Aušros Vartų Marijos paveikslo kopijų galima aptikti daugelyje Lietuvos, Lenkijos ar Baltarusijos bažnyčių, taip pat ne vienoje cerkvėje. Dar daugiau - pagal Aušros vartų Marijai skirtų altorių geografiją galima atsekti emigrantų iš buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kelius visame pasaulyje. Lengvai atpažįstamas švelniosios Motinos siluetas, atrodo, lydėjo savo vaikus visose XIX ir XX amžių klajonėse.

Tiksliai nežinome, kada ir kaip užsimezgė šis Marijos ir vilniečių ryšys, nuo kokios tarpuvartėje išdejuotos aimanos, nuo kokio išmelsto stebuklo prasidėjo malonių pilna jo istorija. Akivaizdu, kad į Aušros vartų Marijos atvaizdą vilniečių akys ėmė dažniau krypti tik po baisiosios maskvėnų okupacijos, XVII a. viduryje negrąžinamai pakeitusios senosios sostinės veidą. Išlikęs sudegintame ir išplėštame mieste paveikslas, atrodo, pirmiausia atkreipė vieno karmelitų vienuolio – tėvo Šventosios Dvasios Karolio dėmesį. Tai jo rūpesčiu ir iniciatyva buvo ne tik pastatyta pirmoji koplyčia, bet ir pradėta kasdien prie paveikslo kalbėti Marijos garbei skirtas maldas. Iš seniausiųjų maldų, giesmių bei litanijų kilo ir paveikslui prigijęs Marijos – Gailestingumo Motinos titulas, kurį tarsi patvirtino prie paveikslo patiriamos malonės, miesto apsauga karų bei gaisrų metu.

Nuo XVIII a. vidurio prie paveikslo pradėta švęsti Dievo Motinos Globos šventę, kurios populiarumas mieste dar labiau išaugo, kai 1773 m. popiežius Klemensas patvirtino Marijos Globos broliją ir pripažino Aušros Vartų koplyčią vieša šventove. Be to, glaudžius santykius su bazilijonais palaikę ir apskritai bažnytinės unijos idėją karštai rėmę karmelitai nuolat kviesdavosi bazilijonus aukoti šv. Mišių koplyčioje, tad paveikslo gerbimo tradicija lengvai išplito ir tarp Rytų apeigų katalikų.

Kaip ir visoje Bažnyčioje, Vilniuje Dievo Motinos Globos šventė buvo minima antrąją lapkričio savaitę. Iš pradžių šiai iškilmei parinkta lapkričio 8-ji diena, o vėliau atlaidai pratęsti iki aštuondienio. Švenčių metu Šv. Teresės bažnyčioje paprastai buvo išstatoma stebuklingojo vartų paveikslo kopija, kad nereikėtų paties originalo nešioti į bažnyčią. Vėliau Aušros vartų Marijos atvaizdo kopijos imtos kabinti ir kitose bažnyčiose, kartais bandyta pakartoti net visą koplyčios vidaus architektūrą ir altoriaus formas. Kartu su litografijos išradimu pasipylus gausioms šia tapybiška grafikos technika sukurtoms paveikslo kartotėms, Aušros vartų Mariją galima buvo išvysti beveik kiekvienuose Lietuvos namuose.

XIX a. grynai religinį Aušros vartų Marijos kulto pobūdį papildė patriotinių jausmų sužadintas politinis romantizmas. Paradoksalu, kad kovų už laisvę vėliava tapusio kūrinio sakralumas buvo pripažįstamas ir priešininkų stovykloje. Nežinia, ar ilgai gyvavusi legenda apie bizantinę paveikslo kilmę, ar nepaprasta šio paveikslo trauka, kurios negalėjo nepastebėti kaimynystėje įsikūrę stačiatikių vienuoliai, lėmė, kad pamaldumas Aušros vartų Marijai peržengė katalikų Bažnyčios ribas ir ėmė plisti ne tik unitų, bet ir stačiatikių cerkvėse. Lietuvoje buvo gan įprasta katalikiškoje šventovėje išvysti tikinčiųjų gerbiamą ikoną, tačiau stačiatikių šventovėse katalikiškos kilmės paveikslų stropiai vengta. Šiuo požiūriu Aušros vartų Gailestingumo Motina yra tikrai ypatinga. Tiesa, jos iškilmės Stačiatikių bažnyčioje diena nesutapo su katalikiškąja Dievo Motinos Globos švente. XIX a. pabaigoje Peterburge išleistoje knygelėje apie stebuklingąsias rusų ikonas rašoma, kad Aušros Vartų Dievo Motina minima gruodžio 26-ąją bei balandžio 14-ąją.

Stačiatikių rodoma pagarba paveikslui vos netapo Aušros Vartų koplyčios sunaikinimo priežastimi, nes buvo užsigeista stebuklingąjį atvaizdą perkelti į Šv. Dvasios cerkvės ikonostasą. Vis dėlto Apvaizda apsaugojo paveikslą senuosiuose vartuose. Būtent ši neutrali vieta, atvira visų konfesijų ir įvairių tautybių tikintiesiems, leido susiformuoti savitam, labai individualiam ir šiltam žmonių santykiui su Gailestingumo Motinos atvaizdu. Pakibusi virš gatvės, vienodai laiminanti visus praeivius, Aušros Vartų Marija netgi sudėtingiausiais istoriniais momentais netapo vienos tautos ar vieno tikėjimo žmonių nuosavybe.