Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ši laida skirta prieš šešerius metus mirusiai istorikei, publicistei, buvusiai sovietinių lagerių kalinei Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei atminti.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė gimė 1938 m. rugsėjo 27 d. Kupiškyje mokytojų šeimoje. Po karo su tėvais persikėlė į Pandėlį, ten pradėjo lankyti vidurinę mokyklą. Mokydamasi dešimtoje klasėje 1955 m. kartu su mokslo draugais ėmė kurti pogrindinę antisovietinę organizaciją, platino atsišaukimus, išleido šešis numerius antisovietinio-patriotinio laikraščio „Laisvės balsas“, kuriame buvo spausdinami Nijolės analitiniai straipsniai, eilėraščiai. Laikraštį Nijolė redagavo ir perrašinėjo. 1957 m. N. Gaškaitė įstojo į Kauno politechnikos institutą, o tų pačių metų lapkričio mėn. kartu su kitais bendražygiais prisiekė kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Ji pasirinko Rūtos slapyvardį.

Įsigiję spaustuvinį šriftą organizacijos nariai išspausdino porą šimtų atsišaukimų, Vasario 16-osios proga pasiuvo ir iškėlė tris tautines vėliavas (Kaune, Vilniuje ir Pandėlyje). Organizacijos veikloje dalyvavo apie 12 asmenų. 1958 m. Nijolė kartu su kitais sukūrė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą, kurioje numatė Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir aptarė būsimos demokratinės valstybės modelį. Naujųjų 1958-ųjų proga Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto salėje N. Gaškaitė išplatino pluoštą atsišaukimų. Tačiau ši veikla netrukus baigėsi suėmimu.

1958 m. kovo 14 d. Nijolė buvo suimta. Nuteista pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo Kodekso 58-ojo straipsnio du punktus septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Kemerovo sr. Marijinsko r., Irkutsko sr. Taišeto r., Mordovijos ASSR Zubovo-Poliansko lageriuose. 1960 m. kartu su buvusia partizane Jadvyga Žardinskaite-Bartašiene sudarė lageryje įkalintų moterų - politinių kalinių sąrašą, kurį norėjo slapta perduoti JAV ambasadai ir Jungtinių Tautų Organizacijai, tačiau šis sąrašas, deja, minėtų adresatų nepasiekė.

1965 m. iškalėjusi visą bausmės laiką N. Gaškaitė-Žemaitienė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Dirbo Statybos valdyboje darbininke, o nuslėpusi teistumą įstojo į KPI neakivaizdinį skyrių. Baigusi Statybos fakultetą dirbo Inventorizacijos biure technike, Kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje inžiniere, Statybos ir architektūros mokslo tyrimo įstaigoje Šiaulių skyriaus vyr. moksline bendradarbe. Nuo 1989 m. lapkričio mėn. dirbo LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo komisijos KGB veiklai tirti darbo grupės nare, 1993–1994 m. – Valstybiniame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Nuo 1997 m. kovo 1 d. vėl dirbo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus specialiste. Reabilituota 1990 m. birželio 25 d. Pagal 1997 m. sausio 23 d. LR pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą N. Gaškaitė Žemaitienė pripažinta Laisvės kovų dalyve. 2000 m. vasario 11 d. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Šiandien N. Gaškaitė-Žemaitienė labiausiai žinoma dėl savo išleistų knygų bei publikacijų istorine tematika. Iki pat mirties ji tyrinėjo partizaninio karo istoriją. Parašė ir išleido studiją „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai“ (1997 m.), monografiją apie Joną Žemaitį „Žuvusiųjų prezidentas“ (1998 m.), partizanų spaudos publikacijų rinkinį „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ (1998 m.), romaną „Užverstų šulinių vanduo“ (2000 m.), kuris buvo apdovanotas „Lietuvių balso“ konkurso premija. Taip pat periodikoje ji paskelbė nemažai mokslinių straipsnių šia tema. 1999 m. Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei už Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijos tyrimus buvo paskirta S. Šalkauskio premija, o 1994 m. ir 1999 m. –„Į Laisvę“ fondo premijos.

