2014 m. balandžio 18 d., penktadienis

Karališkojo kraujo paieškos: Lietuva ir šimto dienų karalius

2006-10-24
Rubrikose: Sankirtos 

Ką tik praėjęs Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II vizitas Lietuvoje paliko iki galo neatsakytą klausimą: ar oficialiai maždaug 128 mln. žmonių (įskaičiuojant gyventojus iš visų šalių, susijusių su Jungtine Karalyste) „valdanti“ Elžbieta II tikrai turi lietuviško kraujo?

Jei net ir taip, ar turėtume pamiršti, kad XX amžiuje Lietuva taip pat turėjo karalių – Mindaugą II? Tiesa, Lietuvos karaliumi jis galėjo tituluotis neilgai – mažiau nei keturis mėnesius, ir Lietuva netapo viena iš 11 Europos monarchijų (įskaičiuojant ir Andorą bei Vatikaną). Kodėl? Ar Lietuvai reikalingas karalius? Kas buvo Mindaugas II, vadinamas 100 dienų karaliumi?

Mindaugas Peleckis karališkais klausimais pakalbino istoriką Tomą Baranauską.

Istorijos vadovėliuose apie tai beveik nerašoma, tačiau teko girdėti, kad karalių turėjome ne tik XIII amžiuje. Kas buvo Mindaugas II, paslaptingai atsiradęs ir pranykęs 1918-aisiais?

Tuo metu kandidatu į Lietuvos karalius buvo pasirinktas Uracho (Vokietija) hercogas Wilhelmas II, tuometinio Württembergo karaliaus trečios eilės dėdė. Uracho hercogo titulą 1867 m. gavo jo tėvas Wilhelmas I. Šis titulas siejasi su Bad Uracho miesteliu Württembergo žemėje, bet pagrindinė Uracho hercogų rezidencija vis dėlto buvo netoliese esanti didinga Lichtenšteino pilis, XIX a. pastatyta neogotikos stiliumi. Urachai buvo šalutinė Württembergiečių giminės šaka.

1871 m. Vokietija buvo suvienyta Prūsijos karaliaus, pasiskelbusio imperatoriumi, valdžioje, bet Vokietijos imperijoje formaliai išliko keturios karalystės (Prūsijos, Bavarijos, Württembergo ir Saksonijos) bei 18 įvairaus rango hercogysčių bei kunigaikštysčių. Tai gali kiek nustebinti ne istoriką, tikintį, kad karaliaus titulas jau savaime garantuoja valstybės nepriklausomybę ir aukščiausią rangą (taip pas mus įprasta aiškinti, kalbant apie Mindaugo karūnavimą). Vis dėlto Wilhelmas II von Urachas nebuvo joks karalius, nors jautėsi kupinas jėgų ir ryžto juo tapti. Jis siekė, kad tuometinis Württembergo karalius, taip pat Wilhelmas II, paskirtų jį savo įpėdiniu, bet jo pastangos nedavė vaisių – karalius pasirinko kitą Württembergiečių giminės atstovą. Vėliau, po 1918 m. Lapkričio revoliucijos, paaiškėjo, kad nei Württembergo karaliaus, nei Vokietijos imperatoriaus sosto niekas nebepaveldės. Monarchijos laikai Vokietijoje baigėsi. Tačiau iki Lapkričio revoliucijos Wilhelmas II von Urachas buvo įsitikinęs, kad vienos ar kitos šalies karaliumi jis vis dėlto turėtų tapti. Tada jo žvilgsnis nukrypo į besikuriančią Lietuvos valstybę.

Kas, kaip ir kodėl jį surado?

Lietuviams Wilhelmo II von Uracho kandidatūrą pasiūlė Matthiasas Erzbergeris (1875-1921), Vokietijos Reichstago deputatas, Katalikų centro partijos narys. 1917 m. liepą jis ryžtingai pasisakė už tai, kad Vokietija atsisakytų teritorinių ambicijų ir susitartų dėl taikos. Vokietijai pralaimėjus karą, 1918 m. lapkričio 7 d. jam buvo pavesta pasirašyti paliaubas. Laikydami tai baisia išdavyste, vokiečių ultranacionalistai 1921 m. jį už šių paliaubų pasirašymą nužudė. M.Erzbergeris buvo kilęs iš Württembergo karalystės, o Württembergas iš kitų Vokietijos žemių išsiskyrė didesne tolerancija ir liberalumu. Württembergo karalius Wilhelmas II savo sostinėje Štutgarte leido susirinkti socialistų kongresui, jo rūmų teatre buvo statomos kitose Vokietijos žemėse uždraustos pjesės.

