Prisiminsime Ribentropo-Molotovo pakto pripažinimo negaliojančiu peripetijas, kas atvėrė kelią Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimui.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

Paktas tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos bei 1939 m. slaptieji protokolai iki šiol aptarinėjami aukščiausiuose politikos sluoksniuose, iki šiol kelia aistras netgi tarpvalstybiniu lygiu. Kodėl tie daugiau nei prieš 65 metus pasirašyti dokumentai ir šiandien yra tokie svarbūs?

Pernai Rusijos URM komentavo JAV raginimą Rusijai denosnuoti Ribentropo-Molotovo paktą bei atsiprašyti dėl Baltijos valstybių okupacijos. Tas komentaras buvo gana svarbus tarptautiniame kontekste bei iškėlė nemažai teisinių problemų.

Teisininkas Dainius Žalimas situaciją apibūdina taip: „Nors ir darydama daugybę prieštaringų pareiškimų dėl Ribentropo-Molotovo pakto ir jo pasekmių, Rusija palaipsniui ima pripažinti istorinę tiesą. Minėtame komentare Rusijos URM teisingai pažymi, kad neįmanoma denonsuoti Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų, nes jie jau buvo pasmerkti SSRS liaudies deputatų suvažiavimo 1989 metais. Šio suvažiavimo nutarimo dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. Nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo 7-ajame punkte šie slaptieji protokolai buvo ne tik pasmerkti, bet ir pripažinti niekiniais, t.y. negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“.

Slaptieji protokolai

Žinome, kad ir Vokietija 1989 metų rugsėjo 1 d. taip pat pasmerkė slaptuosius Ribentropo-Molotovo pakto protokolus bei konstatavo, kad jie yra niekiniai. Vadinasi, problemos kaip ir nelieka.

Tačiau Rusijos URM tiesiogiai taip ir nepasakė, kad šiuos protokolus laiko niekiniais, nors, kita vertus, tvirtina, jog nėra prasmės jų denonsuoti. Grįžkime prie minėto teisininko D. Žalimo minčių: „Slaptųjų protokolų pripažinimas niekiniais negalėtų būti išaiškintas kaip tik politinis aktas, nes jis turi akivaizdžias teisines pasekmes. Todėl konstatuojame, kad šie protokolai niekada negaliojo ir negalėjo suteikti Sovietų Sąjungai jokių teisių į užgrobtų šalių, tarp jų ir Baltijos valstybių, teritoriją“. Be to, teisininko nuomone, Rusijos URM neteisingai interpretuoja SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą tik kaip Sovietų Sąjungos vidaus aktą. Bet svarbiausia tai, jog Rusijos URM pareiškė, kad 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo niekas nepanaikino ir jis galioja Rusijai kaip valstybei, SSRS teisių tęsėjai.

Viskas taip, bet mes žinome, kad Rusija nuolat bando neigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Kaip tai suderinti su Ribentropo-Molotovo pakto pripažinimu negaliojančiu? Ar ne per daug čia žaidimo įvairiais teisiniais terminais bei manipuliavimo istorija?

Rusija niekada negarsėjo savo politikos nuoseklumu ar jos vykdomų veiksmų logika, todėl reikia sutikti su Lietuvos teisininkų nuomone, jog būtina nuolat Rusijai priminti minėtas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo nuostatas, taip pat pabrėžti, kad jos daromi pareiškimai, neigiantys Baltijos valstybių okupaciją, neatitinka šio nutarimo, kurį Rusija tarsi pripažįsta galiojančiu. Vėlgi D. Žalimas atkreipė dėmesį į tai, kad Baltijos valstybių politikai turėtų reikalauti ne smerkti ar denonsuoti Ribentropo-Molotovo paktą, o pripažinti, pasmerkti ir atsakyti už  jo vykdymo pasekmes, t.y. už sovietinę okupaciją.

Ribentropo-Molotovo pakto pasekme – 1940 m. Lietuvos okupacija

Kokios buvo to istorinio SSRS deputatų suvažiavimo padaryto žingsnio aplinkybės?

