Vaizduotė nieką gali paversi kažkuo, sutriuškinti bet kokią galybę, nugalėti nesuvaldomą jausmų stichiją ir kartu išlaisvinti žmogų, leisti matyti pasaulį kaip visumą, atskleisti ir valdyti bet kokį protą, išjudinti sąmonę ir pakinkyti galią. Vaizduotė, kad ir kokia nerangi ar nerami bebūtų, geba atvesti iki prigimties, pagirdyti dabartį ir sutelkti į visumą tai, kas protui dažnai nepakeliama. Su poetu, vertėju, kritiku ir dramaturgu Sigitu Geda žurnalistas Mindaugas Nastaravičius kalbasi apie žmogaus ir jo vaizduotės galias.

Sigitai, ar vaizduotė, jeigu ji išlavinta, gali įveikti protą?

Vaiko vaizduotė yra tas pats, ką jis įrašo į švarų lapą. Tada, kai žmogus dar nėra žmogus, jis – gyvas stebuklas. Paklausykim, ką įsivaizduoja vaikai. Tai – kažkas dieviška.

Bėda, kad nuo septynerių metų vaikai pradeda eiti į mokyklą, ir visas vaizduotės pasaulis lūžta, nes susiduriama su tuo, kas jau išmokta. Žinau ne vieną vaiką, kurį mokykla sužlugdė.

Labai svarbu nenužudyti vaizduotės, tačiau pripažįstu, kad į didžiumą žmonių su ypatinga, neįprasta, galinga vaizduote yra žiūrima kaip į nesveikus. Utopijų kūrėjai. Ko nesugeba logiškai mąstantis žmogus? Nesugeba asocijuoti didelėje erdvėje.

Man labai patiko istoriko Edvardo Gudavičiaus pasakymas, kad geras istorikas yra tas, kuris asocijuoja labai didelėje erdvėje.

Jeigu vaikas savo vaizduotės galias išsaugo ir mokykloje, tai iš jo tikrai kažkas išeina: kompozitorius, rašytojas, dailininkas ar mokslininkas.

Ir leisti vaizduotei tave kontroliuoti, leisti, kad ji tave stumtų veržtis?

Vaizduotė gali nuvesti ir į kliedesius. Aš pats sau sakydavau, kad mane domina vaizduotė, kontroliuojama intelekto. Net buvau sugalvojęs tokį terminą „budintis intelektas“. Jeigu pradėdavau rašyti keistus dalykus, tai sustodavau, numesdavau popierius į šalį, kad jie pagulėtų, ir tik vėliau į juos pasižiūrėdavau.

Vaizdiniai atsiremia į pasąmonę ir kartais vaizduotė gali vesti į beprotybę. Tada tai jau nėra vaizduotė, tai – nerišlūs vaizdiniai, kurie niekam neįdomūs.

„Man teikdavo paguodos ir paramos daugelio balsai. Ir ne tik žmonių. Netgi paukščių, gyvulių, žolynų. Arba – žvaigždžių, lietaus, purvo, akmens... Balsas ir tyla, tyla ir balsas. Jie ištinka pakaitomis“. Čia aš Jus cituoju...

Truputį bijau šito pasakymo. Jeigu žmogus girdi balsus, tai jis gali būti įtartinas. Esu girdėjęs vieną istoriją, kaip žmogus nusižudė. Jis vis girdėdavo balsą: šok, šok, šok. Kažkokia jėga žmogų valdė. Ir žmogus baigė savižudybe.

Bet jeigu žmogus girdi žvaigždžių balsą, vėjo balsą – tai nesusiję su beprotybe. Man patinka žaidimai su vaizduote. Prisimenu, kai mirė žmona, tai pas mane atvažiavo amžinatilsį Gintaras Beresnevičius.

Jis man sako: „Sigitai, aš galiu atsikąsti debesėlio“. Aš jam atsakiau: „Gintarai, bet aš galiu užauginti debesį“.

