Lietuvių kalendorinės šventės. – Kaunas: Šviesa, 2006. – 72 p.

XIX-XX a. žemdirbių kalendoriuje suskaičiuosime apie dvi dešimtis reikšmingesnių šventinių dienų. Tarp jų išsiskiria Kalėdos, Užgavėnės, Jurginės, Velykos, Sekminės, Joninės, Žolinė ir Vėlinės. Šnekamojoje kalboje šios šventės vadinamos didžiosiomis, arba metinėmis.

Dauguma kalendorinių švenčių turi pastovias datas. Tačiau Velykų ciklo švenčių data kiekvienais metais keičiasi. Velykos į Lietuvą atėjo su krikščionybe, tačiau šios šventės ištakos siekia daug senesnius laikus. Pirmąjį senovės žydų kalendoriaus mėnesį, kai naktiniame dangaus skliaute patekėdavo pilnatis, judėjai švęsdavo Pesach - išėjimo iš Egipto nelaisvės šventę (iš čia slavų Paschd). Ankstyvosios krikščionių bendruomenės perėmė šią šventę. Bet mėnulio kalendorius, pagal kurį skaičiavo laiką senovės žydai, nesutampa su Vakarų pasaulyje naudojamu saulės kalendoriumi, todėl šventės laikas sutapdavo su skirtingomis savaitės dienomis.

Priklausomai nuo Velykų ir dabar keičiasi Šeštinių, Sekminių, Devintinių laikas, nes jos švenčiamos praėjus tam tikram laiko tarpui nuo Velykų dienos. Nuo šios datos priklauso ir Užgavėnių šventės kalendorinis laikas.

Kadaise žemdirbystę globojusius dievus ir deives, XIX-XX a. švenčiant žemdirbių šventes, pakeitė krikščionių šventieji, bažnytinės pamaldos tapo privaloma šventinio ritualo dalis. Žemdirbiška magija papildyta ir krikščioniška liturginė simbolika- bažnyčioje imtas šventinti vanduo, duona, derlius, augalija. Apsauginei magijai imtas vartoti kryžiaus ženklas. Tačiau gyvybės ciklo reikšmę turinčios žemdirbių apeigos, kaip ir seniau, būdavo atliekamos prie šventinio vaišių stalo, sodyboje ar pasėlių laukuose.

Tinkama darbų pradžia ir pabaiga mitinės mąstysenos pagrindus išlaikiusiam žemdirbiui buvo ne mažiau svarbi nei krikščioniškąją egzistenciją turėjusios garantuoti didžiosios kalendorinės šventės. Kiekvieno konkretaus darbo - pirmojo gyvulių išginimo, pirmosios vagos išarimo, sėjos, šienapjūtės, rugiapjūtės, linaminio ir kitų darbų pradžią ir pabaigą lydėjo įvairiausios apeigos, magiški veiksmai, draudimai ir tikėjimai, turėję apsaugoti esamą ir būsimą žmogaus turtą nuo galimų nesėkmių arba, priešingai, iš anksto garantuoti būsimą sėkmę, o sėkmingai baigę lauko darbus kaimo gyventojai keldavo iškilmingas vaišes.

Bernardinai.lt