SSRS liaudies deputatų suvažiavimas iš pradžių sudarė komisiją 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutarčiai politiškai ir teisiškai įvertinti, kurios pirmininku tapo Aleksandras Jakovlevas, o nariais dar 25 deputatai, tarp kurių buvo ir Lietuvos atstovų. Tai Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė. Be to, buvo sudaryta respublikinė atskirų sričių specialistų grupė, kuri vykdė pagalbines funkcijas. Aukšto rango Maskvos politikai ir pats Michailas Gorbačiovas tuo metu vis dar reiškė įvairias abejones dėl protokolų autentiškumo, todėl istorikai bei archyvų darbuotojai rinko medžiagą, patvirtinančią 1939-1940 m. politinę raidą pagal slaptuosius protokolus. Tai buvo svarbu dar ir dėl to, kad Vakaruose paskelbti dokumentai, t.y. JAV Kongreso Kersteno komisijos surinkti dokumentai apie Baltijos valstybių užgrobimą, SSRS politikams buvo ne įrodymas, o neva buržuazinė propaganda.

Tuometinis SSRS liaudies deputatas K. Motieka šios grupės istorikams atvirai sakė: „Nuo slaptųjų protokolų pripažinimo laipsniškai eisime prie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo“. Visais Lietuvos žiniasklaidos kanalais buvo nuolat skelbiama ši medžiaga, komentuojami faktai apie slaptųjų protokolų pasekmes Baltijos tautų likimui. Tuo metu buvo parengtas ir rusų kalba paskelbtas atitinkamas dviejų dalių leidinys, kuriame paskelbta SSRS-Vokietijos 1939-1941 m. santykių dokumentinė medžiaga, kuri buvo sovietmečiu paskelbta klastotėmis. Visa ši medžiaga, patekusi į SSRS liaudies deputatų rankas, sukėlė pastarųjų nuostabą...

Molotovo vizitas Berlyne

1989 m. liepos 5 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl 1939 m. Vokietijos-SSRS sutarčių pasekmių tyrimo bei sudarė atitinkamą komisiją, kuriai talkino istorikų, archyvų darbuotojų bei teisininkų darbo grupės. Rugpjūčio 22 d. buvo paskelbtos komisijos išvados. Jose konstatuojama, kad komisija išnagrinėjo svarbiausius klausimus ir dokumentus, susijusius su SSRS-Vokietijos 1939 m. sandėrio aplinkybėmis. Komisija nustatė, kad istoriniu ir teisiniu požiūriu šios sutartys bei slaptieji protokolai neatitiko tarptautinės teisės normų bei Lietuvos-Vokietijos ir Lietuvos-SSRS pasirašytų sutarčių. Svarbiausia ir reikšmingiausia komisijos išvada buvo tokia: „Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį deklaracija ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į TSRS įstatymas yra neteisėti“.

Tokioms išvadoms vėliau pritarė ir Lietuvos Aukščiausioji Taryba, o netrukus rugpjūčio 23 d. prasidėjo Baltijos kelias, kaip Baltijos tautų protestas prieš okupaciją. Iš esmės tai buvo apeliacija į Pasaulio sąžinę, paliudijusi ir mūsų tautų istorinės tiesos ieškojimą. Kartu tai buvo ir aiškus vienybės ženklas, siekiant trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės. Tuo metu apie 650 km atstumą nuo Vilniaus Gedimino pilies iki Talino Hermano bokšto užpildė šimtai tūkstančių žmonių, o prie mūsų valstybių sienų įvyko didžiuliai mitingai, be to, buvo surinkta apie 1,5 mln. parašų su reikalavimu paskelbti minėtus protokolus negaliojančiais.

Dabar žinome, jog Sovietų Sąjungos tuometinė vadovybė, nenorėdama iš savo gniaužtų paleisti 1940 metais prievarta prijungtų valstybių, tuojau pat reagavo į Baltijos kelio akciją. Rugpjūčio 26 d. buvo paskelbtas specialus SSRS Komunistų partijos CK pareiškimas, pavadintas „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“. Pareiškime SSRS vadovai apkaltino šios akcijos rengėjus, kad jie „nuteikia Pabaltijo tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos“. Buvo priekaištaujama, kad Lietuvoje šios sutartys skelbiamos neteisėtomis ir negaliojančiomis, taip pat juridinės galios neturinčios laikomos Liaudies Seimo deklaracijos, nors dar nėra paskelbtų SSRS liaudies deputatų komisijos išvadų. O kaip į tai reagavo mūsų šalies tuometiniai parlamentarai?

