Liudiju tai, kas netelpa mano mažoj širdy. Ar patikėsit?

Rudenio TYLOS Pakūta - nuostabi. Jos TYLOS danguj milijonas žvaigždžių ir nakty klegenančių išskrendančių žąsų. Nakties TYLOS slėny stovinti bažnyčia su visais savo degančiais langais ir langeliais (už kurių – mes) įgauna nerealų-pasakišką vaizdą. Bažnyčios varpo dūžiai, kviečiantys mus tai į br. Gedimino konferencijas („Teisusis gyvens tikėjimu“), tai į vakarinio rožinio ar brevijoriaus kalbėjimą, tai į pietų, pusryčių ar vakarienės laiką, nuaidi per auštančią ar rimstančią Pakūtos TYLĄ, paliečia ąžuolų viršūnes, atsimuša į TYLIOSIOS Minijos krantus, suvirpina kapinaičių TYLĄ.

Rekolekcijos, mažas mūsų „Nojaus laivas“, plaukė tiesiog tikint ir pasitikint Dievu, dedant kiekvieno iš mūsų pastangas Jo link, įveikiant pasaulio kliūtis ir atkalbinėjimus, vardan Jo.

Buvom ir truputį „Abeliai“, paaukoję savo minkštas lovas šiltuos namuos ir savaitgalio pabuvimą su artimaisiais ir šiek tiek daugiau pinigų bei laiko.

Kai atsiskyrę po br. Gedimino konferencijų išeidavom į TYLOS pievas ar prie upės susitikti „akis į akį“ su Dievu, buvom panašūs į Henochą, kuris tikėdamas „ėjo su Dievu“ (Per 5, 24).

Vilė

Pakutuvėnuose, kuriuos ten buvusieji meiliai vadina Pakūta, lankiausi pirmą kartą. Apie šią vietą girdėjau daug pasakojimų ir legendų, todėl važiavau su dideliais lūkesčiais ir viltimis, net šiek tiek bijodama nusivilti...

Kol įveikėm penktadienio vakaro kamščius, sutemo. Bažnyčia išniro magiškame peizaže: aplieta oranžinio mėnulio dryžiais, šviesa, srūvančia pro aukštus arkinius langus, savo katinais. Supratau, kad kažkas įvyks...

Tą patį vakarą Asta Zita: „Pasistenkim priimti šią tylą į save. Tai, ką čia išgirsim ir patirsim, tegul krinta kaip sėklos į mus, į mumyse išpurentą išalkusią dirvą“.

Taigi apie „sėklas“: priimti kitokius. Prisipažįstu – kartais būna, stipriai supykstu, jei kitas žmogus elgiasi ne pagal man priimtinas normas, suvokiamus modelius. Bandau su tuo kovoti: skaitau knygas, gaudau patirtis ir klausau įvairių pamokymų. Bet, žiūrėk, vėl pagaunu save įkaitusią, verdančią iš vidinio pasipriešinimo ir barškančiais dantimis įsikibusią savo tiesų. O štai brolis Gediminas taria Žodį: „Dievas nekuria to paties. Dievas kuria KITOKIUS. Jis mato perlą kiekviename iš mūsų. Jis mato mūsų sielą, kuri jam graži, brangi ir šventa“.„Vadinasi, aš nepriimu Dievo kūrinių ir drįstu juos teisti?“ – mintis pervėrė taip giliai, kad supratau pasėjusi sėklą, kuri išjudins surambėjusį savojo teisumo luobą. Tai yra mintis, šviesa, žodis, kitas kampas, kurio man reikėjo, kad išjudėčiau. Apie užkeikimus. Įširdusi pasakau vaikams „melagi“, „tinginy“ – na, turbūt dauguma čia pažintų save. Bet vėlgi brolis Gediminas: „Pravardės yra prakeikimai. Vadindami žmones nuodėmių vardais, mes juos tarsi prakeikiam. O iš tiesų jie nėra blogi, pasmerkti – jiems tik atsitiko bėda, ir jie nusižengė. Ne smerkite, o laiminkite!”.

Kažkada vaikas prie manęs prisiglaudė ir paklausė: „Mama, kas mes tau esam?“ - „Jūs mano gyvenimo saulės akys“, – atsakiau. Tačiau kartais aš juos pašaukiu nuodėmių vardais. Niekada  nepagalvojau ir nesupratau, kokį krūvį tos „lengvos“ pravardės neša... Tai buvo antroji sėkla, kuri irgi rado savo dirvą...

Daiva

P. S. Pakūta yra švari erdvė: švari įmelsta aura, tyli gamta, žąsų siūlai danguje, pievos, žodžiai. Vis dar gyvenu su tuo, saugau ir brandinu. Auginu savyje šviesą...