Lapkričio 13 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Baltojoje salėje įvyko knygos Ko nespėjome pasakyti, pristatymas, o vakare, Keistuolių teatre, profesorės Irenos Vaišytės gimimo 80 mečiui skirtas vakaras.

Vaišiukų vardu dėkoju  visiems, prisidėjusiems prie knygos atsiradimo, ypač jos sudarytojai, Vaidybos ir režisūros katedros  docentei, Juditai Ušinskaitei. Knygoje – tai, ko nespėjo profesorei Irenai Vaišytei pasakyti Undinė Nasvytytė, Henrikas Zabulis, Judita Ušinskaitė, Vytautas Vitkauskas, Romualdas Vikšraitis, Algė Savickaitė, Vincentas Aleknavičius, Nijolė Gelžinytė, Regimantas Adomaitis, Antanas Šurna, Rūta Staliliūnaitė, Nijolė Lepeškaitė, Eglė Gabrėnaitė, Saulius Bareikis, Julius Dautartas, Sigitas Jakubauskas, Silvija Mieliauskaitė-Krivickienė, Regina Šaltenytė, Gerardas Žalėnas, Larisa Kalpokaitė, Nijolė Narmontaitė, Rimantas Teresas, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Meškauskas, Adrija Čepaitė-Palšauskienė.

Taip pat širdingai dėkoju keistuoliams iš „Keistuolių teatro“, kurie organizavo šiltą ir jaukų vakarą, „surinko“ studentus iš įvairių profesorės kursų. Vėl pajutome bendrystę, meilę gyvenimui, tobulybės ilgesį - tai, ką nuolat žadino mumyse šviesios atminties Mokytoja.

Iš knygos Ko nespėjome pasakyti Įžangos žodis:

Lietuvos aktorių mokykla yra įdomi. O kas tuos aktorius rengia gyvenimui scenoje? Aukštoji mokykla, jos pedagogai.

Apie aktorius rašoma daug. O apie pedagogus beveik nerašoma – tarsi jų nebūtų.

Teatrinės mokyklos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) kūrėja ir puoselėtoja buvo Irena Vaišytė. Ji vadovavo Aktoriaus meistriškumo katedrai ir dėstė aktoriaus meistriškumo specialybę net 33 metus (1956–1989), išleido devynias aktorių laidas – 97 absolventus. Jos pastangomis Konservatorijoje 1961 m. buvo įkurtas Mokomasis teatras.

Irena Vaišytė buvo tokia įdomi asmenybė, kad būtų neteisinga pamiršti jos – kūrybingos pedagogės, aktorės, režisierės ir katedros vedėjos nuopelnų. Būdama aktorė ir diplomuota psichologė, baigusi režisūros mokslus, ji sugebėjo derinti profesionalumą, estetinį ir moralinį reiklumą.

Išsamūs straipsniai apie ją ir jos vadovaujamą katedrą išspausdinti doc. A. Adomaitytės sudarytoje knygoje „Lietuvos vaidybos mokykla. Teatro edukologija“ (2004). Straipsnių autorė – buvusi I. Vaišytės studentė profesorė A. Savickaitė.

Tačiau nemažiau svarbūs ir kitų jos mokinių žodžiai, nes niekas kitas taip gerai nepažino savo dėstytojos kaip jos studentai, jos dėstytas pamokas vėliau patikrinę savo gyvenime. Vieni iš jų buvo ir tebėra puikūs teatro ir kino aktoriai, kiti – pedagogai ar įvairių kultūros sferų darbuotojai. Esu tikra, kad šios teatro pedagogės asmenybė, jos dėstymo metodika verta įdomaus ir objektyvaus tyrinėjimo – monografijos.

Šis leidinys „Ko nespėjome pasakyti“ kiek neįprastas, kukliai pagerbiantis ilgametės Aktoriaus meistriškumo katedros (dabar Vaidybos ir režisūros katedra) vedėjos profesorės Irenos Vaišytės (1926–1994) atminimą, skirtas jos gimimo 80-mečiui. Tai nėra I. Vaišytės pedagogikos, savitų darbo metodų ar kūrybos apibūdinimas. Buvę jos studentai – garsūs šalies aktoriai ir bendradarbiai – dalijasi šviesiomis bendravimo su ja akimirkomis, įvertina Mokytojos pamokų reikšmę savo gyvenime. Juk tiek daug tų pamokų būta, ypač Mokomajame teatre, kurį I. Vaišytė įkūrė 1959 m. pavasarį su savo V ir VII laidos studentais.