Kai 1917 m. rudenį į Berlyną atvyko Šveicarijos lietuvių kunigai Konstantinas Olšauskas ir Juozas Purickis, palankiausiai juos priėmė M.Erzbergeris, kuris ir pasiūlė Lietuvos karaliumi rinkti Württembergo grafą bei Uracho hercogą Wilhelmą II. Taip jis tikėjosi Lietuvoje rasti atramą prieš militaristinės Prūsijos viešpatavimą Vokietijoje, o Lietuvai reikėjo sąjungininkų Vokietijoje, galinčių pasipriešinti aneksiniams jos, kaip imperijos, planams.

Bandymas sukurti Lietuvos karalystę šiandien mums gali atrodyti keistas Lietuvos istorijos epizodas, bet tuo metu daugeliui Lietuvos Tarybos narių monarchija atrodė realiausia atkuriamos valstybės forma (išryškinta mano – M.P.). Dar 1917 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Taryba priėmė tokią rezoliuciją: „Palikdama galutinį to klausimo sprendimą Steigiamajam Lietuvos Seimui, Lietuvos Taryba mano, jog dabartinėje padėtyje ir dabartinėmis aplinkybėmis būsimajai Lietuvos valstybei tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su kataliku dinastu“. Lietuvos Tarybos narių nuomonė esmingiau nesikeitė nei 1918 m. vasario 16 d., nei vėliau. Buvo pabrėžiama Steigiamojo Seimo prerogatyva tarti paskutinį žodį, bet Lietuvos Taryba, atkurdama Lietuvos valstybę, labiau orientavosi į monarchiją. Respublika Lietuva buvo paskelbta tik 1920 m. gegužės 15 d., kai susirinko Steigiamasis Seimas. Pas mus ši diena dar nėra suvokta kaip Lietuvos Respublikos gimtadienis (juo dažnai klaidingai laikoma 1918 m. vasario 16-oji).

Susirūpinti greitesniu karaliaus išrinkimu vertė to meto politinės aplinkybės. Vokietijos imperatorius 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybės nepriklausomybę, bet ne pagal Vasario 16-osios aktą, o pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimą, kuriuo buvo skelbiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas sąjungoje su Vokietija. Šitą sąjungą vokiečiai suprato kaip faktinį Lietuvos nepriklausomybės paneigimą. Lietuvos Tarybos valdžia buvo nepripažįstama, remiantis tuo, kad dar nesudarytos sąjungą su Vokietija nustatančios konvencijos, o be jų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas negalioja. Lietuvos ateitis buvo projektuojama okupantų pasitarimuose – ir pagrindinė idėja buvo sujungti Lietuvą personaline unija su viena iš Imperijos karalysčių. Buvo svarstoma, ar Lietuvą jungti su Prūsija, ar su Saksonija. Galiausiai imperatorius Wilhelmas II pažadėjo Lietuvą Saksonijai.

1918 m. gegužės 18 d. Berlyne, svarstant Lietuvos pajungimo planus, nutarta, kad Vokietijos sąjunginių valstybių komitete Lietuvai atstovaus ta valstybė, su kuria Lietuva bus sujungta personaline unija. Lietuva neturės atstovų ir Reichstage, atskiros nuo Vokietijos užsienio politikos, muitų, finansų, turbūt ir kariuomenės. Lietuvai bus privalomi Vokietijos įstatymai. Taigi iškilo grėsmė, kad, prisidengiant tariamu nepriklausomybės pripažinimu, Lietuva bus paversta Vokietijos provincija.

Vienintelis dalykas, kurio šioje situacijoje galėjo imtis Lietuvos Taryba, buvo savo pačių pasirinkto karaliaus paskelbimas. Toks smulkus kunigaikštukas kaip Wilhelmas II von Urachas tam puikiai tiko. Jis turėjo opozicinių Vokietijos vidaus jėgų paramą ir negalėjo susieti Lietuvos personaline unija su Württembergu, nes nebuvo nei jo karalius, nei sosto įpėdinis. Be to, lietuviai susaistė Wilhelmą gausybe sąlygų, kurias jis nuolankiai priėmė. Sąlygos buvo labai griežtos: vadintis Mindaugu II, valdyti kartu su demokratiškai renkamu parlamentu, ministrus ir aukštuosius pareigūnus bei savo dvariškius skirti tik iš lietuviškai kalbančių Lietuvos žmonių, gyventi Lietuvoje ir nebūti užsienyje daugiau kaip du mėnesius be parlamento sutikimo, leisti savo vaikus į lietuvišką mokyklą. Žodžiu, Wilhelmas II von Urachas turėjo sulietuvėti. Ir jis šias sąlygas priėmė, netgi ėmė nedelsdamas mokytis lietuvių kalbos. Lietuvos Tarybos narys Petras Klimas prisiminė, kad po dešimties metų nuo šių įvykių buvo susitikęs vieną Wilhelmo II von Uracho sūnų, kuris „romantiškai prisiminė tą lietuvišką savo ir savo tėvo epopėją. Tada jis jau mokęsis lietuvių kalbos, daug skaitęs apie Lietuvos praeitį, papročius, dainas ir nuoširdžiai pamilęs savo būsimąją šalį“.

