Siūlome Lauros Gintalaitės rašinį, kuriame ji pasakoja apie kontroversiško K. Jankaus filmo premjerą. Režisieriaus K. Jankaus filme „Jėzus iš Lietuvos“ keliamas klausimas, kaip turėtų atrodyti Išganytojas, prisiimantis šiandienos nuodėmes ir nuopuolius.

K. Jankaus filme Jėzus linksminasi, vartoja alkoholį ir narkotikus, seksualiai smurtauja, o filmo pabaigoje atsiverčia. Režisierius sako norėjęs perkelti Jėzų į šiandienį pasaulį ir parodyti jo nuopuolį.

Neseniai kino teatre „Coca-Cola Plaza Vingis“ įvyko šio filmo premjera. Su šiuo filmu režisierius planuoja dalyvauti Kanų, Berlyno ir Venecijos festivaliuose. Filmas skirtas suaugusiesiems.

K. Jankus modeliuoja antrąjį Jėzaus atėjimą

Kino kritikas Skirmantas Valiulis, pristatydamas K. Jankaus filmą, sakė, kad jame nėra pornografijos, nors sunku ginčytis dėl šventvagystės. Kino kritikas mano, jog ne tik kine, bet apskritai Lietuvos meno aplinkoje trūksta maišto dvasios: „Visi daugiau ar mažiau prie ko nors prisitaiko, pavyzdžiui, prie didelės paramos. Šiuo požiūriu K. Jankus yra supermaištininkas. Ir jo trumpo metražo filmai buvo iššūkis“. S. Valiulis įsitikinęs: „Jeigu Jėzus Kristus ateitų į Lietuvą, jis pradėtų ieškoti tikro tikėjimo ir tikros meilės tarp tų žmonių, kuriuos savo filme parodo K. Jankus“.  

Pagrindinė filmo idėja - nuopuolis. K. Jankus modeliuoja antrąjį Jėzaus atėjimą į žemę. „Jei Jėzus dabar ateitų, jis negalėtų tiesiog skelbti savo tiesų, o turėtų patirti dabartinio žmogaus kančią, parodyti kiekvieno žmogaus nuopuolio istoriją, savo žmogiškumą. Tada jis patrauktų žmones prie savęs. Tada jį suprastų, jis taptų savas, žmonės sakytų: „Aš irgi buvau puolęs, kaip ir Jėzus“. Manau, kad gerokai daugiau žmonių atsiverstų, pradėtų labiau tikėti. Galbūt net krikščionybė atgimtų...“ – svarsto režisierius. K. Jankus tvirtina, kad kuo žemiau puoli, tuo aukščiau pakyli, atsivertimas yra didesnis: „Neteigiu smurto ar sekso. Norėjau parodyti ‚kritimą žemyn‘, kad žmogus identifikuotų save ir turėtų vilties pakilti. Daugelis šventųjų buvo puolę ir pakilo“.

Paklaustas, ar nebijo įžeisti tikinčiųjų jausmų, K. Jankus atsakė, kad krikščionybė turėtų nebijoti iššūkių ir klausimų.

Prieš pusę metų apsikrikštijęs, K. Jankus sako nuoširdžiai tikintis ir besistengiantis ieškoti naujų kelių į Dievą, o kurdamas filmą nagrinėjo visą Bibliją. Režisieriui asmeniškai Jėzus Kristus yra pavyzdys, kaip nugalėti savo demonus ir sąžiningai nugyventi savo kelią. 

Filmas apie Jėzų – atsitiktinai

Kai su režisieriumi kalbėjau prieš porą metų, jis pasakojo, kad kuria filmą apie fizinę ir dvasinę vyro krizę, o pagrindine filmo tema įvardijo vidinio atgimimo galimybę. Pirmasis filmo pavadinimas buvo „From hell to hell and back to heaven“ („Iš pragaro į pragarą ir atgal į rojų“). K. Jankus sako negalvojęs kurti filmo apie Jėzų. Tik paskutiniame kūrimo etape, kai filmas buvo jau beveik baigtas, pastebėjo, kad herojaus įvykiai sutampa su bibliniais įvykiais.

Režisierius tikina, kad filmą galima žiūrėti ir kaip juokingą nepritapėlio istoriją: „Pamirškime, kad pagrindinis filmo veikėjas yra Jėzus. Įsivaizduokime, jog rojuje gyveno žmogelis, kuris slampinėjo, švilpavo prie upės, karstėsi po medžius. Dievas nusiuntė jį į žemę, kad pamatytų, kiek žmonės turi problemų, kaip ten sunku. Jis neturėjo pareigos jausmo ir nusileidęs iš dangaus pradėjo gerti, šnekėti bet ką ir t.t. Rojuje buvo tik žolytė, medžiai, o žemėje jis atrado klubų, barų, restoranų. Ką daryti jam buvo smagiausia, tą jis ir darė“.

K. Jankus – lietuvių L. Bunuelis?

K. Jankus sako kuriantis filmus tik tomis temomis, kurių kiti lietuvių režisieriai niekada nelietė. K. Jankus lyginamas su ispanų režisieriumi siurrealistu Luisu Bunueliu. K. Jankus teigia, kad jam patinka L. Bunuelio stilistika, laisvumo, maištavimo dvasia jo kūryboje. Lietuvių režisierius sakosi esąs ne toks radikalus kaip L. Bunuelis, savo filmuose parodęs, kaip sušaudomas Jėzus Kristus ar popiežius: „Savo amžininkams jis atrodė labai keistai. L. Bunuelis važinėjo tarp Ispanijos, Meksikos ir Prancūzijos, ir nė viena iš šių šalių jo nepriimdavo“.

Gal K. Jankus – lietuviškasis L. Bunuelis? Ar jo siūloma maištinga istorija taps dar viena galimybe ieškoti asmeninio santykio su Jėzumi, griaus stereotipus? O gal tai maištas tik dėl maišto? Drąsus vaizduotės šokis, kai nebijoma drąsiai kelti klausimus net temomis, kuriose į klausimus žiūrima rezervuotai, o gal vaizduotės trūkumas, kai Jėzaus vardas bandomas panaudoti kaip reklaminis triukas? Į šiuos klausimus kiekvienas žiūrovas atsakys savaip. Spėju, kad atsiras ne vienas, kuris filmą pavadins paprasčiausia šventvagyste. Tačiau tikiu, jog bus ir tokių, kurie giliau susimąstys apie išganymo kainą.

Bernardinai.lt