Zigmantas Kiaupa. Lietuvos valstybės istorija. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – 311 p.

Lietuvos istorija, kaip ir kitų šalių istorija, prasideda amžininkams ją pirmą kartą įvardijus raštu. Tai atsitiko beveik vienu metu Vakarų ir Rytų Europoje ir tarsi simbolizuoja Lietuvos geopolitinę ir kultūrinę padėtį iki pačių naujausių laikų. XI a. šv. Brunono gyvenimo aprašymuose teigiama, kad 1009 m. jis žuvo skleisdamas krikščionių tikėjimą Lietuvos ir Rusios (Prūsų?) pasienyje, rusų metraščiai praneša, kad 1040 m. Kijevo valdovas Jaroslavas žygiavo į Lietuvą. Šių įvykių veikėjai ne lietuviai, ne jie juos aprašė. Lietuvoje, matyt, dar porą šimtmečių nieko labai įsimenamo, krintančio į akis nevyko, nes kaimynai ją pastebėdavo, užrašydavo žinutes apie įvykius joje retai.

Tačiau pora XI a. pirmosios pusės žinučių su Lietuvos paminėjimu prikišamai rodo, kad tuo metu tikrai gyvavo ir tam tikrose žemėse buvo įsikūrusi žmonių bendrija, kuri vadinosi lietuviais. Nuovoku, kur buvo tos lietuvių žemės, Lietuva. Tačiau negalima pamiršti, kad amžių bėgyje Lietuvos, kaip ir kitų šiuolaikinių valstybių vardų, sąvokos turinys nebuvo pastovus, keitėsi. Ji, Lietuva, didėjo ir mažėjo, keitėsi jos gyventojų sudėtis ir politinė padėtis. Dar labiau keitėsi Lietuvos valstybė, tai išauganti į didvalstybę, tai visai dingstanti iš politinio žemėlapio, tai vėl atsikurianti jau pasikeitusiu pavidalu. Todėl Lietuvos valstybės istorijos tyrimas ir rašymas yra nuolatinis Lietuvos ieškojimas amžių glūdumoje ir net mūsų dienomis.

Lietuvos valstybės subjektas buvo ir yra lietuvių tauta, irgi nuėjusi savo raidos kelią, besikeičianti, modernėjanti. Ji išgyveno priešvalstybinę raidos fazę, brendo valstybiniam gyvenimui ir sukūrė savo valstybę, buvo ją du kartus praradusi ir du kartus atkūrė. Ir egzistuodama svetimoje valstybėje tauta neprarado politinio gyvenimo subjekto bruožų, puoselėjo savos valstybės tradicijas ir ruošėsi, kaupė jėgas grįžimui į valstybinį būvį. Todėl tie laikotarpiai, kai neegzistavo Lietuvos valstybė, nėra išbraukti iš Lietuvos valstybės istorijos, atitinkamuose skyriuose daugiausia dėmesio bus kreipiama į tautos, jos valstybingumo galių raidą.

Kaip ir kitų valstybių istorijoje, Lietuvos valstybės ir jos subjekto -lietuvių tautos praeityje vieni kitus keitė palyginti ramūs ir dažniausiai ilgalaikiai evoliucinės raidos etapai ir tarsi suspausti laike, įvykių prisodrinti, trumpi radikalių permainų laikotarpiai. Tokių laikotarpių buvo tolimoje praeityje, kaip antai valstybės susidarymas XIII a. pirmojoje pusėje, Jogailos ir Vytauto laikai XIV-XV a. sandūroje, XVI a. 7-ojo dešimtmečio reformų ir unijos su Lenkija metas, bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės paskutiniai gyvavimo metai XVIII a. pabaigoje. Daugiausia jų buvo XX a., galima sakyti, kad didžioji šio istorijai dar nepasibaigusio amžiaus dalis yra tokie pagreitintos raidos laikotarpiai: tautinė 1905 m. revoliucija, Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpis (1915/1918-1920/1923), Lietuvos likimo peripetijos per II pasaulinį karą (1939-1945), kruvinas pirmasis pokario dešimtmetis (1944/ 1945-1953), Pertvarkos (Perestroikos) ir Lietuvos valstybės atkūrimo laikai (1987-1991). Kaip tik XX a. lietuvių tauta du kartus atkūrė savo valstybę. Todėl šioje knygoje XX a. skiriama daugiau dėmesio negu kitiems amžiams ne dėl jo chronologinio artumo dabarčiai, dėl ko įvykiai gali būti nejučia sureikšminami, o dėl jo tikrai didžiulės reikšmės lietuvių tautai ir jos valstybei.