SSRS liaudies deputatai iš Lietuvos pritarė Lietuvos Aukščiausios Tarybos komisijos išvadoms ir reikalavo, kad SSRS AT Prezidiumas kuo skubiau paskelbtų savo komisijos išvadas. Kaip žinoma, toje komisijoje buvo patvirtintos preliminarinės išvados, tačiau skelbimas buvo vilkinamas aiškiai politiniais tikslais. Be to, niekam ne paslaptis buvo ir tuometinės SSRS vadovybės pozicija.

1989 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos AT išklausė akademiko Juro Požėlos informaciją apie 1939 m. Vokietijos-SSRS sutarčių ir jų pasekmių tyrimo komisijos darbą. Kaip teigė pranešėjas, „komisijos išvados iš esmės yra istorinės tiesos paskelbimas. Šios išvados patvirtina, kad mūsų kelias į Lietuvos suverenitetą yra teisėtas, o Lietuva turėjo ir privalo atgauti savo valstybingumą“. Lietuvos AT tuomet pritarė komisijos darbui ir išreiškė susirūpinimą, kad SSRS liaudies deputatų komisijos parengtos preliminarinės išvados vis dar nepaskelbtos.

Žinomas ir kitas įdomus faktas. Jau po dviejų dienų, kai Lietuvos AT kalbėjo Juras Požėla, deputatas K. Motieka susitikime su istorikais ir archyvų darbuotojais, talkinusiais SSRS liaudies deputatams, aptarė, kaip surinktą medžiagą apie 1939-1940 metus panaudoti pabaltijiečių iniciatyva Maskvoje rengiamose spaudos konferencijose. Pirmoji iš jų įvyko 1989 m. rugsėjo 29 d. Estijos atstovybės patalpose. Lietuvai ten atstovavo V. Landsbergis ir K. Motieka, taip pat teisininkas bei du istorikai. Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių atstovai, tose konferencijose disponavo autentiška medžiaga. Tą pačią dieną įvyko ir tarptautinė spaudos konferencija, kurioje Baltijos šalių atstovai išreiškė savo požiūrį į SSRS liaudies deputatų parengtas, bet nepasirašytas ir spaudoje nepaskelbtas preliminarines išvadas.

Kalbant apie tuos laikus, be galo svarbi data būtų 1989 m. lapkričio 4-oji. Būtent tada po beveik pusketvirto mėnesio įvyko 1939 m. Vokietijos-SSRS Nepuolimo sutartį tiriančios komisijos neeilinis posėdis. Komisijos pirmininkas A. Jakovlevas nesugebėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai buvo blokuojamas komisijos išvadų skelbimas ir kodėl komisijai svarstyti pateikiamas naujas anonimiškai parengtas projektas. Buvo nutarta grįžti prie anksčiau parengtų ir liepos 19 d. pasirašytų komisijos preliminarinių išvadų teksto. Galutinėje formuluotėje buvo siūloma fiksuoti: „Slaptųjų protokolų turinys prieštarauja tarptautinės teisės normoms, ir todėl jie skelbiami negaliojančiais nuo pat jų pasirašymo“.

Gruodžio 14 d. A. Jakovlevo komisijos nariai iš esmės baigė suderinti išvadų tekstą. Tekstas iš esmės atitiko Lietuvos visuomenės nuostatas ir lūkesčius, nes dokumente būtų patvirtintas slaptųjų protokolų egzistavimas ir paskelbta apie jų negaliojimą nuo pat pasirašymo dienos. Tačiau ne be pagrindo buvo baiminamasi, jog dokumento nepriims SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Kita vertus, ir konservatyviausiems suvažiavimo deputatams buvo sunku trauktis atgal, nes komisijos išvadų teksto pirmasis variantas buvo viešai išplatintas. Matyt, atsižvelgiant į pakitusią tarptautinę situaciją bei pasaulio viešąją nuomonę galutinai parengto dokumento priėmimu buvo suinteresuotas tiek komisijos pirmininkas A. Jakovlevas, tiek ir pats M. Gorbačiovas. Galų gale SSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimu minėtus susitarimus pripažino teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo pat jų pasirašymo momento.

