Rugsėjo 2 dieną 15 val. Birštono sakraliniame muziejuje vyks susitikimas  su dailininku Valstybinės premijos laureatu Aloyzu Stasiulevičiumi.

Šią vasarą tapytojas A. Stasiulevičius Birštono sakraliniame muziejuje eksponavo paveikslų ciklą „Iš Kristaus kančios istorijos”. Tai beveik dešimtmetį kurti ir iki šiol viešai nerodyti dailininko kūriniai. Rudenį šie paveikslai keliaus į Lietuvos dailės muziejų, kur bus rengiama retrospektyvinė dailininko kūrybos paroda. Tačiau visų pirma ilgai brandintą kūrinių ciklą tapytojas panoro parodyti birštoniečiams.

Dailininką Aloyzą Stasiulevičių kalbino Aušra Poškutė.

Kodėl nusprendėte būtent Birštone pirmiausia parodyti šį ilgai brandintą paveikslų ciklą?

Birštonas man yra svarbi vieta. Čia nuo 1957 metų gyveno mano tėvai, iki šiol čia gyvena seserys. Gera atvažiuoti, pamatyti gražėjantį miestą, kuriame puoselėjamos kultūrinės tradicijos. Visoje Lietuvoje garsūs Birštono muzikiniai renginiai, jau šešerius metus čia veikia Sakralinis muziejus, Lietuvoje vienintelis tokio pobūdžio. Lankydamasis jame pajutau, kad kamerinė šio muziejaus aplinka labiausiai tinka mano paveikslams Kristaus kančios tema.

Jūsų tėvas Kazimieras Stasiulevičius (1893-1987) - vargonininkas, chorvedys, prisidėjęs prie Lietuvos chorinės kultūros puoselėjimo. Kokį jį prisimenatė?

Būdamas 90-ies metų tėvas dar vargonininkavo, važinėdavo į aplinkinius miestelius - Pakuonį, Stakliškes, Nemaniūnus. Tėvas studijavo pas garsius lietuvių kompozitorius Juozą Naujalį ir Stasį Šimkų. Buvo labai energingas, tvirto charakterio, visuomeniškas žmogus: organizavo chorus, pučiamųjų orkestrus, režisavo vaidinimus, kūrė jiems muziką, dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. Tėvo parengtas choras 1924 metais dalyvavo pirmoje Lietuvos dainų šventėje,1938 m. - Dainų šventėje Kaune. Jis buvo įtrauktas į pirmųjų Lietuvos dainų švenčių organizavimą, bendravo su muzikais Aleksandru Kačenausku, Kondradu Kavecku. Tėvas yra parašęs per 50 giesmių.Visą gyvenimą dirbęs vargonininku, jis gerai žinojo, kokių giesmių reikia žmonėms. Gal kada pavyks išleisti. Manau, kad ir šiandien toks giesmynėlis praverstų vargonininkams, parapijų chorams. Dirbo įvairiose vietose – nuo Skuodo iki Kėdainių ir Stakliškių. Ilgą laiką vienintelis mūsų nuosavas  šeimos baldas buvo muzikos instrumentas - „Zimmerman“ firmos pianinas. Tėvas svarstė, ką verčiau pirkti - pianiną ar ūkį, žemės... Pasirinko pianiną. Gyvendavome šalia bažnyčios, bute, su senais buvusio vargonininko baldais. Namuose visada būdavo pilna žmonių - choristai, vaidintojai čia repetuodavo, rengdavo dekoracijas spektakliams. Tėvas su choru dažnai repetuodavo iki vėlumos, o aš gulėdavau čia pat, užuolaida atitvertame kampe. Tad mano vaikystės lopšinės būdavo „Kyrie...“ ir „Sanctus....“. Dar nemokėdamas rašyti ir skaityti jau mintinai mokėjau visą bažnytinį choro repertuarą. Vėliau tėvas mokė mane muzikos, o keturiolikos metų jau pavadavau tėvą bažnyčioje – grodavau per mišias vargonais. Muzika iki šiol labai svarbi mano gyvenime. Kai tapau, mano studijoje visada skamba klasikinė muzika. Vienas mano paveikslų ciklas yra „Muzikinis“.

Jūsų brolis taip pat vargonininkavo?

Juozas puikiai grojo, galėjo tapti profesionaliu muzikantu, tačiau pasirinko inžinieriaus energetiko kelią - po karo labai trūko tokių specialistų. Maskvos energetikos institute apgynė daktaratą, tapo mokslininku, vienu iš atomistikos mokslo kūrėjų Lietuvoje. Kaune, Energetikos institute, Juozas įkūrė Branduolinės energetikos laboratoriją, atliko eksperimentinius tyrimus ir anksti, vos penkiasdešimties sulaukęs, mirė. Daugelį metų savaitgaliais važiuodavo iš Kauno į aplinkinių miestelių bažnyčias, grodavo per Mišias, turėjo nemažą vargonų muzikos repertuarą. Kartą, atvykęs atostogauti į Palangą, užsuko į bažnyčią ir paprašė vargonininko leisti turputį pagroti, norėjo išbandyti vargonus. Išgirdęs Juozą grojant, vargonininkas ėmė prašyti, ar negalėtų pavaduoti jį – esą jau dešimt metų neturėjęs atostogų. Juozas mielai sutiko, ir tąkart per visas savo atostogas Palangoje. vargonininkavo. Grojimas jam buvo sielos atgaiva.

