Jau beveik mėnuo prabėgo nuo VDA KDI tapybos studijos 10-mečio paminėjimo. Kaune, Parodų rūmuose, ta proga atidaryta tapybos studijos absolventų paroda.

Bet noriu pradėti nuo šios studijos vedėjo, a. a. prof. Arūno Vaitkūno citatos, kurią, tvarkydama jo archyvą, radau: „...Kiek visko daryta, kiek energijos, kiek darbų... Atsako nėra. Nors galų gale viskas duoda vaisių...“ (2003 m.).

Ši desperatiška citata skaudžiai gelia širdį. Dėl nykios atmosferos aptriušusiame mieste, dėl jaunų žmonių emigracijos, dėl tolesnio tapybos studijos plėtros.

Paroda gera, tapybos studijos absolventai - puikūs profesionalūs menininkai, jau dalyvaujantys užsienio parodose, laimintys aukso medalius (Agnė Jonkutė).Deja, čia, Kaune atsako jokio, neskaitant Jovitos Aukštikalnytės oficialaus tapybos studijos pristatymo „Nemune“.

Taip ir norisi paklausti:- tai kurgi yra ar dingsta VDU menų fakulteto parengti menotyrininkai, meno kritikai? Iš kur toks abejingumas? Nors abejingumas tvyrojo ir parodos atidarymo metu, nes to paties VDA KDI kitų katedrų dėstytojai net nesiteikė ateiti į parodą. Neįdomu? Ar nieko nauja, anot menotyrininkės dr. Rasos Andriušytės.

Klausimas, ar taip jau reikia pasiduoti „amžinos jaunystės“, naujumo kultui? Manau menui labiau turėtų rūpėti kokybiniai šuoliai.

Deja, iš kur tie šuoliai bus, kai aplinkoje tvyro marazmiškas nuobodulys, neveiklumas. Kur diskusijos ir ginčai? O gal belieka patiems tapytojams rašyti apie tapybą, kaip tai padarė Ričardas Milukas „Pavogtose akimirkose“ (Nemunas, 2006-09-28, Nr.33)?

Jau minėjau, paroda gera, ir gera ji ne tik Kauno kontekste, nes jos dalyviai stiprūs ir gabūs autoriai.

Mane sudomino kitas parodos aspektas, jos paslėpta manifestacija. Kaip žinoma, meno kūriniai būna daugiaprasmiai ir teikia ne tik vizualią, paviršinę informaciją, bet ir potekstę. Toji potekstė man pasirodė kaip jaunų žmonių šauksmas šio miesto vakuume.

Parodos ekspozicija prasideda J. Vienožinskio citata apie meną ir a. a. Arūno Vaitkūno paveikslu „Medinis manekenas“ (2002 m.). Šis darbas tampa ženklu ir nuoroda, kas nutiks jeigu liksime nejudrūs ir abejingi, lyg mediniai manekenai. Aišku, paveikslas turi ir pozityvią ypatybę: manekenas tai - tapybos, studijų objektas profesionalumui pasiekti. Bet diskusijų nebuvimas naikina kūrybiškumą. Tada atsiranda tokios „ne ryšio zonos“ ir daug, daug „bevardžių“, apie kuriuos mums šneka gabi tapytoja Jovita Aukštikalnytė. Skausmingas ir įtaigus darbas „Trūkumas“ (2006 m.), autorė Agnė Jonkutė, byloja apie visokeriopas netektis. O tada Agnė Deveikytė-Liškauskienė parodo tuščią vaizdą „Pro langą“ (2006 m.). Daug vitališkos jėgos turinti Ausma Bankauskaitė pilkais, čaižiais gesto potėpiais perspėja apie tvyrantį šaltį „Šiaurės naktis“ (2006 m.) ir Jūratė Jarulytė-Weiss atveria susvetimėjusių žmonių sielas. Jos darbas  „Mirror of the soul“ iš monitoriaus ekrano klausia: ar tikrai žmogus žmogui - vilkas?

Saulius Paliukas darbe „Horizontaliai rožinis“ (2006 m.) lyg ir suteikia viltį komunikacijai, bet „rožinis“ man asocijuojasi su maldų kalbėjimu, todėl vėl prisimenu Arūno citatą: „Geras menas (tapybos darbas) beveik visuomet yra religinis, t. y. kreipia dėmesį ne tik į horizontalias (šios žemės) problemas, bet kreipia dėmesį į vertikalią - į anapus, į ryšį su kažkuo kitu“ (2003 m.).

Ričardo Miluko niekada neatplėšiamas laiškas slepia savyje perspėjimą ar testamentą?

O gal kvietimą nesusvetimėti?

Išeinant iš salės sustabdo a. a. Arūno Vaitkūno paveikslas „Kompozicija su pėstininku“ (2000 m.).

Ir dabar itin intensyviai kviečia jus, jaunus menininkus, būti aktyviems, kaip meno kariaunos pėstininkams eiti ir kurti, tęsti tapybos studijos darbus, nes kitaip ši abejinga atmosfera neduos gerų vaisių.

Bernardinai.lt