„Bernardinuose.lt“ vis dažniau bei garsiau imama kalbėti apie žurnalistikos negeroves ir ydas: čia Rimvydas Paleckis kas savaitę pateikia žiniasklaidos nuodėmių ir paklydimų suvestinę, čia Vytautas V. Landsbergis kritiniu žodžiu spragteli it kietu sprigtu, čia žurnalistikos idealistai pakartoja: mūsų žiniasklaida, o ypač spauda, užuot besąlygiškai dirbusi kuriant demokratiją, nuodija visuomenę pigiais, nuogais ir kruvinais tekstais, tarnauja interesų grupuotėms ir tiesiog „muilina“ patikliems skaitytojams akis. Net ir pats, būdamas žurnalistas, neseniai sugebėjau apsigauti „Kauno dienoje“ perskaitęs, jog Prezidentas Valdas Adamkus pilietininką Darių Kuolį laikąs negarbingu žmogumi. Patikėjau straipsniu ir tik paskui suvokiau, kad žurnalistas rėmėsi „neoficialiomis žiniomis“, kurių patikimumas labai abejotinas. Manau, jog patikėjo „neoficialiomis žiniomis“ ir tūkstančiai piliečių, kurie laikraščiais tiki taip, tarsi skaitytų gimimo liudijimą?

Ar yra būdas pagelbėti jiems susigaudyti, kuri žinia verta naujienos, o kuri tėra pseudoįvykis? Ką daryti, jei laikraščių leidėjai nepripažįsta vergaują interesų grupuotėms, bet mes norime skaityti tikras naujienas ir pažinti neišgalvotą pasaulį?

Kol praktiškai nusikalstama veikla, t.y. korupcija žiniasklaidoje, dangstoma laisvo žodžio neliečiamybe, galime nebent pasitelkti žurnalistikos teoriją ir, tarsi detektyvai arba minėtas R. Paleckis, panagrinėti, kas yra žurnalistika, o kas – tiesiog nupirktas melas.

Užsakomasis straipsnis kaip paslėpta reklama

Užsakomasis straipsnis be užsakymo numerio – tai suinteresuotų grupių, o ne redakcijos sukurtas rašinys; tai yra tam tikra paslėptos reklamos atmaina, nes juo siekiama parduoti prekę ar paslaugą arba kitų užsakovo tikslų, ir už jo publikavimą leidiniui yra atlyginama. Tokiems rašiniams būdingas šališkumas ir naujienų atrankos kriterijų skurdumas.

Nors įstatymai tokius kūrinius publikuoti draudžia, jų, mano įsitikinimu, galima rasti kiekviename „Respublikos“ ir „Veido“ numeryje, apstu jų ir kituose nacionaliniuose periodiniuose leidiniuose. Užsakomųjų straipsnių fenomeną Lietuvoje nagrinėjau savo bakalauriniame darbe. O dabar noriu pasidalyti per tyrimą išryškėjusiais faktais.

Esu atlikęs kai kurių populiarių žiniasklaidos leidinių publikacijų 2005 metais tyrimą. Įdėmiai analizavau visus savaitinio žurnalo „Veidas“ numerius bei atsitiktinai atrinktus po 72 „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“ dienraščių numerius. Nenagrinėjau „Lietuvos žinių“ ir „Ekstros“, nes 2005 metais, mano įsitikinimu, šiose leidiniuose buvo kur kas mažiau nepažymėtų reklaminių straipsnių. Deja, vėliau situacija, regis, keitėsi.

Užsakomasis straipsnis be užsakomojo numerio (toliau – užsakomais straipsnis) ir paslėpta reklama iš principo yra tapatūs reiškiniai, todėl užsakomojo straipsnio skelbimas prieštarauja įstatymams.

Vienas pagrindinių reklamos principų yra jos atpažįstamumas. Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnyje sakoma, kad „negalima naudoti paslėptos reklamos“. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 30-32 straipsniuose aiškinama, kad ir komercinė, ir politinė reklama turi būti aiškiai atskirta nuo žurnalistų kūrinių, o reklamą draudžiama „pateikti kaip nešališką informaciją ar kitaip ją slėpti“. Užsakomasis straipsnis apibrėžiamas ir Reklamos įstatyme, kuriuo paslėpta reklama yra draudžiama, o reklama turi būti aiškiai atpažįstama pagal pateikimo formą.

Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnį, už reklamos atpažįstamumo principo pažeidimus gali būti skiriama bauda nuo vieno iki dešimties tūkstančių litų. Šios įstatymo dalies priežiūrą, pažeidimus nagrinėja bei baudas skiria Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tačiau realiai paslėptos reklamos priežiūros ši institucija, mano įsitikinimu, nevykdo, todėl visuomenės informavimo priemonės tuo piktnaudžiauja: nacionaliniams leidiniams nieko nereiškia kas dieną pažeidinėti šių teisės aktų nuostatas.

Užsakomais straipsnis – aiškus, bet skurdus

Nors ir neišskiriami iš bendro naujienų pluošto, užsakomieji straipsniai įgudusios akies vis dėlto aiškiausiai atpažįstami.

Atrenkant naujienas, paprastai iškyla problema: žurnalistas dažniausiai surenka daugiau informacijos, nei gali perteikti straipsnyje, o redaktorius disponuoja didesniu kiekiu naujienų, nei gali publikuoti leidinyje. Tenka taikyti atrankos kriterijų ir čia vargu ar įmanoma išvengti išankstinių nuostatų. Šiuolaikinėje žurnalistikoje paprastai taikomi šie naujienų atrankos kriterijai: naujumas, aktualumas, išskirtinumas, ryškumas, poveikis, aiškumas etc.

Užsakomųjų straipsnių specifika – jie neatitinka svarbiausių vertingos naujienos požymių. Kitas ypatingas užsakomųjų straipsnių bruožas – šaltinių stoka. Paprastai tokioje publikacijoje kalbinamas vos vienas pašnekovas – dažniausiai tai būna įmonės ar įstaigos vadovas. Neteko aptikti užsakomojo straipsnio, kad būtų paimtas interviu iš publikacijos užsakovo konkurentų ar bent jau paminėtas konkurento vardas.

Dar vienas subtilus požymis yra neįprasta jį rašiusiojo autoriaus pavardė, tiksliau, dažnai tai tebūna slapyvardis: Laimutis Genys („Lietuvos rytas“), Vaidė Gėlė arba Rojus Žaibas („Respublika“), Marijonas Molinis („Veidas“).

Galiausiai užsakomuosius straipsnius išduoda specifinė, neatitinkanti leidinio formato stilistika: it skelbimo šūkiai skambančios antraštės, neįprasti ar neprofesionaliai suformuluoti „lydai“, greta publikuoti tos pačios įmonės reklamos pranešimai ir pan.

Žurnalistika susilieja su reklama

Kaip minėjau, peržvelgiau 72 „Respublikos“ numerius. Iš įtarimą, jog tekstas užsakytas, sukėlusių 124 straipsnių, net 111 buvo parašyti, remiantis tik vienu šaltiniu. Įspūdinga, ar ne?

Mano įsitikinimu, galima teigti, jog nuolat nepažymėtą reklamą „Respublikoje“ užsako: „VP grupė“, „Rubicon Group“, „Švyturys-Utenos alus“, Mykolo Riomerio universitetas etc.

„VP grupei“ priklausanti elektros skirstymo bendrovė VST yra viena iš labiausiai giriamų verslo įmonių „Respublikoje“: pavyzdžiui, ji lyg Motina Teresė „ištiesė pagalbos ranką Klaipėdos ligoninei“ (Ramanauskas, 2005 m. rugpjūčio 6 d.). Tokiuose straipsniuose kartojami magiškai skambantys žodžiai kaip „kokybė“, „džiaugtis“, „rūpestis“, „investicijos“, „šiuolaikinis“, „maksimaliai“ ir kt., kurie iš principo ne ką konkretaus pasako, o tik formuoja teigiamą nuostatą apie bendrovę. Tą pačią dieną, kai skaitytojai sužinojo apie VST stipendijas, pasisako ir kitas tos pačios verslo grupės atstovas Ignas Staškevičius: panegiriškame interviu per visą puslapį su naujuoju „Eurofarmacijos vaistinių“ vadovu kalbėta apie tinklo plėtrą (Skinulytė, 2005 m. spalio 18 d.). Galop „Respublikoje“ „VP Market“ krautuves liaupsinančios žinutės nedaug kuo skiriasi nuo elementarių reklamos skelbimų.

Po „abonento“ skandalo UAB „Rubicon Group“ įvaizdis labai nukentėjo, tačiau radosi leidinys, ėmęsis rūpintis nepriekaištingu šio verslovės vardu: „Respublikoje“ dažnai pasirodo straipsnių, pristatančių „Rubicon Group“ bendrovių naujienas, neatitinkančias įdomumo ir išskirtinumo naujienų atrankos kriterijų. Todėl nuovokiam skaitytojui turėtų kilti klausimas: kodėl jam leidinys apie tai praneša? Deja, dažniausiai jis nežino, kad aną informaciją labai tikėtina ne patys žurnalistai atrinko, o už ją veikiausiai buvo sumokėta.

