Pastarųjų savaičių ir dienų įvykiai kaip niekada išryškino Lietuvos valstybės prigimtį. Atsiskleidė tikrasis šios valstybės veidas, turintis apstulbinti ir priblokšti net didžiausius pesimistus.

KGB rezervistai klesti

Vargu ar kada nors paaiškės tiesioginiai V.Pociūno žūties kaltininkai. Tačiau plačiai sklandantis įtarimas, kad būtent „tarnybos kolegos“ sąmoningai ar nesąmoningai paruošė stačiai idealias sąlygas įvykdyti šią plačiai nuskambėjusią žmogžudystę, vargu ar kada nors visiškai išsisklaidys.

Po jos klostosi itin aiškus padėties valstybėje vaizdas. Lietuva yra valstybė, kurioje klesti KGB rezervistai. Jai ištikimi ir atsidavę žmonės dabar jau pradedami fiziškai naikinti.

Iš tiesų daug metų, nuo pat nepriklausomybės paskelbimo, mūsų šalyje nuosekliai ir kryptingai vykdoma kadrų politika, kurios tikslas – išstumti tokius žmones iš visų atsakingesnių valstybės tarnybos vietų. Atrodo, šis tikslas beveik pasiektas.

Gausybė faktų nepaneigiamai rodo, kad šiandien atsakinguose postuose daugybė šalies likimui abejingų ir net jai nelojalių politikų ir pareigūnų. Jie renkasi panašius į save. Todėl lauktasis valstybės tarnybos atsinaujinimas per penkiolika metų taip ir neįvyko.

Galima drąsiai teigti, kad ji tiesiog užtvindyta tik dėl algos joje sėdinčiais asmenimis, kurie pasikeitus aplinkybėms tą pačią akimirką prisiektų ir nueitų tarnauti kitam šeimininkui.

Vietoje priešnuodžio – baubai

Yra vilčių, kad VSD veiksmai pagaliau atvers akis ir žmonėms, nedrįsusiems patikėti, kad valstybė vis dėlto nejučia iš tikros demokratijos kelio išsuko į klaidžius valdžios beribio manipuliavimo piliečiais šunkelius, kuriuose tūno tos pačios KGB šmėklos. Nepasikeitė net jų veiklos braižas.

Sunku suprasti, kuo VSD įspėjimai dėl iš Maskvos turinčios atšliaužti V.Uspaskicho paleistos šmeižto lavinos skiriasi nuo anų laikų KGB grūmojimų saugotis priešiškos „imperialistinių jėgų“ propagandos.

Juk apie „baisųjį“ Archangelsko perėjūną viskas pasakyta. Šiandien jis gali tik bejėgiškai kandžiotis ir iš pykčio atskleisti savo vakarykščius bičiulius ir klientus, nesidrovėjusius semtis pinigėlių iš to paties V.Uspaskichą maitinusio ir greičiausiai ne Lietuvoje esančio aruodo.

Tad nėra reikalo kurti baubų, kaip tai mėgina daryti net pats dėl artėjančių šmeižto ir purvo upių įspėjantis piliečius šalies vadovas. Juk priešnuodis nuo jų – po ranka.

Pavyzdžiui, vieną iš tokių purvo srautų prezidentas galėtų nesunkiai sustabdyti pagaliau aiškiai pasakydamas visuomenei, kas vis dėlto apmokėjo jo rinkimų skolas. Pasitelkus šitokio viešumo ginklą netruktų subliūkšti ir kiti antpuoliai.

Tyrimas gyvybiškai būtinas

Itin slogių minčių kelia prezidento ir kitų aukštų pareigūnų pastangos sutrukdyti rimtai tirti V.Pociūno žūties aplinkybes bei VSD susiklosčiusią padėtį paverčiant tokį tyrimą juo nesuinteresuotų žmonių, tik uždaro vadinamųjų „valstybininkų“ būrelio, vidaus reikalu. Toks tyrimas šiandien yra gyvybiškai būtinas.

Kad ir kaip vertintume „Laisvą laikraštį“ ir jame skelbiamas žinias, savavališkas žurnalisto suėmimas yra grėsmingas požymis, kad VSD jau nebėra skaidriai veikianti ir deramai kontroliuojama valstybės institucija.

Laiku ir ryžtingai nesustabdžius jos veikloje išryškėjusių neigiamų tendencijų ši įstaiga netruks tapti, o gal jau yra, rimtu pavojum demokratijai ir teisėtvarkai šaltiniu.