Visi prisiminimų autoriai kalba apie savo ištikimybę, pagarbą ir meilę asmenybei, kurios etiniai ir estetiniai idealai pranoko laikmečio tikslus ir galimybes, o jos gyvenimo ir kūrybos credo buvo toks neįprastas ir nesavanaudiškas – tobulybės ilgesys.

Jaudinamos, labai asmeniškos mintys ar net trumputės impresijos perteikia tą neblėstamą įspūdį, kurį didi pedagogė paliko mokinių širdyse.

Sunkios ligos užklupta, ji 63 metų turėjo palikti labai mylėtą darbą. Tačiau šiandien atrodo, kad niekas nenutrūko, nepasibaigė, kad nebuvo mirties. Jos mokymas tebelydi visus, kuriems teko laimė būti šalia.

Judita Ušinskaitė

Apie Mokytojos akių žvilgsnį

Įstojau į Vaišytės vadovaujamą aktorių kursą. Baigęs dirbau jos asistentu katedroje. Turėjau tęsti jos darbus. Deja, likimas tvarkėsi savaip... Po keliolikos metų vėl pasukau Mokytojos pėdsakais ir nežinau, ar kada pavysiu, suprasiu ją, toli nuėjusią...

Jei rašyti apie Mokytoją, tai visą evangeliją. Tad rašau tik apie jos akių žvilgsnį.

Visų pirma – žvilgsnis. Žvilgsnis, palydintis žodžius, kurie be to žvilgsnio beveik nieko nereikštų. Kupinas ryžto ir griežtumo. Veriantis ir bauginantis. Pilnas ir vilties, ir nevilties drauge. O kartais slepiantis paslaptį, kurios atskleisti neįmanoma. Kartais – bijantis būti atspėtai ir perdaug žmogiškai.

Žvelgiantis su baime ir neapykanta, kai ieškai atsakymo į per daug protingus ar kvailus klausimus.

Šilčiausias žvilgsnis, sufleruojantis būsimam studentui teisingą atsakymą stojamųjų egzaminų metu.

Ašarotas, jausmingas žvilgsnis per rugsėjo pirmosios šventę, katedros studentams giedant „Lietuva brangi“.

Džiaugsmo, gražaus pavydo, švelnios užuojautos kupinas žvilgsnis, drąsinantis po pirmo viešo, gaivališko, baimingo, pasirodymo Mokomojo teatro scenoje: „Ar baisu buvo?“ Ir jokios arogancijos, skepsio ar didžiavimosi patirtimi ir padėtimi po atsakymo: „Taip“. Tik meilė ir supratimas akyse...

Koketiškas, valiūkiškas žvilgsnis, pasinėrus į charakteringą šokį teatro dienos fiestoje.

Pilnas jaunystės ir vaikystės laukų, pievų ilgesio žvilgsnis prie laužo ar gamtoje su savo studentais.

Ištroškęs žvilgsnis. Norintis bent kruopelytės ir įvertinimo tų, kurie galvotrūkčiais veržiasi į savo ateitį, nematydami, ką palieka, bandydami sugauti tik tai, kas ateis.

Žeidžiantis, bet neužmušantis, argumentus sustiprinantis žvilgsnis, kai aštriai diskutuojama profesiniais klausimais, iš naujo įvertinamos profesinės nuostatos ir tiesos.

Niekinamas žvilgsnis, kai aplink liejasi asmeninės ambicijos, vartomi nuogirdomis ir plepalais pagrįsti faktai.

Provokuojamas žvilgsnis, ieškantis tavo silpnybių ir pasidavimų.

Pagarbus žvilgsnis, kai silpnybes keičia pergalės.

Lipšnus lapės žvilgsnis, kai tarp mūsų atsiduria garbus svečias ar atsitiktinis užklydėlis. Žvilgsnis, piktai klaidžiojantis lubomis ir sienomis katedros posėdžio metu, kai kolegos nukrypsta į neesminius ir asmeniškus dalykus.

Žvilgsnis, sklidinas orumo, kai einama pralaimėti ir būti pažemintai savo mokinių ir kolegų akyse.

Protingos, išmintingos akys...

Akys, bijančios būti nesuprastai ir nemylimai. Niekinančios kvailumą ir menkumą. Akys apgavikės. Akys teisėjos. Raginančios: „Atiduokit akis žiūrovui...“

Ašarotos iš juoko akys. Azartiškos ir ironiškos, šaržuojant juokingus ar nevykusius studentų sceninius bandymus ir štampus.

Akys, netikėtai nušvintančios karštligiška atradimo nuojauta, kai aktoriai „pagauna“ vaidmens ar spektaklio dvasią. Degantis žvilgsnis iki paryčių, iki spontaniškos repeticijos pabaigos.

