Kai brolis Arūnas Pranciškus per festivalio „Pax et bonum“ atidarymą Vilniaus bernardinų bažnyčioje garsiai ištarė šių žodžių vertimą „Taika ir gėris“, net krūptelėjau – tokie jie „neaprengti“, kitaip sakant – deklaratyvūs- išdrįso pasirodyti viešumon. Avantiūristai tie Vilniaus pranciškonai, su kone savižudišku paprastumu šiais laikais viešai tariantys tokius aiškius žodžius. Bet, keista, jie nenuskambėjo taip, kaip galima buvo tikėtis, atvirkščiai – taikė tiesiai į skaudamai tuštėjančias tikrųjų prasmių nišas, vis labiau besišaukiančias, kaip tie ežerais virstantys debesys pasakose, savo vardų. Netruko suprasti, kad taip lengvai jie pataikė į taikinį todėl, jog jiems nuskambėti renginio sumanytojų buvo išmoningai parengta vieta.

Visų pirma – iškalbiai paruošta bažnyčios erdvė. Lakoniškas kryžius ir daugybė jį supusių žvakių puošė altorių, didžiojo Atsidavimo, Dalijimosi ir Bendrystės stalą, aplinkui kurį buvo susibūrę atlikėjai. Ne šiaip sau pavaišinti mus muzikiniais įspūdžiais, o - švęsti bičiulystę. Bet kurioje kitoje vietoje, aišku, tai būtų nuskambėję kaip gana rizikingai pasirinkta scenografijos detalė, o čia viskas regimais ženklais kalbėjo ta pačia tiesia ir aiškia prasmių kalba. Tą patį tikrumo įspūdį augino ir bažnyčios navose šmėžuojantys visai ne teatrališki broliai pranciškonai, dėvintys visai ne teatrališkus abitus. Be to, čia susirinko daugybė šioje šventovėje kasdien sutinkamų veidų, gebančių muzikos liturgijoje atsekti Didžiosios Liturgijos pėdsakus, išgirsti, kaip ji ateina iš anapus. Visa tai kvietė jausti tą jautrią ribą, skiriančią teatralizuotą muzikinę misteriją nuo nebūtinai religinio, bet tikrai - dvasinio vyksmo.

O beskambant Algirdo Martinaičio kūrinių koncertui „Giedu šventam Pranciškui“, kuris buvo pasirinktas renginio atidarymui, lygiai taip pat daugiaprasmiškai ėmė kalbėti ne tik atliekama muzika, bet ir atlikėjų sudėtis: Bernardinų bažnyčios chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ (vadovė Rita Kraucevičiūtė), Vilniaus muzikos mėgėjų simfoninis orkestras (vadovas Tadas Šileika), Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Trakų meno mokyklos Fanfarinio orkestro „Trakai“ ansamblis, suburtas specialiai šiai progai (vadovai A. Mišeikis ir T. Šileika), roko grupė „Rojaus tūzai“, solistai Judita Leitaitė, Audrius Rubežius, Povilas Meškėla. Nemanau, kad rengėjams būtų buvę keblu pasikviesti vien tik aukščiausio rango kolektyvus. Bet kai šalia jau pripažintų grandų stojasi pirmąkart suburtas mėgėjų orkestras ar ne visada labai drąsiai čiulbantys Šv. Pranciškaus paukšteliai, pats tokio sumanymo faktas įgyja galią kalbėti mums apie tai, kam šiandien ne tik mūsų pramogų versle, bet ir esminėse sampratose apie kultūros misiją nebelieka vietos.

Ką jau sakyti apie kitus dalykus. Pavyzdžiui, pamėginkite į bet kurią iš dabar tokių dažnų labdaros akcijų pakviesti besimeldžiantį brolį Astijų ar nuolat nuogu, tiesos ieškančiu žodžiu „kraujuojantį“ brolį Julių... Arba pabandykite pasiūlyti jų globėju pakviesti kokį dvasinį autoritetą (šio festivalio globėjas yra Šv. Kazimiero provincijos provincijolas br. Benediktas Jurčys). Štai taip teatsistoja jie prieš visus ir tekalba, tešaukia tiltus iš dangaus žemėn ten, kur jų taip trūksta. Nežinau, kodėl, bet tai tiesiog neįmanoma. Nekomerciška, nešiuolaikiška, nors, regis, šiaip jau visai madinga... Kažkodėl per šį atidarymo koncertą man pasirodė, kad pirmą kartą yra užčiuopta, išpildoma tikroji panašių sumanymų gelmė. Nes jai nepabijota palikti tikrąją vietą. Kaip tam neįmantriam kryžiui ant altoriaus, kuris akivaizdžiai liko viso renginio ašimi – tiesiogine ir perkeltine, išorine ir vidine prasmėmis.

