Kai su „Akiračių“ redaktoriumi susibėgom prie kavos puodelio aptarti straipsnio šia tema, vardindami faktus apie įvairių sričių sąsajas su KGB prisiminėme vieną pirmųjų „valiutinių“ parduotuvių „Vilbarą“, kurią gaubė garsiųjų KGB agentų – brolių Slavinų giminės šešėlis. Tuomet ji buvo įsikūrusi Pilies ir Barboros Radvilaitės gatvių sandūroje stovinčiame pastate Vilniaus centre. Kaip žinoma, viena jos įkūrėjų Marina Baublienė, Aleksandro Slavino duktė, buvo dirbusi tuomet itin populiariuose leidiniuose „Nemunas“ ir „Literatūra ir menas“.

„Perestroikos“ metais gimusių bendrų „tautų draugystės“ Vakarų ir Sovietų Sąjungos įmonių „Vilbara“ arba „Mabre Handels Kontor Gmbh“ istorijos, atsivėrus KGB archyvams, nušvito kiek kitokiame kontekste. Jei iš pradžių buvo galima manyti, kad su sovietų saugumu siejamų asmenų dalyvavimas tokiose įmonėse – tik sutapimas, tai dabar jau jokia paslaptis, kad Sovietų Sąjungoje leidus steigtis kooperatyvams ir pradėjus kurtis bendroms su užsieniu įmonėms, dalis jų buvo steigiama kaip priedanga KGB veiklai, į jas infiltruojami KGB agentai, kuriamas tinklas žvalgybiniam darbui. Kai kurios iš šių įmonių prikišo nagus ir prie svarbiausių Lietuvos valstybingumo atkūrimo – tarp jų ir nacionalinės valiutos grąžinimo darbų. Skaitytojams pateikiame kai kuriuos dokumentais pagrįstus fragmentus iš Lietuvos bankų kūrimosi ir lito atkūrimo istorijos darbų, kuriuose šmėžavo su KGB susijusių asmenų šešėlis.

***

Dar sovietiniais metais besikuriantys pirmieji bankai kur kas didesniu masteliu nei „pirmosios kregždutės“ bylojo apie socializmą griaunančio kapitalizmo apraiškų atsiradimą. Jie labiau panėšėjo į „praskrendančius dramblius“, ir kaip toje V. Kernagio dainoje – ne iš kur kitur, o „iš rytų“. Apie sovietų saugumo rankas kuriantis šiems bankams liudija 1990 m. sausio 9 d. pažyma „Dėl naujos rūšies bankų kūrimo“ (vert. iš rusų k.). Joje teigiama, kad „vykstant ekonominiams pertvarkymams, paskutiniais metais Lietuvoje įsikūrė 5 nauji, komercinio tipo bankai“. Čia pat konstatuojama, kad Akcinio inovacinio banko ir Kreditinio centro (pažymoje nurodyti pavadinimai – aut. past.) įkūrimas buvo kontroliuojamas, įskaitant ir kadrų klausimą, per KGB agentą „Simą“ ir dar kitus du patikėtinius. Teigiama, kad numatoma šiuose bankuose sustiprinti pozicijas. Kaip vieną iš šaltinių KGB pažymos autorius mini agentą Rimantą, kurį apibūdina kaip kvalifi- kuotų specialistą. Minimi ir kiti patikėtiniai, kuriems planuojamos užduotys ir svarstomi pavedimai išaiškinti galimus faktus, kada komerciniais bankais siekia pasinaudoti „priešo specialiosios tarnybos, šešėlinės ekonomikos lyderiai, ekstremistiškai ir nacionalistiškai nusiteikę elementai“.

***

Planai įkurti Lietuvos banką, kuriam tektų pagrindinis vaidmuo atkuriant nacionalinę valiutą – taip pat sovietų saugumo akiratyje. 1990 m. sausio pradžioje, t. y. likus beveik trims mėnesiams iki Lietuvos banko įkūrimo, vienoje iš KGB slaptų pažymų konstatuojama, kad „operatyvinių šaltinių duomenimis, paskutinėmis dienomis Ministrų taryboje sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos nacionalinio banko sukūrimo suteikiant jam respublikinių bankų veiklos koordinavimo funkciją; kiti respublikos bankai (išskyrus Gosbanką) taptų komerciniais, SSSR Gosbanko respublikiniam bankui paliekant tik pinigų emisijos funkciją“.