Oficialiai meilios akys. Tarsi besišypsančios: „Aš moteris. Aš profesorė. Aš katedros vedėja. Dar režisierė... Ir aktorė... Malonėkit to nepamiršti.“

Dvejojančios akys, vengiančios susitikimo aštriose situacijose, žvilgsnis, maldaujantis suprasti: „Aš turiu taip elgtis. Aš dėstytoja. Aš katedros vedėja. Ir neturiu to pamiršti.“

Akys, tikinčios savo misija. Kovojančios su nuovargiu per nepabaigiamas repeticijas ir peržiūras prieš egzaminą.

Akys, kupinos pykčio ir beviltiško suvokimo, kai išduodama dėl jaunystės. Pavargusios ir apsnūdusios akys, vos atgijus po smegenų operacijos.

Akys, negalinčios pakęsti paguodos žvilgsnių, atėjusių atjausti ligos patale.

Akys, užmerktos po mirties.

Žvilgsnis, vis tebelydintis mus.

Aidas Giniotis, XXVII laida

 Vietoj autobiografijos Aktorė tebėra gyva manyje

Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedrai vadovauja puiki pedagogė ir aktorė, pirmoji respublikoje meno mokslų kandidatė profesorė Irena VAIŠYTĖ. Per ilgus metus sukauptas patirties kraitis, aktorės pastabumas, psichologinis bei pedagoginis pasirengimas padeda profesorei geriau pažinti studentus, įžvelgti juose slypinčias kūrybines potencijas, ugdyti aktorius-individus, aktorius-asmenybes. Tarp buvusių I. Vaišytės mokinių garsūs dabartiniai scenos meistrai: R. Adomaitis, A. Šurna, E. Gabrėnaitė, N. Lepeškaitė ir kiti.

Niekad nenuilstanti ir nepristinganti energijos pedagogė šiais metais ir vėl vadovauja pirmam kursui.

Jūsų asmenyje susilieja trys pradai: meninis kūrybinis (kaip aktorės), pedagoginis (kaip dėstytojos) ir mokslinis (kaip meno mokslų kandidatės). Norėtume sužinoti, kokia buvo kūrybinio kelio pradžia.

Kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, rūpėjo suprasti save, atrasti tikrąjį savo pašaukimą. Tada aš neįsivaizdavau nieko nuostabesnio ir kilnesnio už mokytojos profesiją. Tapti mokytoja buvo mano didžiausia svajonė. Taigi atvažiavau į Vilnių ir vyliausi įstoti į Pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Tačiau atsitiko taip, kad per kelias dienas susižavėjusi žmogaus pažinimo menu, egzaminus laikiau į psichologijos specialybę. Tiesą pasakius, stojau aš visai nerimtai – neturėjau nė mažiausio supratimo, kas toji psichologija. Tačiau šiandien neįsivaizduoju savo darbo be šio mokslo teikiamų žmogaus pažinimo pagrindų.

Su teatru susidūriau vėl atsitiktinai. Nors ir lankiau institute meno fakultatyvą pas režisierių B. Lukošių, kuris mane vis ragino stoti į kokio nors teatro studiją, tačiau apie tai net negalvodavau, – viskas atrodė nerealu ir miglota.

Vienąkart, jau būdama instituto antrakursė, ėjau pro Akademinį dramos teatrą ir akimis užkliuvau už skelbimo, pranešančio, kur, kaip ir kada vyks priėmimas į teatro studiją. Žvilgtelėjau į laikrodį – iki priėmimo pradžios buvo likusi nepilna valanda. Mane tarsi kažkas sulaikė ir, smalsumo genama, užsukau į fojė, kur būriavosi gal 70 merginų ir tiek pat vaikinų. Vieni jaudindamiesi, kiti drąsiau praverdavo salės duris – ten vyko konkursas. Suintriguota to gyvenimiško spektaklio, net nepastebėjau, kad konkursas beveik baigėsi. Tik staiga atsivėrė salės durys ir prie manęs priėjo žmogus... Kaip vėliau sužinojau, tai buvo garsus režisierius ir aktorius J. Rudzinskas. „O jūs, mergaite, ko laukiat? Užeikit greičiau!“ – paliepė jis man. Persigandusi, nesumojusi nė ką atsakyti, atsidūriau prieš priėmimo komisiją.. Iš pradžių man liepė pavaikščioti po salę kaip po muziejų. Tačiau aš sutrikusi paaiškinau, jog čia visai ne muziejus. Visi nusikvatojo – turbūt iš mano naivumo. Teko daug dainuoti – išdainavau beveik visas mamutės dainas. Tuo tarsi viskas ir baigėsi. Konkurso rezultatai man nerūpėjo: aš neįsivaizdavau savęs aktore. O mane, pasirodo, priėmė!

