Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais. – Vilnius: Versus aureus, 2006. – 314 p.

2004 m. jau kelintą sykį buvo paminėtos lietuviškos spaudos atgavimo metinės, šįkart - šimtosios. Tokie minėjimai pradedant 1914 m., kai pirmą apvalų jubiliejų sugadino įsisiautėjęs Pirmasis pasaulinis karas, tapo tradicija ir yra palydimi tai progai skirtomis publikacijomis.

Kiekvienas toks jubiliejus buvo savitas. Vienokie minėjimai buvo pirmosios nepriklausomybės metais, kitokie- po 1940m., kai emigracijoje vėl tapo pretekstu prisiminti senas skriaudas ir jas palyginti su naujomis, sovietinėje Lietuvoje - dar vienu istorinės tiesos guldymu į Prokrusto lovą. Tačiau ir tada, ir dabar, vėl nepriklausomoje Lietuvoje, ypač minint šimtąsias metines (tam palankias sąlygas sudarė 2004 m. paskelbimas Spaudos atgavimo metais, ženklūs renginiai ir gausūs leidiniai) vienas kovos su spaudos draudimu epopėjos puslapis vėlgi tradiciškai veik nesulaukė dėmesio. Tai - lietuvių ekspozicija Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1900 m.

Žinia, negalima sakyti, kad šis bene pirmas tokio masto lietuvių mėginimas priminti apie save, tiksliau - atkreipti dėmesį į kone visuotinai Europoje užmirštą tautą buvo visiškai užmirštas. Kaskart prisimenant spaudos draudimą keletas žodžių būna skiriama parodai ir jos reikšmei, bet jie pasimeta, užgožti puslapių, skirtų kovai su caro valdžia dėl spaudos leidimo, spaudos leidybai už Lietuvos ribų ir knygnešių žygiams gabenant ją į Lietuvą. Pervertus gausią spaudos draudimo epochai skirtą literatūrą, bene ženklesnį dėmesį lietuvių dalyvavimui Paryžiaus parodoje galima rasti Vytauto Merkio knygoje Knygnešių laikau 1864-1904, trumpų paminėjimu yra kituose to laiko tyrinėjimuose, būta nemažai straipsnių tiek Lietuvoje, tiek emigracijoje, iš kurių paminėjimo vertas Juozo Krikščiūno straipsnis „Lithuania at the Paris VVbrlds fair" žurnale Lituanus (1982).

Sunku pasakyti, kas dėl to kaltas. Gal taip susiklostė aplinkybės ir tik jas galima kaltinti, kad lyg koks prakeiksmas lydėjo vieno iš pagrindinių lietuvių parodos organizatoriaus Juozo Bagdono pastangas parengti leidinį apie parodą. Jam nepavyko išleisti parodai skirto tokio albumo, kokį buvo sumanęs (1902 m. JAV išleistas labai skyrėsi nuo jo siūlyto). 1907 m. Jonas Šliūpas kalbėjo, jog reikalingas leidinys apie parodą, nes ji lošė tarp Lietuvių svarbių rolę, ir verta, kad ji netaptų užmiršta mūsų tautos gyvenime <....> tai visgi buvo istoriškas atsitikimas mūsų tautoje [189, p. 28]. Tačiau tik XX a. 3 dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo universitete surinkęs Rytų Prūsijoje, Paryžiuje ir JAV veikusių parodos organizatorių paliktą archyvinę medžiagą ir ją sutvarkęs, J. Bagdonas sėdo prie knygos Uždraustoji mūsų knyga Paryžiaus Parodoje 1900. Bet vėlgi- jo pastangas teliudija 1937-1939 m. žurnale Mūsų istorija skelbtas straipsnis „Lietuvių paroda Paryžiaus parodoje 1900 metais". Iki šiol jis lieka išsamiausia parodai skirta publikacija; net praėjus keliems dešimtmečiams nuo pasirodymo sykiu su VU bibliotekoje išsaugotu parodos archyvu bei publikacijomis to meto spaudoje gali tapti atrama naujam žvilgsniui į lietuvių dalyvavimą Pasaulinėje parodoje <...>

Kartu trokšta, kad ši knyga taptų nedideliu priminimu apie tuos tūkstančius lietuvių Lietuvoje, Rytų Prūsijoje ir JAV, kurie viskuo, kuo tik galėjo, prisidėjo prie lietuvių ekspozicijos surengimo Paryžiuje, prie vieno pirmųjų ryškių žingsnių ilgame kelyje grąžinant lietuvių tautą į tarptautinę areną. Nedideliu priminimu laukiant deramo paminklo.

Remigijus Misiūnas

Bernardinai.lt