Dabar norėtume klausytojams pateikti režisieriaus Edmundo Zubavičiaus pokalbio su Nijole Gaškaite-Žemaitiene fragmentą. Šis režisierius yra sukūręs dokumentinį filmą apie moteris Lietuvos partizaniniame kare. 

N. G.: Laikas visada yra praeinantis. Ir jos (Marijonos Žiliūtės – Lietuvos partizanų medicinos seselės – aut.) mirtis taip pat yra praeinančiame laike. Tai yra natūralu. Kaip tik savaitė, kai jos nebėra. Visiems reikia jausti, kad laikas praeina, bet kartais mes tai pamirštame… Ir kartais nebranginame šalia esančių žmonių, o jų nebelieka. Tartum nė pėdsako nelieka. Bet pėdsakai nebūtinai turi būti materialūs. Nemanau, kad tie dvidešimt tūkstančių žuvusių Lietuvos partizanų nepaliko jokio pėdsako. Jie visi žuvo, bet jie visi yra. Taip, ko gero, yra ir visiems žmonėms…

E. Z.: Kaip manote, kas liko šių dienų gyvenimo kontekste iš tų žmonių gyvenimų, kovų, jų jausmų? Kaip suprasti – lieka?

N. G.: Šiomis dienomis išeinanti karta – tai Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio išauginta ir subrandinta karta. Pagrindinis šios kartos bruožas yra aiškus žinojimas, kas moralu, o kas – ne. Jų gyvenimas mūsų kartai lieka kaip to liudijimas, nes mūsų kartai tos ribos labai nutrintos ir neaiškios. Mes jau dažnai jų nebejaučiame. Pavyzdžiui, budelio ir aukos santykis – juk budelis irgi savotiška auka. O tai kartai riba, kad ir budelio bei aukos, buvo labai aiški. Ir jų gyvenimai mums liko kaip liudijimai to, ką mes buvome pamiršę. Gal jie padės mums prisiminti tai, ką buvome pamiršę, padės atgauti tas ribas, moralinius kriterijus. Ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms. Juk jie savo gyvenimu, pasiaukojimu ir žūtimi liudijo tuos kriterijus. Manau, kad būtent šis liudijimas savo gyvenimu ir žūtimi yra didysis tos kartos palikimas.

E. Z.: Kaip manote, ar tas palikimas išliks? Juk apie tą palikimą ne kasdien išgirsti, pagalvoji. Juk didžioji dalis tų žmonių, šiandien dar esančių gyvų, taip ir išeis neprakalbinti, nepažymėti… Ar ta patirtis nenueis kaip vanduo į smėlį? O jeigu ji išliks, tai kokiomis formomis?

N. G.: Man atrodo, kad ta patirtis išliks metafizinėmis formomis. Labai keista nagrinėti partizaninį karą – tai vyko prieš penkiasdešimt metų, bet kartu atrodo, kad lyg visa tai vyksta dabar. Juk visa tai tiek laiko buvo užslopinta. Į tą laiką mes grįžome pavėluotai. Ir iš tiesų gal nereikia norėti, kad visa tai išliktų buitine prasme – kad liktų daiktai, įrašai. Tegul visa tai lieka metafizine prasme. Bet, aišku, reikia ir užrašyti, ką dar galima…

Ko gero, žymiausia N. Gaškaitės-Žemaitienės knyga – „Žuvusiųjų prezidentas“. Knygoje pasakojama apie vyriausiąjį Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Pirmasis knygos tiražas jau, galima sakyti, tapo bibliografine retenybe. Tačiau nebūtų tikslu šią knygą įvardyti tik kaip partizanų vado Jono Žemaičio biografiją. Tai greičiau istorinis romanas, kurio visi herojai – tikros istorinės asmenybės, o vaizduojami įvykiai – visiškai autentiški, papasakoti tik talentingai rašytojai būdinga menine kalba. Tačiau ir tai netikslu. Ši knyga – tai visos Lietuvos pokario tragedijos drama ir bene geriausias rašytinis paminklas visiems, ginklu kovojusiems už mūsų šalies laisvę, už viso pasaulio pripažintas vertybes, už savo krašto garbę. Štai kaip knygos tikslą apibūdino pati autorė: „Ši knyga – tai kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės. Bet kartu ją norėčiau skirti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, vildamasi, kad laikas jai bus gailestingesnis“, – rašė amžinąjį atilsį Nijolė.

