Prancūzų laikraščio „Le Nouvel Observateur" interviu su italų rašytoju .

Į savo naują knygą Jūs surinkote straipsnius, parašytus per 2000-2005 metų laikotarpį. Praėjo penkeri metai po rugsėjo 11-osios įvykių. Kas per tą laiką pasaulyje pasikeitė?

Pirmiausia atsirado supratimas, kad tradiciniai karai, kurių teoretikas buvo Carlas Clausewitzas, beprasmiški ir nenaudingi. Ištisus šimtmečius karo sąlyga buvo – dvi griežtai apibrėžtos konfliktuojančios pusės. Kiekviena stovykla stengėsi išlaikyti paslaptyje savo armijos skaičių ir planus, norėdama užklupti priešą netikėtai. Kiekviena stovykla buvo iš tikrųjų susitelkusi. Bet po konflikto Persijos įlankoje karas peržengė griežtai apibrėžtas fronto linijas. Naujos komunikacijos technologijos padeda visam pasauliui – nuo Bagdado iki Vašingtono – perduoti niekieno nesustabdomą informacijos srautą, kuris prisiėmė vaidmenį, anksčiau priklausiusį žvalgybos tarnyboms. Netikėtai užpulti priešą tapo neįmanoma. Dabar, vykstant karui, tarp konfliktuojančių pusių nuolat keičiamasi informacija.

Po rugsėjo 11-osios karą veda ne dvi kariaujančios šalys. Iš vienos pusės konflikte dalyvauja Vakarų visuomenė, iš kitos –fundamentalistų terorizmas, kuris neturi nei tėvynės, nei yra prisirišęs prie teritorijos. Sunkinanti aplinkybė ta, kad teroristas geriausiai jaučiasi šalyje, prieš kurią jis kovoja ir kurios technologijas bei ginklus naudoja (du amerikiečių dangoraižiai buvo sugriauti JAV gamybos lėktuvais). Priešas gyvena šešėlyje. Ir jeigu kiekvieno teroristinio akto tikslas yra ne tik aklas kelių žmonių nužudymas, bet ir pranešimų perdavimas, siekiant priešą išvesti iš pusiausvyros, tai nuo to momento, kai žiniasklaida pradeda skleisti informaciją apie teroro aktus (o ji negali to išvengti), ji faktiškai tampa priešo pagalbininke.

Be to, terorizmo sąjungininkai nesislepia atstumtose valstybėse, jie įsitaisė pasaulio ekonomikos šventovėse (Londono Sityje, Kaimanų salose), būtent ten yra jų slaptos finansinės galybės šaltinis. Jei visa, kas pasakyta aukščiau, yra tiesa, tai joks karas tradicine šio žodžio prasme tampa neįmanomas. Ir šiuo atveju reikia išrasti kai ką naujo. Visi tai suprato, išskyrus Bushą, kuris, atsakydamas į teroro aktus, pradėjo tradicinį karą, kurio rezultatus – tragiškus ar groteskiškus (tai priklauso nuo mūsų cinizmo lygio) mes dabar bandome analizuoti.

Jūs rašote, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje dažnai pastebimas „vėžių judėjimas“, tai yra atbulom. Ar mūsų laukia įtemptas periodas judėti atgal?

Paradoksus reikia priimti tokius, kokie jie yra. Aš netikiu, kad istorinis vystymasis visada išeina į gera. Kai kada judama atgal. Pasaulio pusiausvyra, kuri nusistovėjo po Pirmojo pasaulinio karo, netapo pažanga, palyginti su ikikarine epocha. Mes žinome, kuo tai baigėsi. Po amerikiečių įsiveržimo į Iraką situacija Artimuosiuose Rytuose nepagerėjo. Dabar visi iš visų jėgų bando rasti būdą, kaip viską grąžinti į savo vėžes. Mokslas ir technologijos – štai kas juda į priekį. Tai rodo daugelis faktų. Mūsų automobiliai važinėja greičiau nei prieš trisdešimt metų, bet tai visai nereiškia, jog mokslo ir technikos laimėjimai atneš mums naudos. Klimato pasikeitimai nedviprasmiškai kalba apie tai, kad reikia užbaigti „naftos civilizaciją“.