Studijų Pedagoginiame institute nemečiau, nusprendžiau baigti abu. Niekas nežinojo, kad aš buvau dviguba studentė. Sėkmingai baigusi mokslus ir išlaikiusi valstybinius egzaminus, pasiprašiau paskyrimo į Šiaulius. Čia vėl dirbau dvigubą darbą: ir psichologijos dėstytoja Pedagoginiame institute, ir aktore Dramos teatre. Mano studentai eidavo vakarais į teatrą žiūrėti, kaip vaidina jų dėstytoja.

Tačiau ir vėl viską apvertė aukštyn kojomis atsitiktinumas... Man buvo pasiūlyta toliau tobulintis Maskvoje. Aš tik gerokai nustebau sužinojusi, kad siunčia mane į filosofijos (?!) aspirantūrą. Bet nuvažiavusi į Maskvą, nusprendžiau ne pradėti viską iš naujo, o kelti abiejų savo buvusių profesijų – aktorės ir psichologės, meistriškumą sostinės aspirantūrose. Taigi laimę pabandžiau GITIS’e ir Maskvos psichologijos institute. Nepamirštamas studijų Maskvoje laikotarpis: susitikimai su įdomiais žmonėmis, įžymių tarybinių režisierių ir pedagogų A. Popovo ir M. Knebel paskaitos, vėl scena, spektakliai, gilinimasis į žmogų, jo elgseną…Visa tai neatsiejama nuo mano, kaip menininkės, mokslininkės, pedagogės, brendimo. Maskvoje apsigyniau disertaciją.

Ir vėl grįžau į Lietuvą. Norėjau dirbti tik teatre ir niekur kitur. Tačiau paskyrė mane į Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedrą. Nesigailiu dirbdama pedagoginį ir mokslinį darbą, tačiau po šiai dienai jaučiu savyje tarytum nuoskaudą – aktorė tebėra gyva manyje.

Kas darbe jums brangiausia? Sunkiausia ? Įdomiausia ?

Brangiausia – jaunų žmonių akys, kai aš matau, kaip jos turtėja. Nebaisu senatvės, kai turi tiek atramos taškų.

Sunkiausia – matyti tinginius. Gabius, pasikliaujančius savo talentu, netgi save įsimylėjusius, tačiau tuščiai leidžiančius laiką jaunuolius. O juk jaunystė ne yda – ji praeis. Ir kas gi tada bus iš tokių žmonių? Tik jau ne aktoriai, nes ši profesija reikalauja visiško pasiaukojimo, ištikimybės ir meilės.

O įdomiausia turbūt ieškoti savęs. Vertinu keliones, susitikimus su įdomiais žmonėmis. Patinka bendrauti su jaunąja karta, stengiuosi suvokti ją, suvokti jaunų žmonių siekius, troškimus.

Kūrybiniai konkursai į aktoriaus specialybę vyksta remiantis patikrinta atrankos metodika. Tačiau kokiais kriterijais jūs (grynai asmeniškai) vadovaujatės, atsirinkdama savo kursą?

Visų pirma žmoguje aš turiu pamatyti jį patį. Jaunuolius, kurie sugeba išlikti savimi, būna tiesūs, nuoširdūs, paprasti, aš vertinu. Itin svarbus šiai profesijai natūralumas ir tiesos pojūtis.

Kokie jūsų pomėgiai ir polinkiai, nesusiję su darbu?

Niekas nepatikės. Labai mėgstu saldumynus. Pati kuriu naujus saldžių patiekalų receptus, bet, deja, dažniausiai savo „kūrinius“ tenka vienai ragauti. Dėl jų nepakenčiamo, pasak mano draugų, saldumo.

Be galo myliu gamtą. Tačiau progų pabūti su paukščiais, su medžiais, su žolynais ne tiek jau daug. Todėl net ir balkonas man atrodo didelis žmonijos išradimas. Labai myliu keliones, laužus, viską, kas žmogų praturtina, kas tikra.

Ko jūs palinkėtumėte jaunimui?

Mane žavi dabartinis jaunimas savo atvirumu, nebijojimu išsakyti tiesą. Bet skaudu matyti, kai jauni žmonės tarsi merdėja, dūlėja, netobulindami savęs. Aš linkiu visiems degti nepasotinama troškimų, norų, siekių aistra.

Dėkoju už pokalbį.

Diana Rakauskaitė

Bernardinai.lt