Ruošiantis Uracho hercogo išrinkimui, su juo vestos slaptos derybos. Jau 1918 m. kovo 7 d. jis paprašė Württembergo karaliaus Wilhelmo II leidimo užimti Lietuvos karaliaus sostą. Karalius Wilhelmas II tam neprieštaravo, bet pareiškė, kad realios pagalbos jam suteikti negalės. Liepos 1 d. Wilhelmas II von Urachas priėmė Lietuvos Tarybos sąlygas, o liepos 11 d. Lietuvos Taryba pasiskelbė Lietuvos Valstybės Taryba ir pakvietė Wilhelmą II von Urachą užimti Lietuvos karaliaus sostą. Lietuvos Tarybos posėdyje dėl to virė karštos diskusijos, pasibaigusios skilimu: keturi kairieji Tarybos nariai (S. Kairys, J. Vileišis, M. Biržiška ir S. Narutavičius) pasišalino iš Tarybos darbo, pareikšdami, kad 13 Tarybos narių, balsavusių už karaliaus pakvietimą, neteisėtai nustatė Lietuvos valstybės formą, nors tai buvo Steigiamojo Seimo prerogatyva.

Vokiečių valdžia Lietuvos karaliaus išrinkimą sutiko labai priešiškai. Vokietijos vicekancleris Friedrichas von Payeris savo atsiminimuose rašė, kad Wilhelmo II von Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi Berlyne padarė sprogusios bombos įspūdį. Vokietija nepripažino šio sprendimo teisėtumo. Tai buvo smūgis vokiečių vykdomai politikai, Lietuvos Tarybos nepaklusnumo ženklas. Vis dėlto tai vėliau nesutrukdė Lietuvos priešų propagandai vokiečio išrinkimą Lietuvos karaliumi pateikti kaip Lietuvos Tarybos kolaboravimą su okupantais.

Kur dingo Mindaugas II?

Trumpai apie jį. Mindaugas II (1864 m. kovo 3 d. gimė Monake, 1929 m. kovo 24 d. mirė Rapallo miestele Italijoje) buvo Uracho hercogo Wilhelmo I ir Monako princesės Florestinos (Monako karaliaus Florestano I, 1785-1856, dukters) sūnus. Beje, princesės Florestinos (visas vardas – Florestine Gabrielle Antoinette) brolis Charles‘as III (1818-1889), Monako princas, Mindaugo II dėdė, išgarsėjo tuo, kad įkūrė pirmąjį kazino garsiajame Monte Carlo. Mindaugas II iš pirmos santuokos (vedė 1892 m.) su Bavarijos grafiene Amalie (1865-1912), Bavarijos hercogo Karlo Theodoro dukterimi, sulaukė devynių vaikų – keturių sūnų ir penkių dukterų. Visi jie jau mirę (paskutinė mirė Uracho princesė Mechtilde, 1912-2001), tačiau bent penkios Mindaugo II atžalos sulaukė palikuonių. 1924 m. Mindaugas II vedė Bavarijos princesę Wiltrudą (1884-1975), paskutinio Bavarijos karaliaus Ludwigo III (1845-1921), turėjusio net 13 vaikų, dukterį, su kuria vaikų nesusilaukė.

Mindaugas II karaliumi išbuvo vos 100 dienų, taip jį vėliau ir vadino istorikai – nuo 1918 m. liepos 9 d. iki tų pačių metų lapkričio 2 d. Tada monarchas išvyko.

Kodėl? Aiškėjant, kad Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, Mindaugo II išrinkimas pasidarė nebeaktualus. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba sustabdė nutarimą išrinkti Uracho hercogą Lietuvos karaliumi, palikdama šį klausimą galutinai spręsti Steigiamajam Seimui. Tą pačią dieną buvo priimta Laikinoji Lietuvos konstitucija, nenumatanti nei respublikos, nei monarchijos, tik organizavusi laikinąjį valdymą. Tuo pačiu metu pačioje Vokietijoje kilusi Lapkričio revoliucija nuvertė monarchiją.