Kodėl ši knyga pavadinta būtent „Žuvusiųjų prezidentas“?

1949 m. vasario mėn. netoli Radviliškio esančiame Minaičių kaime įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jis baigėsi viso ginkluoto pogrindžio centralizacija ir Vyriausios partizanų vadovybės sudarymu. Šiame suvažiavime Jonas Žemaitis-Vytautas išrenkamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) prezidiumo pirmininku ir vyriausiu ginkluotųjų pajėgų vadu. Pagal tame pačiame suvažiavime priimtą 1949-ųjų vasario 16-osios deklaraciją šias pareigas einantis asmuo kartu vykdo ir Lietuvos prezidento pareigas iki Nepriklausomybės atkūrimo bei demokratiškų rinkimų. Jau šiais laikais, t. y. 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ ir paskelbė šią deklaraciją Lietuvos Respublikos teisės aktu. Šis įstatymas tebegalioja. Tad logiška, kad ir J. Žemaitis šiandien būtų pripažintas to meto Lietuvos prezidentu. Deja, to neįvyko. Todėl jis taip ir liko tik žuvusiųjų prezidentu.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkiu 1949-aisiais buvo pasirinkta lotyniška sentencija Rede, quod debes – „atiduok, ką privalai“. Ji buvo papildyta vienu žodžiu, išreiškiančiu laisvės kovos esmę: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Kaip rašė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, J. Žemaitis liko ištikimas šiam šūkiui ir duotai partizano priesaikai. Teismo procese, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme, žuvusiųjų prezidentas kalbėjo: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu. Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią kovojau devynerius metus, duos rezultatų“. Tačiau vis dėlto norėtųsi grįžti prie pačios Nijolės biografijos faktų. Ji nelabai mėgo pasakoti apie savo išgyvenimus, patirtus sovietiniuose lageriuose?..

2001 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras išleido prisiminimų rinkinį „Juodųjų dienų sakmės“, kurį galima iš dalies net pavadinti sovietinių okupacijų metraščiu. Šioje knygoje įdėtas ir Nijolės straipsnis. Jis taip ir vadinasi – „Lageris“. Nijolė rašė: „Manęs niekada niekas neklausė, kas yra lageris. Mes niekada apie tai nekalbėjome nei šeimoje, nei su bičiuliais. Kai tik grįžau iš ten, jie, matyt, bijojo traumuoti mano psichiką, o gal apskritai bijojo šnekėti ta tema. Vėliau, pasirodžius tremtinių memuarams, tai tapo nebeaktualu. Jauni žmonės, norėdami patirti, kas yra lageris, eina žiūrėti filmų apie holokaustą. Dauguma jų pastatyti kontrasto principu: gražų, aristokratišką pasaulį akimoju sugriauna įsiveržęs karas. Į prekinius vagonus grūdami žmonės, kurie netrukus tampa lavonų krūva ar vos judančiais skeletais. Dvi alternatyvos: gyvybė ar mirtis. Mirties fabrikai: Aušvicas, Dachau, Buchenvaldas. Beprotybė baigėsi su Vokietijos kapituliacija. Fiksuotas laikas ir fiksuota vieta. Bet kas yra GULAG’as? Istorikai statistinėse anketose prašo nurodyti pavardes, įkalinimo vietas, bausmės pradžią ir pabaigą. Kai sudauginami šie dėmenys, išeina keisti vienetai: žmogaus metai. Panašu į šviesmečius, mus skiriančius nuo nežinomų galaktikų. Mes niekada į jas nenukeliausime. GULAG’o istorija neturi laiko ribų. Mes nežinome, kur tai yra, jo nėra žemėlapiuose. Nė vienas kalinys nėra buvęs net artimiausiame kaime ar miestelyje. Lagpunktas, kuriame eina jo bausmės metai, neturi pavadinimo. Tai tik pašto dėžutės numeris. Taišetas, Kengyras, Vorkuta – perdaug apibendrintos sąvokos. Tie didžiuliai lagerių konglomeratai susideda iš šimtų naktį šviečiančių zonų kvadratų, išbarstytų snieguotose dykrose. Žiūrėdama į žvaigždėtą dangų, aš ir dabar manau, kad kažkur Sibiro platybėse vis taip pat šviečia zonų žiburiai. Kai išeisiu į Anapilį, tikriausiai juos pamatysiu. Juk ten projektuojama viskas, kas skirta žmogui“.

