis „bombina“ arabus ir aiškina, kad kovoja su „Hezbollah“, Amerika remia savus. Mums kaip ir nėra pasirinkimo, visi tai supranta ir tyli, nors žūstančiųjų ir labai gaila, tarp mūsų šnekant. Čečėnų irgi gaila, ir tibetiečių, jų gal net labiau, bet va Kinijoje daug pigių prekių. Su rusais irgi geriau nesipykti – naftos reikia, dujų - irgi. Na ir kas, kad Vilniuje ir Klaipėdoje jie vėl su mumis nebesiteikia kalbėtis lietuviškai ir atsakinėja rusiškai. Ir, žinoma, primena, kad tai mes – nacionalistai.

Kretingos Pranciškonų vienuolyno rūsyje vyksta naujokų įšventinimo ceremonija. Sovietmetis, gal kokie aštuoniasdešimtieji. Vienuolyno rūsys ir taip ne pati jaukiausia vieta, o dar tokiu metu... Drėgna ir šalta. Visomis prasmėmis. Sienose, o gal ir po grindimis, dūla kankinių kaulai. Į abitą įvelkamas naujokėlis. Nuo šiol jo gyvenimo kelias bus aiškesnis, nors vargu kas ryžtųsi tvirtinti, kad eiti pasidarys lengviau.  Vienuolyno Prioras deda rankas jam ant galvos ir sako tai, kas tokiais atvejais yra sakoma. Paskui prideda nuo savęs:

- Taip ir Lietuvos atgimimas prasidės nuo rūsio, nuo dugno, nuo pačios apačios, gal net nuo kapo duobės. Kol taip neatsitiks, niekas iš esmės nesikeis. Dabar eik ir telaimina tave Dievas.

Suprantama, aš ten nebuvau ir tokių žodžių negirdėjau, tačiau įsivaizduoju Pakutuvėnų pradžią būtent taip. Iš labai labai giliai ateinančią stebuklo nuojautą, toliausioje tolumoje prigludusią prasmės paslaptį ir tikėjimą gyvenimo prasmingumu. „Nuo rūsio, nuo dugno, nuo kapo duobės, kur dūla kankinių kaulai“. Net jei visi pasaulio laikraščiai praneštų vien tik apie karus ir, žinoma, „savųjų“ pergales, net jei „geriausia, ką turime“ iš „alaus ir pergalių“ virstų ištisine nepertraukiama reklama, net jei „nukvakčiau“ tiek, kad per neišbrendamus reikalus ir darbus, kurių atseit negalima atidėti, nerasčiau laiko atvažiuoti į Pakutuvėnus nė susikaupti vienumoje – net ir tada bus gera žinoti, kad šią, 2006–ųjų metų vasarą prisiliečiau kitokio gyvenimo. Galbūt gyvenimo apskritai. Kad supratau – ne teoriškai išmąsčiau, o gavau kaip tiesioginį liudijimą – jog pasaulietine prasme visiškas užkampis, kurio nėra netgi žemėlapyje, Dievo akyse gali būti vos ne visatos centras. Kad visi civilizacijos žaisliukai, įskaitant ir higieną, tampa antraeiliais dalykais, palyginti su sielos apsivalymo džiaugsmu, kaip kordebaleto šokėjos nublanksta, išėjus į sceną prima balerinai.

Aš gyvenu mieste. Nesu vienuolis. Greičiausiai niekada juo ir nebūsiu, nors „Viešpaties keliai nežinomi“. Mano galva pilna „nesušukuotų“ minčių. Apie Pakutuvėnus, kaip alternatyvą ir simbolį, ir tą pasaulį, kuriame kasdien gyvenu. Kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad ne taip svarbu, kur fizine prasme gyventi, kur gulti ir keltis, daug svarbiau – ką tame gyvenime veikti. Ne įvaizdis, o pašaukimas yra viskas. Suvoktas ir išgyvenamas pašaukimas. Čia suvokiu, ką reiškia žodžiai „atiduoti Dievui garbę ir šlovę“. Viešpats sukūrė žmogų pagal „savo panašumą ir matė, kad tai buvo gerai“. Suprantama, tobulas Kūrėjas nepagamino broko. Žmogus – Kūrinijos vainikas. (Beje, evoliucijos teorijos požiūriu irgi lygiai tas pat, esame aukštesnėje išsivystymo stadijoje ne tik už amebą.) Tad Dievo šlovė ne kas kita, kaip žmogaus – mano, tavo, kiekvieno iš mūsų – gyvenimo pilnatvė. Tai yra tada, kai išgyvename savąjį pašaukimą iki galo, iki paskutinio kraujo lašo, iki deguonies molekulės, iškvepiamos su paskutiniu atodūsiu. Kai spėjame – ar bent nuoširdžiai ryžtamės - atlikti užsibrėžtus darbus, atšvęsti šventes, pasidžiaugti vaikais ir anūkais ir mirdami nusišypsoti, žinodami, kad žengiame pro duris, kurios mums atsiveria, o ne užsiveria. Kad mūsų gyvenimas šiapus „nebus be kryžiaus“, tačiau ir Kristus kievieną akimirką padės jį nešti. „Kryžius“ - komerciškai nepatrauklus įvaizdis, tačiau net ir labiausiai vykusi komercinė reklama (anglų kalba taip ir sakoma - „commercial“) kad ir kaip stengdamasi nesukuria gyvenimo prasmės. Nes prasmė kaip taisyklė yra tai, dėl ko esi pasiruošęs rizikuoti ir aukotis, o ne tai, ką gali nusipirkti, juo labiau – kreditan, už sąlyginę vertę atsiskaitydamas menamais pinigais. Pagalvoju apie savo įvaizdį ir mintyse nusišypsau – „verslininkas ir rašytojas“. Prireikė pusės gyvenimo, kad suvokčiau, jog verslininkas nesu. Dar pusė – ir galbūt sužinosiu, kad netapau rašytoju? Tuo galėčiau ir baigti linksma gaida. Mąstau, sakyčiau, lėtai. Pirmuoju mėginimu iš viso kažin ar ką nors sugebu suvokti. Guodžia tai, kad tie, kam neduota greito mąstymo, gavo ilgą gyvenimą, kad patirtimi kompensuotų greičio trūkumą. Na, tai gal aš dar pagyvensiu?

Suteik man jėgų, kad pakeisčiau tai, ką turiu pakeisti; nuolankumo, kad nesiimčiau keisti, ko negaliu pakeisti; ir išminties, kad vieną nuo kito atskirčiau.