Tačiau dabartinė Rusija, kaip tenka suprasti iš jos vadovų retorikos, yra linkusi pamiršti tą istorinį sprendimą. Bet esmė, ko gero, ne Rusijos viršūnių sklerozė. Ši šalis Sovietų Sąjungos teisių perėmėja skelbiasi tik tada, kai jai tai naudinga politiškai ar finansiškai, o kitais atvejais arba nieko neprisimena, arba kratosi atsakomybės, suversdama visas bėdas buvusiai sovietinei valdžiai. Štai, pavyzdžiui, Vladimiras Putinas Slovakijoje vasario mėnesį pareiškė, kad SSRS Ribentropo-Molotovo paktą pasirašė „siekdama užtikrinti savo interesus ir savo vakarinių sienų saugumą“. Be to, ten pat jis dar nevykusiai apeliavo į Miuncheno suokalbį, po kurio naciai užgrobė Čekoslovakiją. Šių savo žodžių Rusijos vadovas neatsisakė iki šiol, ir tai viską pasako apie šios valstybės tikslus bei kėslus.

Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymas

JAV Kongreso narys Tadeušas Makoteris tokias nuotaikas Rusijoje sieja su vis dar gyvybingu šioje šalyje „didžiojo vado kultu: „Vladimiro Putino administracija pradėjo kampaniją Rusijoje laisvei užgniaužti vos tik gimstančiose demokratinėse institucijose. Yra grąžinamas vado kultas. Tai didžiojo tėvo garbinimas, kuris išplėtė Rusijos imperiją, žmonėms suteikė saugumo bei pastovumo, skleidė jėgą, taip pat ir baimę. Rusijoje vado vaidmuo neatsirado su Josifu Stalinu, kuris jį naudojo ir labai išplėtojo. Vadas Rusijoje buvo visą jos egzistenciją. Žmonės prie autokratijos yra pripratę. 1917 metais, kai Nikolajaus II autokratinį režimą nuvertė komunistinis autoritarinis režimas, vado vaidmenį perėmė Vladimiras Leninas, o vėliau Josifas Stalinas. Tik trumpą laikotarpį Rusijoje buvo vykdoma destalinizacija. Nikita Chruščiovas laikinai vado prototipo atsisakė, jį pakeitė į kolektyvinį partijos vadovavimą, sugrąžindamas Lenino kultą. Paskutiniais SSRS valdymo metais, nors ir buvo vykdoma destalinizacija, vado koncepcija neišnyko, ji tik laikinai buvo užbalzamuota Lenino kūne, kurio pomirtinis kultas buvo priimtinas ir naudingas tarp savęs besivaržantiems partijos vadovams. Vado kultas nemirė ir su demokratijos gimimu. Neseniai padaryta Rusijos gyventojų apklausa rodo, jog žmonės į Leniną ir Staliną bei, galima numanyti, į vado kultą žvelgia su pagarba. Išmintingieji klausia: ar prezidentas V. Putinas yra tokių pat pažiūrų? V. Putinui, buvusiam KGB pulkininkui Rytų Vokietijoje, pradėjus kilti politiniame gyvenime, buvo susirūpinta, tačiau ypač jo pirmosios kadencijos metu tas nerimas šiek tiek aprimo. Antroji kadencija jau visiškai kitas reikalas „grįžta rusiškoji restalinizacija“.

Kaip visa tai suderinti su istorine atmintimi šioje šalyje? Gal apskritai neverta apeliuoti į kaimynų sąžinę ir liautis minėjus visas tas skriaudas? Juk matome, kad tai nieko nekeičia.

Pirmiausia reikia suvokti, kad verkšlenimas, jog Rusija niekada nepripažins neteisėtų veiksmų mūsų atžvilgiu, todėl esą neverta ir minėti visų šių skriaudų, niekada neleis pagerinti santykių tarp mūsų valstybių. Ir jau vien dėl to Lietuvai verta laikytis tvirtos ir nuoseklios pozicijos šiuo klausimu, nenusileisti oficialiai Maskvos retorikai bei dažnoms politinėms-istorinėms spekuliacijoms. Atsiprašymo bei Ribentropo-Molotovo pasekmių likvidavimo reikia ne tiek mums, kiek pačiai Rusijai.