Dabar dar vienas Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės pokalbio su režisieriumi Edmundu Zubavičiumi fragmentas. Čia kalbama apie partizanų vado Jono Žemaičio teismo procesą ir vienos iš teisiamųjų – Marijonos Žiliūtės – reakciją į tai.

E. Z.: Kaip Marijona Žiliūtė sutiko teismo procesą ir mirties nuosprendį Jonui Žemaičiui?

N. G.: Žinoma, jie visi tam buvo pasirengę… Čia dabar mes galime mąstyti, kaip žmogus jaučiasi tokiu momentu, bet jie visi tam buvo pasirengę, seniai galvojo apie tą momentą. Vis tiek viskas turėjo baigtis mirtimi, tad viską sutiko natūraliai. Tik, kaip sakė Marijona Žiliūtė, jai buvo gaila, kai ant Jono Žemaičio paralyžiuotų ir jos gydytų rankų uždėjo antrankius… O jai pačiai ta 25 metų bausmė buvo visai nesvarbi, jos likimas jai pačiai nerūpėjo. Ji pati sakė, kad mirti nebijojo. Bijojo tik vieno – kad neišduotų. Bet ji buvo labai stipri, nieko nepasakė, nieko neišdavė ir dėl nieko nesigailėjo. Paskutiniame žodyje visi kaip didvyriai sakė, kad Lietuva yra okupuota ir kovoti už laisvę buvo jų pareiga…

Pasakodami apie N. Gaškaitės-Žemaitienės biografiją užsiminėme ir apie jos dalyvavimą pogrindinėje veikloje.

1955 m. Pandėlio vidurinės mokyklos devintų dešimtų klasių moksleiviai pradėjo kurti pogrindinę organizaciją. Iniciatorius buvo Algis Susnys, pažinojęs 1953 m. sunaikintos pogrindinės organizacijos Lietuvos jaunimo sąjungos „Vytis“ vadovą Kazį Daugelavičių. Į Pandėlio vidurinę mokyklą A. Susnys atėjo 1952 m. iš Suvainiškio mokyklos ir kelis mėnesius kartu su K. Daugelavičiumi gyveno pas tą pačią buto šeimininkę Panemunio gatvėje. 1955 m. birželio 20 d. A. Susnio paskatinti būrelis moksleivių – Rimantas Greiška, Nijolė Gaškaitė, Petras Plumpa ir pats A. Susnys parašė keliasdešimt atsišaukimų, kuriuos išplatino Pandėlio, Suvainiškio, Konstantinavos, Paliepių ir Vilkolių apylinkėse. Nors pogrindinė organizacija formaliai dar nebuvo sukurta, tačiau po vasaros atostogų susirinkę į mokyklą dešimtų vienuoliktų klasių moksleiviai ėmė leisti rankraštinį laikraštėlį „Laisvės balsas“. Idėją leisti laikraštėlį pasiūlė A. Susnys, tam turėjo įtakos ir tai, kad dauguma grupelės narių mėgino save išreikšti per kūrybą. P. Plumpa, kurio brolis Albertas buvo partizanas ir kalėjo Vorkutos lageryje, rašė romaną apie partizaninį pasipriešinimą „Kruvina pašvaistė“. Buvo parašęs apsakymą „Prie Nemuno“; N. Gaškaitė kūrė eilėraščius ir apsakymus; prie grupelės netrukus prisidėjęs Donatas Bičiūnas buvo parašęs apsakymą „Ledas lūžta“, rašė dienoraštį. Pirmasis „Laisvės balso“ numeris buvo vos poros lapų, tačiau netrukus laikraštėlis jau sudarė visą sąsiuvinį.