Kaip ir kinų poezijoje: jeigu žmogus vidurvasarį sėdi ant žolės ir mato, kad dangus žydras, atsiranda balti pūkai, kurie po truputį auga, ir atsiranda didelis kalnas. Taip žmogus užsiaugina debesį.

Bet žmogui neužtenka debesies. Jis visada kažką komplikuoja.

Žmogus turi protą, o protas kaip vanduo – ieško išeities. Bala ir jūra yra tos pačios prigimties. Jeigu išdidinsi balą, tai bus jūra. Jūrą padidinsi – bus vandenynas. Bet štai upė teka įvairiom kryptim. Pasižiūrėkime, kiek ji turi atšakų.

Taip ir žmogus, kuris viską komplikuoja, nes vyksta nuolatinis branduolių susidūrimas. Susidūrimas, nes žmogus keičiasi, keičiasi jo noras eiti įvairiom kryptim.

Ir vaizduotė čia neišgelbės?

Jeigu sėdi traukinyje ar lėktuve, tai nuo tavęs beveik niekas nepriklauso. Esi sukaustytas. Žmogus gyvena baisioje priklausomybėje. Pirmiausia – nuo tėvo ir motinos. Mes esame labai apibrėžti. Ir kalbos apie laisvę turi griežtas ribas.

Mano keturiolikmetis brolis nuskendo. Bet jis nenusiskandino, o nuskendo. Ir aš galėjau nuskęsti, bet esu gyvas. Kitas mano brolis buvo vairuotojas. Ir aš galbūt norėjau toks būti, bet nebuvau.

Labai spekuliuojama tuo, kad žmogus turi teisę rinktis. Rinktis gali tik akimirksniu. Tarkim, kai man duoda į snukį, aš iškart spiriu į pautus...

Nebėra laiko mąstyti ir reikia akimirksniu pasirinkti...

Ir tada žmogus labiausiai atsiskleidžia. Kai jis veikia kaip nedeterminuota būtybė. Esame laikini padarai – tai pati baisiausia determinacija. Kai žmogus supranta, kad jis nėra dievas. Bet vaikai yra daugiau nei dievai, nes jie dar nepriėmė žaidimo taisyklių. O mes esame daugybės susitarimų aukos.

O jeigu spjausiu?

Man vienas studentas pasakojo, kad vienu metu bandė sakyti tik tiesą. Ir jau trečią dieną jis buvo prisiviręs košės. Juk nepareisi namo ir nepasakysi: motin, esi šleiva; tėvai, vaidini didvyrį, o tavo dantys iškirmiję. Žmogų kažkas prilaiko.

Bet jeigu tu išeini iš šito pasaulio, tai viena yra išeiti iš namų, antra – nepriimti visų konvencijų, o trečia – atsižadėti gegutės balso – iš to susideda viena japonų poezijos atšaka. Žmogus, atsižadėjęs šito pasaulio, sėdi kalnuose pasiryžęs numirti.

Jis girdi kukuojant gegutę ir staiga pajunta skausmą. Negali išravėti sąmonės. Kuo pakeisi žmogaus širdį?..

Bet aš galiu išeiti iš šio pasaulio likdamas gyvas...

Tą bando daryti visi. Mane patį pradėjo traukti suvokimas, kas yra realybė. Jeigu žmogus suvokia, kad jam duota nuo čia iki čia, tai jis turi tik vieną progą. Tada ir gali mąstyti, ar šuo, einantis šalia manęs, čia yra tik šiaip. Ar sraigė, ropojanti žole, yra tik šiaip?..

Galiu gyventi vienas, su savo vaizduote ir vaizdiniais?