Esate minėjęs apie draugystę su Birštone gyvenusiu tremtiniu kunigu Mariumi Petkevičiumi. Gal galėtumėte papasakoti apie jį?

Mūsų šeimą siejo nuoširdi draugystė su šviesaus atminimo kunigu Mariumi Petkevičiumi. Tai buvo neeilinė asmenybė. Už antitarybinę veiklą ištremtas į Sibirą ir išbuvęs tremties laiką, jis pasiliko ten, dirbo statybose ir teikė dvasinius patarnavimus išvežtiesiems tautiečiams. Nors buvo trapios sveikatos, apkeliaudavo ilgus Sibiro kilometrus, lankydamas brolius lietuvius. Regis, nuo 1970-ųjų jis apsigyveno Birštone. Tada tekdavo daug su juo bendrauti, diskutuoti apie meną, kultūrą. Tai buvo plataus akiračio, intelektualus, subtilaus meninio skonio ir begalinės šilumos, atsidavęs dvasininkas. Birštone jis ėmėsi energingai tvarkyti šv. Antano Paduviečio bažnyčią – ne tik įrengė jos apšildymą, bet ir realizavo keletą meninių projektų: šventoriuje atsirado kryžius ir skulptūros, o bažnyčioje – vitražai. Pamenu, tada kun. Mariui rekomendavau savo buvusį studentą – talentingą  menininką Andrių Giedrimą. Andrius sukūrė puikius vitražus, kurie ir šiandien yra Birštono bažnyčioje. Vitražuose jis panaudojo Lietuvos istorijos temas, padarė Vytauto Didžiojo visafigūrį portretą. Kunigas Marius Petkevičius mirė prieš pat atgimimą, 1987 m. Iki šiol jo trūksta.

Jūsų kūryboje dominavo miesto peizažai, esate tituluojamas ryškiausiu urbanistinio peizažo tapytoju Lietuvoje. Tačiau jau 2001 m. menotyrininkas dr. Algis Uždavinys rašė: „Autorius gręžiasi į krikščioniškąją metafiziką bei mitologiją, mėgindamas ją susieti su savo asmeniniais išgyvenimais“. Kaip į Jūsų kūrybą atėjo Kristaus kančios tema?

Prieš daugiau kaip dešimt metų savo kūryboje „atradau“ baltą spalvą. Juk svarbiausius žmogaus gyvenimo virsmus lydi balta spalva: tik gimusius mus įvynioja į baltus vystyklus, nuotakas puošia baltais rūbais, mirusiuosius uždengia balta drobule. Tai kilni tyrumo, šviesos, tobulumo ir prisikėlimo spalva, galinti išreikšti sakralumą. Šia spalva, manau, labiausiai tinka „kalbėti“ apie Kristaus kančią ir prisikėlimą. Taip abstrahuotuose mano Baltojo miesto ciklo paveiksluose atsirado siužetas, istorija, kuri jau du tūkstančius metų yra įkvėpimo šaltinis daugeliui menininkų.

Monografijoje, kurią šį rudenį rengiasi išleisti Vilniaus dailės akademijos leidykla, rašote: „Man regis, menas gali sutaikyti žmogų su Dievu. Tikiu, kad tai įmanoma, nes pasaulis be meno ir Dievo man būtų beprasmis”. Ar tai Jūsų kūrybos credo?

Menininko užduotis – ne vien išreikšti save ir laiką. Jis turi liudyti pasaulio vienovę. Dievas pasaulį sukūrė labai harmoningą. Destrukcija – jau žmogaus rankų darbas. Tik harmonija, grožis, meilė savo artimui išgelbės pasaulį. Priešingu atveju mes tikrai sunaikinsime jį ir save.

Aš gerbiu M. Šagalą, jo vėlyvojo laikotarpio tapybą biblinėmis temomis. Šagalas yra meilės poetas, savo paveiksluose jis mums paliko meilės testamentą. Ir nevertinu P. Pikaso, nes jis yra griovėjas, bolševikas iš esmės. Ne todėl, kad turėjo bilietą - jis tapė kaip bolševikas, destruktyviai.

Didžiulį įspūdį man paliko popiežiaus Jono Pauliaus II „Laiškas menininkams” (1999 m.). Popiežius rašo: „Kas pajunta turįs tokią dieviškąją kibirkštį, kuri yra pašaukimas būti menininku – poetu, rašytoju, tapytoju, skulptoriumi, architektu, muziku, aktoriumi – sykiu suvokia pareigą šį talentą ne švaistyti, bet ugdyti, idant jis tarnautų artimui ir visai žmonijai”.

Vienas mano paveikslas iš „Kristaus kančios istorijos” ciklo vadinasi „Vandens nešėjas”. Jame nutapiau Kristų ant kryžiaus, o po juo žmogų, atnešusį jam vandens ir pagirdžiusį. Aš manau, kad savo menu taip pat nešu vandenį. Menas yra gyvybės vanduo. Nežinau, kas gers ir atsigers, gal nedaugelis… Bet tokia mano prievolė.

Bernardinai.lt