Belieka klausti: nejaugi Sąjūdis ir nepriklausomybės kova buvo tik tam, kad KGB pakeistų sumenkęs, bet vis dėlto ganėtinai pavojingas jos šešėlis, o VSD susibūrę abejotinai lojalūs valstybei, nežinia kokiais principais vadovaujantis surinkti, neaišku, kokių tikslų siekiantys ir linkę savivaliauti subjektai pradėtų vienašališkai spręsti, kokios žinios yra valstybės paslaptis, o kokios – ne?

Nedrįstama griauti stabų

Iš tiesų pribrendo laikas valstybei ir jos institucijoms moraliai ir politiškai apsivalyti. Tačiau šiame kelyje tyko daug sunkiai įveikiamų kliūčių.

Tariamųjų „valstybininkų“ klanas yra stiprus ir susitelkęs, jis primena plačią skirtingiausių pažiūrų žmonių sąjungą. Susikompromitavusius pareigūnus ir įstaigas teisinantys straipsniai liejasi „komjaunuolių“ laikraštyje, o juos ginantys žodžiai sklinda iš Seimo ir Prezidentūros, gynėjų būryje galima rasti visų politinių srovių – kairės, dešinės ir centro – atstovų.

Esama ir akivaizdaus naivumo apraiškų, kai, pavyzdžiui, taikliai susidariusią padėtį nušviečiančiuose bei vertinančiuose straipsniuose vis dėlto dar nedrįstama eiti iki galo ir griauti pačių susikurtų stabų.

Būtent taip tenka vertinti pastangas ginti seniai paties prezidento susižlugdytą prestižą beviltiškai įrodinėjant, kad jis esąs tik bejėgė ir nekalta jo autoritetą griaunančių skandalų bei intrigų auka.

Iš tikrųjų būtų naudinga kuo greičiau atsikratyti tiek „valstybininkų“, tiek „gerojo prezidento“ mitų. Pasaką apie valstybininkus galima akimoju išsklaidyti pažvelgus į jų ilgamečio valdymo rezultatus.

Beveik visa Lietuvos energetika atiduota į Rusijos rankas, po penkiolikos nepriklausomybės metų faktiškai tebesame Rytų kultūrinės ir informacinės erdvės dalis, vis dar neišugdyta lojali, į tą erdvę nesižvalganti tikrų valstybininkų karta. Tai tik menkutis viso paveikslo fragmentas.

Pataikavo antivalstybiniams gaivalams

Deja, už šį vaizdą smarkiai atsakingas ir šalies vadovas. V.Adamkaus ilgus metus vykdyta „tautos sutaikymo“, o iš tiesų pataikavimo antivalstybiniams gaivalams politika subrandino karčius vaisius, ir toliau tai neigti būtų nesąžininga ir neatsakinga.

Žiojėjanti praraja tarp prezidento žodžių ir darbų jau tapo tokia plati, kad ją galima laikyti ir vienu iš didėjančio politinio nestabilumo valstybėje šaltinių.

Žinoma, būtų neteisinga kaltę dėl visų bėdų versti vienam asmeniui. Įtvirtinant „valstybininkų-rezervistų“ diktatą valstybėje iš peties darbavosi visos be išimties valdžioje buvusios ir visišką neprincipingumą rodžiusios politinės jėgos.

Gaila, bet kai kurių iš jų keliamas triukšmas dėl saugumo pareigūno žūties labiau primena pavėluotas krokodilo ašaras, nes dėl menamo valstybės „stabilumo“ jų atstovai nepadarė nieko, kad būtų nors kiek pristabdytas „vakarykštės“ armijos triumfo žygis į lietuviškosios valdžios olimpą.

„Mažesnė blogybė“ – didelis blogis

Tačiau bene svarbiausia dabartinės moralinės ir politinės krizės priežastis – kol kas nepalaužiama daugelio net ir patriotiškai nusiteikusių piliečių nuostata vadovautis „mažesniojo blogio“ filosofija.

Pamatiniai Sąjūdžio principai ir idealai išdavinėjami jau daugiau kaip penkiolika metų. Beveik kasdien ir vos ne kiekviename žingsnyje buvo galima stebėti, kaip smarkiai šiuos principus deklaruojančių žmonių žodžiai skyrėsi nuo darbų.

Vis dėlto poreikis girdėti šiuos apgaulingus, tačiau psichologiškai raminančius žodžius pasirodė esąs stipresnis už atsargumą, sveiką protą ir net meilę savo šaliai.

Daugelis netikėjome šiais žodžiais, bet vis dėlto kaskart iškilus reikalui vis atrasdavome argumentų pateisinti „savus“ ir rinkdavomės „mažesnę blogybę“.

Gal pagaliau atėjo metas ir atrasime drąsos pripažinti, kad ši „mažesniojo blogio“ filosofija sukūrė didelį ir tikrą blogį. Tokį didelį, kad belieka skubiai atsitokėti.

„Baltijos kelias“