Čia labiau utopija. Nors mylimiausia mano vaikystės knyga – „Robinzonas Kruzas“. Žmoguje tas dar gyvena. Kas dedasi su žmogumi, kada jis lieka vienas? Visi norėtų pradėti kurti pasaulį iš naujo. Mums visiems duota šita laikinybė, bet kiekvienas žmogus pakartoja visos žmonijos istoriją. Pasaulio atsižadėjimas yra labai įdomus, bet tik tuo atveju, jeigu žaidi.

Jeigu turiu kibirą vandens, tai aš jį visą išgersiu. O tada galiu sėdėti be vandens ir žiūrėti, kiek aš be jo ištversiu.

Žmogus vadovaujasi principu – tai į bandą, tai iš bandos. Tai ieško, tai bėga. Žmogus nepakelia visko. Jis negali būti nei bandoje, nei vienas.

Amžinatilsį Ričardas Gavelis viename savo romane klausia, kas buvo jo vaikystės paslaptis? Dabar jam pasakyčiau, kad žmogus to nesužino. Jis paslaptingai ateina ir paslaptingai išeina. Turi ieškoti atsakymo, kodėl tu čia esi.

Ir čia jau vaizduotei yra kur pasireikšti...

Napoleonas puldavo į didžiausius mūšius neturėdamas jokio karo plano. Jam svarbiausia būdavo pulti. O tada jis improvizuoja. Planas eina velniop. Jis sukelia didžiausias muštynes ir tada jame atbunda genialumas. Jis mato tą košę ir žino, kaip ją išsrėbti. Reikia įsiutinti, išprovokuoti žmogų, tada jis atsiveria.

O ar žmogus pats save mato?

Kaip teigė Zigmundas Froidas, labiausiai žmogus kenčia, kad pats savęs nepažįsta, o kiti jo nepripažįsta. Juk sakome, kad anas jau nebegali nieko sukurti, nebegali išgerti, bet kad ir pats to jau nebesugebi – niekada neprisipažinsi.

Mūsų bėda, kad neturime gerų mokytojų, kurie nemokytų, o tik sėdėtų. Iš mokytojo galima išmokti judesių, reakcijų. Tokiam mokytojui net „užvažiavimas“ lazda turi būti atleidžiamas. Žinoma, žmogaus teisės šito neleidžia. Tačiau jeigu žmogų įskaudini, sukeli jam skausmą, tai jame pažadini ypatingas galimybes. Rytiečių mokyklos pripažįsta mokinio įžeidimą, tam, kad pažadintų jo galias.

Pamenu, kai buvau trečioje klasėje. Man reikėjo išmokti Antano Jonyno eilėraštį: Debesėliai padangėje plauko,/ Virš galvos jau dangus išsiblaivęs,/ Aria platų kolūkio lauką,/ Traktoristas – taikos kareivis.

Buvau gimęs šeimoje, kur normalia kalba kalbėjo. Ir „išsiblaivęs“ man atrodė kaip išsipagiriojęs. Nežinojau kitos reikšmės. Nesąmonė, galvojau. Ir mokytoja pasakė: „Geda, iš tavęs nieko nebus. Net keturių eilučių negali išmokti“. Mane šie žodžiai pažadino.

Pažadino dvasia, kuri tapo galia?

Dvasia niekam nepriklauso. Juk Dovydas nugalėjo Galijotą ir jį vedė ne galia, o dvasia, pasipriešinimo dvasia.

Atsimenu, kai buvo gyvas Justinas Mikutis (kultūros filosofas – M. N.). Mes jį laikėme savo mokytoju. Kartą atėjo kitas filosofas ir sako: „Jėzus Kristus buvo silpnas žmogelis“. J. Mikutis jam atrėžė: „Taip. Jis buvo menkas žmogelis, bet turėjo karališko spindesio“.

Juk kai pasižiūri į nukryžiuotą Jėzų Kristų, klausi savęs: kas gi juo gali žavėtis, kai šalia, tarkim, Arnoldas Švarcnegeris?..

Kalbino Mindaugas Nastaravičius