Nijolė Gaškaitė su sutuoktiniu Laimučiu Žemaičiu 1998 m. rugpjūtis

Iki 1956 m. pavasario išėjo šeši laikraščio numeriai. Jame buvo skelbiami analitiniai publicistiniai straipsniai, politinių įvykių komentarai, mėginama kritiškai įvertinti Lenino ir Stalino raštų teiginius, su jais polemizuoti, ypač nacionalinės politikos klausimais, atskleisti komunistinės ideologijos totalitarinę prigimtį, demaskuoti okupacinės valdžios represinę politiką ir neutralizuoti komunistinę propagandą. „Komunistai, okupavę Lietuvą, stengiasi įsigyti savo talkininkų jaunimo tarpe, kad galėtų sau užsitikrinti viešpatavimą okupuotuose kraštuose“, – buvo rašoma viename iš straipsnių. Laikraštėlio leidėjai aiškino, kad Stalino kulto pasmerkimas nereiškia sistemos demokratizavimo ir okupacijos panaikinimo. Keliamas problemas atspindėjo straipsnių pavadinimai: „Komunistinė teorija ir praktika“, „XX komunistų partijos suvažiavimas“, „Apie tarybinę armiją“, „Jaunimo uždaviniai“ ir pan. Laikraštėlyje buvo spausdinami patriotiniai eilėraščiai ir apsakymai. „Laisvės balsą“ skaitė ir jame bendradarbiavo nemažas būrys moksleivių: be jau minėtų, A. Susnio ir R. Greiškos bendraklasiai Česlovas Kučinskas, Aloyzas Karpinskas, Julius Patūpa, Vytautas Šiaučiūnas, Juozas Jurevičius ir kt.

Tačiau N. Gaškaitei išvažiavus studijuoti į Kauno politechnikos institutą minėto laikraštėlio leidyba 1956 m. rudenį sustojo. 1956 m. Vengrijos revoliucija sujudino Lietuvos visuomenę ir iš naujo sužadino antikomunistines nuotaikas. Vilniaus ir Kauno miestų kapinėse vyko didžiulės demonstracijos. Kauno miesto kapinėse susirinko 3–4 tūkst. žmonių, juos, kaip žinoma, išsklaidė milicija ir vidaus kariuomenė. N. Gaškaitė dalyvavo demonstracijoje ir buvo sukrėsta čekistų brutalumo ir sujaudinta spontaniškai prasiveržusio žmonių laisvės troškulio. Vėliau ji savo tardytojui teigė: „Aš kovojau su antisovietine agitacija ir prieš tarybinę santvarką Lietuvoje todėl, kad ji man nepatinka. Aš norėjau matyti Lietuvą nepriklausomą, laisvą, be tarybinės santvarkos. Toks buvo mano pagrindinis tikslas“. Tą patį rudenį ji parašė apsakymą apie profesorių, kuris, paveiktas Vengrijos įvykių, per Vėlinių demonstraciją Kaune pasakė antikomunistinę kalbą ir už tai buvo suimtas. Teisme profesorius kalbėjo: „Tada ne mes, o jūs atsidursite kaltinamųjų suole. Čia jus kaltins ne prokuroras, o milijonai sūnų, netekusių Vengrijos, Lenkijos, Lietuvos motinų, milijonai kalėjusių tolimuose lageriuose“. N. Gaškaitės literatūrinius bandymus Glavlito cenzorius L. Burokas, atlikęs baudžiamosios bylos rankraščių literatūrinę ekspertizę, įvertino taip: „Aukščiau minėtuose eilėraščiuose ir straipsniuose šmeižiama tarybų valdžia ir komunistų partija“.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė mirė 2000 m. spalio 6 d.