Savo knygos pradžioje aš pateikiu stulbinamų to „judėjimo atbulom į priekį“ pavyzdžių. Man atrodo simboliška, kad po Markoni ir bevielio telegrafo mes interneto dėka informaciją perduodame telefonų laidais. Daug panašių pavyzdžių pateikiu norėdamas demaskuoti regresą, vykstantį dėl Berlusconi vyriausybės kaltės. Mano knyga – ne metafizinis traktatas, o politinis pamfletas.

2000 metais Berlusconi nugalėjo. Paskutinių rinkimų išvakarėse Jūs kandžiai jį puolėte. Kaip Jūs vertinate jo perėmėjo Romano Prodi pirmuosius žingsnius?

Su šiokiu tokiu nerimu. Norėdamas laimėti rinkimus, Prodi buvo priverstas sudaryti sąjungą su kairiaisiais radikalais, kairiaisiais reformatoriais ir kai kuriais abejotinais elementais, kurie labiau suinteresuoti gauti naudos savo grupuotėms, o ne visuomenės gerovei. Be abejo, dėl to kyla sunkumų. Bet jeigu jūsų namas dega, jums tas pat, kas padeda kovoti su ugnimi. Svarbiausia – užgesinti gaisrą. Vis dėlto Prodi pozicija man patinka, jis pasirodė kaip valstybės vyras, o ne avantiūristas, koks buvo jo pirmtakas. Pavyzdžiui, pažvelkime, kaip jis elgėsi Libano atžvilgiu. Jis atliko puikų diplomatinį darbą, veikė vadovaudamasis visos Europos interesais, o ne siekdamas sau naudos.

Ar tie žmonės, kurie veda karą, turi būti išsilavinę?

Mano knygoje yra du ar trys straipsniai, kuriuose keliu klausimą, kodėl Bushas, prieš pradėdamas karą Irake, nepaklausė patarimo geriausių Amerikos universitetų antropologų, kurie būtų galėję pateikti jam vertingos informacijos apie arabų ir musulmonų mentalitetą. Karo su Japonija pradžioje amerikiečiai paprašė Ruth Benedict padaryti japonų kultūros tyrimus ir juos aprašyti. To rezultatas – pasirodė knyga „Chrizantema ir kalavijas“, kultūrinės antropologijos šedevras. Tam tikru atžvilgiu ji padėjo amerikiečiams ir karo metu, ir po jo išvengti nepataisomų klaidų bendraujant su japonais.

Aš taip pat norėčiau priminti puikią Peterio Hopkirko knygą, skirtą Centrinėje Azijoje vykstančiam „didžiajam žaidimui“, kuriame iš tikrųjų dalyvavo Rusija ir Didžioji Britanija visą XIX amžių. Šios valstybės siekė kontroliuoti Indiją, Iraną ir Afganistaną.

Tai – pribloškianti knyga. Šiandien mes kartojame klaidas, kurios buvo daromos toje epochoje. Bet XIX amžiuje apie šias šalis buvo žinoma nedaug, o šiandien pakaktų perskaityti Hopkirko knygą. Sakoma, jog karas – pernelyg rimtas dalykas, kad jį būtų galima patikėti generolams. Verta pridurti: taip pat ir politikams, o pirmiausia - nemokšoms. Aš visada sakiau: jeigu Napoleonas karui su Rusija finansuoti nebūtų pardavęs Luizianos, JAV šiandien būtų kalbama prancūziškai.

Čia būtų galima paprieštarauti, kad Napoleonas negalėjo numatyti, kokia bus Amerika, o Tocqueville‘as tai suprato gerokai vėliau, bet Napoleonas galėjo perskaityti bent Michelio Guillaume Jeano de Crevecoeur „Amerikos fermerio laiškus“.

Ar rašytinės kultūros laukia šviesi ateitis?

Tikiuosi, nes tai naudinga ir man, ir jums. Iš tikrųjų kai kurie praėjusio amžiaus vidurio sociologai pranašavo: ateities kultūros paveikslas – antigutenbergiška kultūra. Bet personaliniai kompiuteriai ir internetas atgaivino raštijos pirmenybę: interneto epochos žmogus yra gutenbergiškas žmogus.

Kur mus gali nuvesti internetas?

Nežinau. Be abejo, internetas pakeitė mūsų gyvenimą, bet ši technologijų pažanga gali sukelti kultūros nuosmukį. Borchesas kadaise apibūdino žmogų, kuris prisiminė viską, kiekvieną matyto medžio lapelį, kiekvieną išgirstą per gyvenimą žodį, ir kuris dėl absoliučios atminties buvo visiškas idiotas. Atminties funkcija yra ne tik išsaugoti informaciją, bet ir ją filtruoti. Kultūra taip pat yra informacijos atrinkimo ir išsaugojimo procesas, kurio dėka mes žinome, kas buvo Hitleris, bet neturime supratimo, kokios spalvos jis buvo apsimovęs kojines tą dieną, kai nusižudė bunkeryje.

Neišrankiam vartotojui internetas praneša daugybę dalykų, tačiau jis nenurodo, ar galima tikėti viena ar kita informacija. Jeigu nesi patyręs vartotojas, tau bus sunku atsirinkti, ar informacija, pateikta internete, pavyzdžiui, apie skraidančias lėkštes yra rimta ar paistalai. Kultūroje filtro vaidmenį atlieka enciklopedijos (tokios kaip Larousse arba virtualūs katalogai, vienos ar kitos bendruomenės bibliotekų katalogai). Nors enciklopedijose gali būti ir neteisingų duomenų, pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje jos tvirtino, kad egzistuoja kosmoso eteris. Jei interneto vartotojai neišmoks, kaip teisingai naudotis pasauliniu voratinkliu, viskas pasibaigs tuo, kad atsiras šeši milijardai enciklopedijų, po vieną kiekvienam planetos gyventojui!

Jūs – rašytojas, filosofas, semiotikas, polemistas. Kaip apibūdintumėte sąžiningą žmogų? Ir kokį malonumą gali teikti erudicija?

Sąžiningas žmogus – enciklopedijos saugotojas ir kartu jos kritikas. Erudicijos privalumas – tai visai kitas klausimas. Erudicija – tai ne tas pat, kas išsimokslinimas, ji yra pastarojo dalis ir antrinė forma. Išsimokslinimas – ne tai, kad įsimintum Pranciškaus Pirmojo gimimo datą. Jei jūs išsilavinęs žmogus, tai turite žinoti, kad jis buvo Prancūzijos karalius Atgimimo epochoje, taip pat turėti supratimą apie tai, koks tuo metu buvo Prancūzijos vaidmuo Europos žemyne. O dėl jo gimimo datos - tai išsilavinęs žmogus, jei reikės, tą datą atras informacinėje literatūroje.

Aš renku senovines knygas ir galiu pasigirti tam tikra erudicija (pavyzdžiui, žinau, kas buvo Johannes Petrus Ericusas, kuris 1697 metais parašė darbą „Antropoglotonija“, jame tvirtinama, kad visos Žemės kalbos išsivystė iš graikų). Jus galima laikyti išsilavinusiu žmogumi, jei suprantate, kad jums visai nereikia žinoti, kas toks Ericusas. Jei žinote, kad aš parašiau knygą apie šiuolaikinės kalbos istoriją, ir jeigu suvokiate, jog joje galima rasti informaciją apie Ericusą, aš pavadinčiau jus labai išsilavinusiu žmogumi. Trumpai tariant, erudicija gali suteikti vos ne seksualinį malonumą.

Kokias tris knygas pasiimtumėte su savimi į negyvenamą salą?

Jei man tektų prabūti ten dvi dienas, man pakaktų „Le Nouvel Observateur“ numerio. Jeigu aš saloje gyvenčiau tiek laiko, kiek Robinzonas, man prireiktų visų 500 000 tomų mano namų bibliotekos. Kraštutiniu atveju su savim paimčiau telefono abonentų knygą. Ten tiek vardų, kad galėčiau parašyti nesuskaičiuojamą daugybę istorijų.

Umberto Eco – Bolonijos universiteto Semiotikos katedros vedėjas. Jis yra daugybės esė ir romanų autorius. Rugsėjo 19 dieną išeina jo tekstų rinktinė „Кaip vėžiai atbulom į priekį“.

P. S. Lietuvių kalba išleisti jo romanai: „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, „Vakarykštės dienos sala“, „Baudolinas“, „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“.

Pagal „Le Nouvel Observateur", parengė Lina Bočiarova

Bernardinai.lt