Galvoju, kad šį ar panašų „atvirų prasmių“ renginį, kuriame taip nesipriešindami jungiasi kartais labai skirtingi kalbėjimai, kur religiniai, dvasiniai ženklai bei simboliai pasiekia, žymi tai, ką iš tiesų jie reiškia - ne literatūrines ar kultūrines, o egzistencines, būtiškąsias reikšmes, - šiandien gali sukurti tik žmonės, kuriems dar palikta vieša nerašyta teisė apie esminius dalykus kalbėti tikrais ir paprastais žodžiais - „taika, gėris, ištikimybė, laisvė, atsakomybė, bičiulystė, bendrystė...“ Antraip kažin, ar toks sumanymas nebūtų iš anksto pasmerktas skepsiui. Kaip gerai, kad tie avantiūristai Vilniaus broliai tai supranta, kad neuždusina tų paprastų žodžių klausyklose ar geruose, bet mažuose vienminčių rateliuose...

Neseniai girdėjau vieną verslininką, gerai žinomos statybų įmonės vadovą, viešai sakant žodžius, kurie irgi privertė iš geros nuostabos šoktelėti dvasią. „Nežinau, kaip jums, - kalbėjo jis mokslininkų, žiniasklaidininkų, politikų ir menininkų auditorijai, - o man atrodo, kad 99 procentai žmogaus fizinės sveikatos priklauso nuo dvasinės. Dvasinis gyvenimas yra mūsų egzistencijos pagrindas, esu tuo visiškai įsitikinęs, tik kodėl mes tai taip lengvai pamirštam?“ – sakė žmogus, kuris didžiąją savo laiko dalį atiduoda labai žemiškiems rūpesčiams. O prieš minimą koncertą šalia prisėdo garbioji profesorė Irena Veisaitė ir pasidžiaugė, kad viešumą vis dėlto pasiekė vienos šeimos protestas dėl amoralaus žiniasklaidos elgesio, lietusio jiems ir visiems mums skaudų įvykį. Skaitytojų komentarai, esą, irgi nebuvę įprastai pikti ir žiaurūs. „Gal jau po truputį keičiamės?“ – klausimas, kuris visada teišlieka gyvas, net jei būtų ir labai trapus. Ar man tik atrodo, ar tikrai vis dažniau dvasios alkis išsprogdina panašius žodžius įvairiausio pasišventimo žmonių lūpose? O gal tai tik infantili viltis, gaudanti kiekvieną šviesos užuominą?

Nusukau visai į šoną, bet šiedu fragmentiški pokalbiai, sekę beveik vienas po kito, man kažkodėl labai susisieja su tuo, ką matau ir girdžiu, kai galvoju apie „Pax et bonum“, vieno iš daugybės kitų festivalių, kurie eina ir praeina, patenkinę kultūrinį alkį, bet nepažadinę dvasinio, intencijas. Turiu viltį, kad šis sumanymas „pasmerktas“ duoti daugiau. Kiekvienas mes viliamės ir kalbam savo balsu, savo jėga ir savo viltimi, rizikuodami būti pažeisti ir suniekinti, išvadinti vardais, kokių mūsų siekiuose tikrai nėra pažymėta. Cypsėkim ir cypsėkim, kaip tos sniegenos šaltą žiemą, rodydamos gyvybės ženklą. O kas gali, kas moka, tekalba garsiai ir aiškiai, tiesiai ir paprastai pasilenkdami nuo bažnyčių sakyklų ir scenų podiumų prie tų, kurie gyvena pilką ir pavargusį, smulkų ir „nereikšmingą“ gyvenimą. Taip išprašydami nusileisti tiltus nuo kalbančiojo iki klausančiojo, nuo širdies iki širdies, nuo turto iki skurdo, nuo stipraus iki silpno, nuo duodančio iki imančio, nuo išnykstančio nežinioje, iki pakylančio gyventi, nuo dangaus iki žemės.

Bernardinai.lt