Netrukus vykstančius parengiamuosius litų gamybos darbus KGB stebėjo iš labai arti, o kai kuriems planams užkirsdavo kelią dar nespėjus jų žengti. Žinoma tai, kad litų gamyba domėjosi trys KGB agentai. Dviejų iš jų – „Mesingo“ ir „Detalės“ tapatybės identifikuotos.

***

KGB agentas „Mesingas“ dirbo minėtoje „Mabre Handels Kontor Gmbh“. Ši bendra Vokietijos ir Sovietų Sąjungos importo-eksporto įmonė labai aktyviai siekė tarpininkauti Lietuvai ieškant, kur spausdinti litų banknotus. Galima tik spėlioti, tačiau čia turbūt labai sėkmingai susipynė asmeniniai verslo ir sovietų saugumo interesai. Sėkmės atveju „Mabre Handels Kontor Gmbh“ būtų nubyrėję neblogi komisiniai. Blogiausiu atveju – pažintys su tada net aukščiausius postus užėmusiais Lietuvos pareigūnais, tarp jų ir tuomete premjere K. Prunskiene – turėjo tik padėti lengviau atverti duris įgyvendinant verslo projektus Lietuvoje.

Tuo metu ten, kur kartu su Lietuvos banko pareigūnais ieškant galimybių spausdinti litus dalyvavo Mesingas“, sovietų saugumas turėjo gana išsamią informaciją, apie ką kalbėta ir pan. Tokios žinios labai pagelbėdavo KGB: kai Lietuva svarstė galimybę įsigyti banknotų spausdinimo įrangą, ją gaminančios kompanijos vadovai dar prieš atvykstant lietuviams buvo įspėti, kad jei „De La Rue Giori“ parduos nors vieną įrenginį, tai gali atsiliepti šios kompanijos santykiams su sovietinius rublius spausdinančiu „Gosznaku“.

Nebuvo įrodyta, kad „Detalė“ jau nepriklausomybės metais ranka rankon dirbo su sovietų saugumu, bet būtent jo pavardė figūruoja kaip vieno pagrindinių asmenų, dėl kurio veiksmų pirmoji litų banknotų laida buvo atspausdinta nekokybiška – be vieno pagrindinių apsaugos požymių siūlelio, nors pagal pasirašytą sutartį su amerikiečių „United States Banknote Corporation“, šis požymis turėjo būti. Ką jau kalbėti apie tai, kad banknotai turėjo daugelį kitų trūkumų.

***

Renkant medžiagą apie pirmąjį profesionalų Lietuvos konsultantą pinigų gamybos klausimais Australijos lietuvį Kęstutį Lyniką, viename jo interviu jau po lito įvedimo perskaičiau, kad jam teko girdėti, jog KGB buvo užvesta jo byla. Tiesa, ji buvo pradėta pora dešimtmečių anksčiau nei galėjo manyti pats K. Lynikas.

Kai 1973 m. K. Lynikas norėjo apsilankyti Lietuvoje, tikrinant informaciją buvo užvesta byla. Jau po jo apsilankymo Lietuvoje KGB sudomino 1973 m. rugpjūčio 9 d. laikraštyje „Draugas“ Jurgio Janušaičio išsamus straipsnis „Lietuvis kontroliuoja Australijos pinigų spausdinimą“. Straipsnis rado savo vietą KGB renkamų duomenų apie išeivijoje gyvenančius lietuvius byloje, o atitinkamos jo vietos, ypač dominusios sovietų saugumą, buvo jų pačių pažymėtos: <...> „penkias dienas praleido okupuotoje Lietuvoje, kur susitiko po 29 metų visa šeima – broliai, seserys ir senoji mamytė“. <...>. Viešėdami Chicagoje svečiai susipažino su vadinamos lietuvių sostinės gyvenimu, aplankė visą eilę mūsų kultūrinių centrų <...>. Pradžioje [K. Lynikas] dirbo medicinos tyrinėjimo institute, o vėliau perėjo dirbti į Australijos Note Issue Departament Reserve Bank of Australia, kur spausdinami Australijos pinigai ir vertybiniai popieriai. Čia jis dirba jau trylika metų. Darbas esąs labai įdomus. Kęstutis Lynikas kontroliuoja visą pinigų spausdinimo procedūrą, tikrina popierių, dažus, žodžiu, visą spausdinimo eigą. Jis atstovauja, teismuose sprendžiant padirbtų pinigų bylas, valstybei kaip ekspertas.