Tuo tarpu Wilhelmas II von Urachas po Lapkričio revoliucijos atsidėjo mokslui. Tübingeno universitete jis ėmėsi geografijos studijų ir 1922 m. apgynė daktaro disertaciją. Mirė 1928 m., sulaukęs 64 metų, palaidotas Lüdwigsburgo pilies bažnyčioje. Jis paliko gausią šeimą: 4 sūnus ir 5 dukteris. Visi sūnūs jau mirę. Beje, tik vienas iš 4 sūnų, Eberhardas (1907-1969), paliko vyriškos lyties palikuonių. Vyriausiasis jo sūnus Karlas Anselmas, gimęs 1955 m., kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėtų būti dabartinis Lietuvos karalius...

Ar Mindaugas II buvo XIII amžiuje gyvenusio karaliaus Mindaugo giminė, ar atrado kas jo genealogijos šaknis?

Taip, jeigu sutiksime, kad Gediminas buvo Mindaugo giminaitis, o tai – labai tikėtina. Tuo tarpu giminystė su Gediminu – neabejotina. Gedimino kraujas dabar teka visų aukštos kilmės Vakarų Europos aristokratų gyslomis. Dar Gedimino dukterys Danmilė Elžbieta ir Aldona Ona ištekėjo atitinkamai už Mazovijos kunigaikščio Vaclovo ir Lenkijos karalaičio, vėliau – karaliaus Kazimiero Didžiojo. Vien per jas ir jų vaikus Gedimino giminaičiais ilgainiui tapo daugelis žymiausių to meto kilmingųjų giminių. O juk dinastinės Gediminaičių sąjungos tęsėsi ir vėliau. Savotišku paradoksu galima laikyti neseniai vykusio Didžiosios Britanijos karalienės vizito metu lyg kokią sensaciją paskelbtą „atradimą“, kad Elžbieta II turi Gedimino kraujo... Buvo įvardyta net konkreti giminystės linija... Tai tik parodo, kaip miglotai mes įsivaizduojame Europos aristokratijos tarpusavio ryšius ir Gediminaičių dinastijos vietą šiame tinkle. Ta pati Elžbieta II yra Gedimino palikuonė ne per vieną giminystės liniją, o per 6572 linijas. Priklausomai nuo to, kurią iš jų pasirinksime, ji gali būti mažiausiai 16-tos, o daugiausia - 27-tos kartos Gedimino palikuonė.

Iš tiesų Gedimino kraujo turi visi Europos aristokratai, ir tas kraujas ateina per šimtus ir tūkstančius linijų, nes aristokratų genealogija yra daug kartų susipynusi. Suprantama, kad tokia prasme Gedimino palikuonis buvo ir mūsų Mindaugas II – Wilhelmas II von Urachas. Einant trumpiausiu jo ir Gedimino giminystės keliu, jis būtų 14-tos kartos Gedimino palikuonis. Iš viso tarp jo ir Gedimino galima surasti bent 353 giminystės linijas. Šie duomenys galbūt ne visi ir nepakankamai tikslūs (juk reikia apdoroti duomenis apie milijonus protėvių, o tai tapo įmanoma tik kompiuterių eroje), tačiau bendrą tendenciją jie atskleidžia.

Suprantama, kad 1918-aisiais ši giminystė nebuvo svarbi, bet ji neliko nepastebėta. Wilhelmo II von Uracho kilmė iš Gedimino buvo nurodoma kaip argumentas vokiečių spaudoje, tą mintį pasigavo ir vokiečių spaudoje propagavo net pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės vadovas, istorikas Augustinas Voldemaras (1883-1942). Beje, Saksonijos karaliaus Friedricho Augusto III giminyste su Gediminaičiais rėmėsi ir Saksonijos dinastijos šalininkai. Žinoma, dėl tokios giminystės į Lietuvos karalius būtų tikę ir Vokietijos imperatorius Wilhelmas II, ir Rusijos imperatorius Nikolajus II, ir dar labai daug kas...

Europoje yra 11 monarchijų (sąlyginai įskaičiuojant Andorą ir Vatikaną). Žiūrint iš šiuolaikinių politinių pozicijų, ar Lietuvai reikėtų karaliaus arba karalienės? Kas tai – gražus simbolis, ar atgyvena?

Tiesą sakant, karalienė šiandien net Didžiojoje Britanijoje tėra tik praeities reliktas. Toms šalims, kuriose monarcho institucija išliko iki šių dienų, ji yra savotiškas valstybingumo simbolis, tradicija, kurios nesinori pažeisti. Bet jeigu ji natūraliai neišliko, šiandien ją atkūrinėti būtų beprasmiškas ir labai brangus užsiėmimas. Valstybės valdymas turėtų būti organizuojamas efektyviai, pagal šių laikų poreikius.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti