Joseph Dambrauskas. Žaidimas ir kultūra Lietuvoje. Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Banevičius. – Vilnius: Aidai, 2006. – 180 p.

„Kultūra" arba socialinis kontekstas - svarbus veiksnys suvokiant elgseną ir sudėtinę jos dalį-vaikų žaidimą. Tas skaitytojas, kuris aktyviai siekia suprasti, kas yra kultūra, eina teisingu keliu, vedančiu į šios knygos supratimą, nes būtent visuomeninė kultūra ir jos pačios sąsaja su žaidimu yra šios knygos parašymo tikslas ir varomoji jėga, jos kalba ir motyvacija.

Kita vertus, nesiimame nagrinėti pačios kultūros - apsiribosime Lietuvos kultūra (jos kontekste stebėtas vaikų žaidimas) kaip įnašu į mūsų supratimą apie vaikų vystymąsi, kuris matyti jų žaidimuose, ir kaip tie žaidimai priklauso nuo kultūros. Iš pradžių buvo kilusi mintis analizuoti kelias vakarietiškas kultūras, kurias autorius gerai pažįsta, ir nustatyti, kaip įtakoja ir ar iš viso jos veikia vaiko vystymąsi, kuris akivaizdžiai matyti žaidimuose.

Kadangi sąsaja tarp vaiko ir kultūros yra tam tikra prasme dvilypė, būtų labai paprasta teigti, kad tik kultūra formuoja joje veikiančius vaikus, nes vaikai turi savo ontogenetinę istoriją, kurią lemia ir iš praeities neurologiškai perduodama patirtis, ir genetinis paveldimumas bei jų aplinka. Visa tai taip pat veikia vaikus kaip aktyvius pokyčius lemiantys veiksniai, išbaigiantys aplink vaikus socialinę terpę, taip pat ir jų suvokimą bei reagavimą.

Galbūt teisingiau būtų teigti, kad socialinė kultūra daro įtaką vaikams visą jų vystymosi laiką. Tačiau savo ruožtu išlieka visi ontogenetiniai, genetiniai veiksniai ir šeimos įtaka, o subrendę vaikai patys tampa ta kultūra, kuri veikia ateinančias kartas. Taip jie iš pasyviai patiriančių tampa aktyviais transformuotojais, modifikuoja pačią juos veikiančios kultūros esmę, kurios neatskiriama dalis jie patys yra.

Todėl šis darbas - tai kultūros ir žaidimų analizė. Jų sąsaja rodo abipusę įtaką, nors gana sunku nustatyti, kokia ta tarpusavio įtaka esanti.

Šioje knygoje bus detaliai nagrinėjami vaikų žaidimai, stebėti Lietuvoje, ir lyginami su panašiais stebėjimais, atliktais Amerikoje ir Austrijoje. Čia apibendrinama dalis didesnio septyniolika mėnesių trukusio darbo, įvairiose šalyse: Anglijoje, Airijoje, Šiaurės Airijoje, Škotijoje, Norvegijoje, Kroatijoje, Serbijoje ir Tanzanijoje. Šis darbas apibrėžia vaikų žaidimą esamos kultūros kontekste tam, kad būtų galima suprasti specifinę kultūros terpę, kurioje žaidimas yra susijęs su ta kultūra ir kurioje vaikai auga ir vystosi, ką ir kalbėti apie universalesnius žaidimo aspektus. Pastarieji nėra šios analizės per se nagrinėjimo klausimai. <...>

Taigi šio mokslinio darbo metodas - psichiatrinis ir psichologinis, juo nagrinėjama kultūra - labiau antropologijos ir sociologijos objektas. <...>

Lietuva šiai analizei buvo pasirinkta pagrįstai: gana izoliuota Vakarų Europos pakraščio šalis, kurioje pasireiškia vyraujančios Europos tendencijos ir kartu nuo jų nutolstama, daugeliu atžvilgių išlaikyti specifiniai bruožai. Išsilaisvinusi iš penkiasdešimt metų trukusios Sovietų Rusijos izoliacijos, ši šalis dėl savo unikalios baltiškos kultūros tapo nepaprastai įdomiu tyrinėjimo objektu, nes jai būdingos kitokios vertybės ir kitokia vystymosi perspektyva nei indoeuropiečių kultūrai. (Tokia prielaida iš dalies pasitvirtino, iš dalies - ne).

Galimas daiktas, kad pats svarbiausias atradimas buvo teminis vaikų žaidimo kultūrinių bruožų ir istorinės baltų kultūros kultūrinių savitumų panašumas. Ši kultūrinė gija, pasireiškianti vaikų žaidimuose, buvo aptikta 1991 m., prieš prasidedant didžiajam socialiniam sukrėtimui, kurį sukėlė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas sovietų glasnost metu ir vėlesnis socialistinės sistemos atsisakymas bei posūkis į laisvos rinkos ekonomiką.

Vaikai visada jaučia ir aštriai reaguoja į sukrėtimus. Galbūt visa tai apsunkino užduotį iškelti į paviršių ir aptikti gilesnius kultūrinius žaidimo sluoksnius. Lygiai taip pat nelengvai sekėsi tirti suaugusių kultūrinę terpę sovietinės diktatūros metais, kai žmones gniuždė teroras.

Nėra abejonės, kad tai, kaip dabar keičiasi Lietuvos vaikai, lemia neseniai vykę socialiniai neramumai. Tačiau šiame darbe svarbi mintis, kad kertinės kultūros bastionas egzistuoja ir tarp suaugusių, ir tarp vaikų, ir juo [manoma pasinaudoti ateityje atskleidžiant ilgalaiki ir tvirtą identiškumą, vertybes ir požiūrius, kurie padeda orientuotis naujoje aplinkoje. Ir nėra nieko svarbiau už šią gilią ir pastovią kultūrinės temos idėją, egzistuojančią žmonių psichikoje.

Taigi kai kalbama apie šios knygos reikšmę ir naudą vaikams, iškyla pagrindinis klausimas, atskleidžiantis, kad kultūra ir yra visa ko pagrindas bei kontekstas.

Viena čia postuluojamų tezių yra ta, kad vaikus supanti kultūra ir yra ta juos formuojanti terpė, kad norint keisti vaikų vystymosi kryptį, būtina iš pagrindų pakeisti ir pačią kultūrą arba sukurti naują kultūrinę terpę, į kurią būtų galima orientuotis... arba sulipdyti gilesnį ir tikresnį kultūros kaip konteksto sluoksnį.

Žinoma, tai prasmingi žodžiai. Todėl viliuosi, kad pagrinde tokį supratimą ir atsižvelgę į visą jo svarbą ir pasekmes, galbūt padėtume žmonėms geriau suvokti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir paskatintume ieškoti alternatyvų.

Ši knyga skirta ne visiems (jeigu dar iki šiol tai neakivaizdu). Iki galo ją suprasti gebančių žmonių bus nedaug. Tačiau daugelis turėtų nemažai sužinoti, skaitydami ją puslapis po puslapio, priklausomai nuo savo temperamento, intelekto ir interesų. Antra vertus, šios studijos sudėtingumas neturėtų bauginti skaitytojo, nes buvo siekiama konkrečius pavyzdžius ir argumentus pateikti nuosekliai. Taigi skaitytojas skatinamas pasitelkti savo patirtį, atmintyje iškylančius asmeniškai patirtus analogiškus faktus. Taip jis tarytum nutiesia tiltą į diskutuojamus klausimus.

Joseph Dambrauskas

Bernardinai.lt