***

Taip susiklostė, kad vykstant valstybingumo atstatymo darbams K. Lynikas atsidūrė pačiame lito kūrimo darbų sūkuryje. Iš pradžių sovietų valdžia jam nedavė vizos aplankyti Lietuvą. Kad gautų vizą ir išvengtų juo besidominčio sovietų saugumo dėmesio, jis pateikė paraišką vizai į Sovietų Sąjungą gauti, tokį pageidavimą motyvuodamas noru aplankyti tuometį Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas) ir susipažinti su jo kultūros paveldu. Šitaip viza buvo gauta, o traukinys, vykstantis iš Vokietijos į Leningradą, pakeliui kaip tik stojo Vilniuje. Traukinio palydovei pavymui šaukiant, kad vienas keleivis turi likti vagone ir vykti į Leningradą, K. Lynikas kartu su Lietuvos bankininkais, važiavusiais iš Vokietijos, patraukė per Vilniaus geležinkelio stoties peroną į jų laukiančią mašiną.

Vienur stengiantis išvengti KGB dėmesio, kitur buvo puolama į asmenų, susijusių su šia organizacija, glėbį. Vienas iš tokių pavyzdžių – to paties K. Lyniko laiškas, adresuotas „mielam Rimantui“, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, davė sutikimą, kad iš spausdinamų litų pirmųjų banknotų būtų išimtas vienas iš pagrindinių apsaugos požymių – apsauginis siūlelis. Jau vėliau aiškinantis, kodėl pirmieji litai buvo išspausdinti tokios blogos kokybės, žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad asmuo, davęs sutikimą išimti šį apsaugos požymį, buvo KGB agentas slapyvardžiu „Detalė“.

***

Iš pradžių R. Purtulis prieštaravo amerikiečių kompanijos USBC, su kuria buvo sudaryta sutartis dėl litų spausdinimo, siūlomiems pakeitimams, prašydamas „apsauginio siūlelio, koks yra numatytas kontrakte“. Tačiau po intensyvaus susirašinėjimo ir pokalbių telefonu, 1991 m. vasario 22 d. jis išsiunčia patvirtinimą, kad sutinkama su pasiūlymais popieriuje pakeisti apsauginį siūlelį.

Įdomi detalė. R. Purtulio išsiųstoje faksogramoje angliško žodžio „siūlelis“ (thread) gale vietoje raidės „d“ parašyta „t“. Dėl to šis žodis pakeitė prasmę ir anglų kalba jis reiškė ne „siūlas“, o „grėsmė“. Kaip vėliau atitinkamoms instancijoms aiškinosi R. Purtulis, ši klaida esą buvo padaryta sąmoningai, kadangi amerikiečių siūlymai ir sprendimai su jais sutikti, jo manymu, buvo abejotini.

Tačiau aiškinimasis dėl sąmoningos klaidos atrodo abejotinas, kadangi ir likusi teksto dalis, išversta su visomis klaidomis, turėjo skambėti maždaug taip: „pakeisti grėsmę popieriuje ir papkildomai įtraukti apsaugos požymius pasiūljytus...“ ir pan.

Nors R. Purtulio vardu pasirašytose ankstesnėse USBC adresuotose faksogramose buvo vartojamas taisyklingai parašytas angliškas žodis „siūlelis“, tačiau kiti žodžiai buvo vienur parašyti taisyklingai, kitur – ne. Be to, ir šiaip jose buvo užtektinai anglų kalbos gramatikos klaidų.

***

Pabaiga. Beveik laiminga. Litus turime saugius ir kokybiškus. Kas nenorėjo su jais atsisveikinti, – nepasisekus su euro įvedimo planais, – patenkinti galėsią dar metus kitus džiaugtis savais pinigais. Paradoksas, ar ne? „Gosznakas“ kišo pagalius į ratus, kad lietuviai nesumanytų įsigyti pinigų spausdinimo įrangos. „Gazpromo“ pakeltos dujų kainos,– prisidėjusios prie didesnės nei leidžia Europos institucijos infliacijos, dar duos pasidžiaugti litu. Ką tai galėtų reikšti?

 Mindaugas Vinkus dirba Lietuvos banke nuo 1999 metų. – iš pradžių atstovu spaudai, o nuo 2004 m. vadovauja Organizacijos ir personalo skyriui. Jis taip pat yra Lietuvos banko Pinigų projektavimo ir gamybos komisijos narys. Yra paskelbęs mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, knygų „Lito užkulisiai. Kęstučio Lyniko vaidmuo atkurto lito istorijoje“, „Tikroji litų spausdinimo istorija“ autorius. Anksčiau dirbo žurnalistu.

www.akiraciai.lt