Šios aplinkybės lėmė ir dėstymo skirtumus konkrečiuose skyriuose ir poskyriuose, kai kartais datuota amžių, dešimtmečių, metų tikslumu, o kartais pereita prie vos ne kasdienio įvykių aprašymo. Įtakos turėjo ir Lietuvos istoriografijos padėtis. Lietuvos istorija iki XX a. pradžios susilaukė ne tik gausių monografinių tyrinėjimų, bet ir kapitalinių veikalų, jie buvo šio teks to autoriaus atrama. XX a. Lietuvos istorija ne tik neturi mokslinių apibendrinamųjų tyrinėjimų, be skyrelių trumpose Lietuvos istorijos apybraižose, bet iki XX a. pabaigos stokojo ir kokybiškų objektyvių monografinių tyrinėjimų. Lietuvoje, kuri gyveno sovietų valdžioje, XX a. politinės istorijos objektyvus tyrinėjimai buvo neįmanomi dėl sovietinės ideologijos monopolio ir cenzūros priežiūros, Vakaruose, kur po II pasaulinio karo atsidūrė daug lietuvių istorikų, trūko šaltinių. Be to, istorijos darbus rašė skaudžiai šio amžiaus įvykių paliesti žmonės, dažnai aktyvūs tų įvykių dalyviai, tai irgi turėjo įtakos. Tik pastaraisiais metais ėmė gausiai rodytis moksliniai XX a. Lietuvos istorijos tyrinėjimai, siekta įvesti į tekstą jų rezultatus.

Bet gera XX a. Lietuvos istorijos sintezė dar ateityje. Dažnai nauji tyrimų duomenys, nauja jau žinomų dalykų interpretacija pakankamai radikaliai keičia mūsų žinijos pobūdį. Antra vertus, tokie dalykai vėlgi dažnai sunkiai įsitvirtina moksle, neapsieinama be mokslo pažangos variklio -mokslinių ginčų. Tačiau laukti, kol viskas bus ištirta ar kol baigsis ginčai ir nusistovės tam kartui teisinga nuomonė, neįmanoma, nes šie procesai neturi pabaigos. Tai liečia ne tik XX a. istoriją, visus laikotarpius. Rašant išsamią, didelės apimties Lietuvos istoriją derėtų aptarti tuos ginčijamus dalykus, išdėstyti ginčų esmę. Tačiau šioje knygoje to padaryti negalėsime. Suvokdami, kad ne vienas jos teiginys, kartais gal ir itin svarbus, mokslui einant į priekį ilgainiui, o gal ir greitai, bus ginčijamas, taisomas ar papildomas, pateiksime savąjį dabartinį Lietuvos istorijos vaizdą. Ir tik esant skirtingoms ypač svarbių, pamatinių Lietuvos istorijos dalykų interpretacijoms, pasistengsime jas aptarti.

Knygą baigiame Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-1991 m. nušvietimu. Lietuvos valstybė tapo pasaulio valstybių šeimos nare. Ji dalyvauja pasaulio politiniame gyvenime, žengia į priekį civilizaciniame procese, gyvena pilnakraujį vidaus politinį gyvenimą, kai netolima praeitis dažnai dar nėra praeitis, istorija, o visuomeninio-politinio gyvenimo aktualija. Paskutinis Lietuvos valstybės gyvenimo dešimtmetis dar nėra atiduotas istorijai, į jį nesikėsiname.

Zigmantas Kiaupa

Bernardinai.lt