Štai apie antrinę „Rubicon Group“ įmonę „Skiedrynė“ rašoma tarsi Lietuvoje nebūtų kitų skaldos gamybos bendrovių (Ramanauskas, 2005 m. gegužės 23 d.), todėl ši publikacija vertintina kaip siekis gerinti verslo įvaizdį paslėptos reklamos metodais. Verslo apskaitos sistemos įdiegimo arba atliekų surinkimo sistemos įrengimo įmonėje niekaip nepavadinsi įvykiu, verto žurnalisto klaviatūros ir nacionalinio dienraščio dėmesio bei atitinkančio naujienų atrankos kriterijus, tačiau „Respublikoje“ šioms žinioms paskelbti atsiranda vietos. Jose kalbama apie „Rubicon Group“ antrines įmones „Limatika“ (Ramanauskas, 2005 m. birželio 30 d.) ir „Vienituras“ (Dobilas, 2005 m. spalio 19 d.).

„Respublikoje“ tarsi „Rubicon Group“ lankstinuke išgirstame ir apie dar daugiau grupės įmonių, pavyzdžiui, „Medviją“, „Aviridį“ „Relinę apsaugą“, „Rubicon eventus“ ar net „Tiketą“, o žurnalistas Šarūnas Ramanauskas tampa kone asmeniniu „Rubicon Group“ žurnalistu šiame leidinyje. Tiesa, išsiaiškinome, kad minėtasis Ramanauskas tėra slapyvardis, kuriuo pasirašinėjamos atitinkamo pobūdžio publikacijos. „Respublikos“ žurnalistė privačiam pokalbyje patvirtino, jog dienraštis yra sudaręs sutartis su įmonėmis ir institucijomis dėl užsakomųjų straipsnių skelbimo.

Todėl iš šio dienraščio ekonomikos skilties susidaro įspūdis, kad skandalų uodegą velkanti „Rubicon Group“ vis dėlto yra mažne pavyzdingiausia ir sėkmingiausia dirbanti šalies bendrovė. O ar neatrodo taip, kad paslėptos reklamos skelbimas, regis, tik patvirtina nuogąstavimus, jog „Rubicon Group“ – ne pačiais skaidriausiais metodais dirbantis koncernas, kuriam tikslas pateisina priemones: ir nesvarbu, ar tai būtų paslėpta reklama, ar tarybos narys išverstu pilvu Neries paviršiuje.

Galiausiai verslininkų ir leidėjo Vito Tomkaus flirtas tampa ciniška laisvo žodžio parodija, kai mes išgirstame, jog „Rubicon Group“ antrinė įmonė „siūlo perimti finansinę Kauno mokyklų priežiūros naštą iš vaikų tėvų“ (Dobilas, 2005 m. gruodžio 7 d). Juk iš tiesų įmonė siekė abejotino skaidrumo metodais ilgam laikui gauti užsakymų iš Kauno miestų savivaldybės, kuriai mokesčius moka visi miestelėnai. Tiesa, šios užsakomosios publikacijos tapo niekinėmis, kai, kilus triukšmui viešumoje, Kauno taryboje sutartis su „Rubicon Group“ nebuvo sudaryta.

Kelionių organizatoriaus UAB „Novaturas“ komercinio turinio publikacijos „Respublikoje“ labai panašios į skelbimus: dienraščio skaitytojai nuolat supažindinami su bendrovės akcijomis ir paslaugomis, kaip antai kelione į egzotišką šalį už 100 litų, kelionėmis išsimokėtinai arba skrydžių pratęsimu. Analogiškus rašinius vienija tai, kad juose nepranešama apie jokį normalų įvykį, o tai yra nedovanotina žurnalistikoje.

Dienraštyje taip pat kartkartėmis pasitaiko ir tikrų akibrokštų: šit kaip straipsnis be užsakomojo numerio ekonomikos skiltyje publikuotas AB „Alita“ skelbimas-kvietimas organizuoti interesantų ekskursijas į gamyklą (2005 m. balandžio 28 d.). Publikacija baigiama patarimu: „Į ekskursijas ir degustacijas registruokitės prieš dvi darbo dienas telefonu...“

Galiausiai straipsnis „Lietuviška ruginė duona – tai, kuo nuo seno didžiuojamės“ (Lukšaitė, 2005 m. gruodžio 9 d.) parodo, kaip mutuoja ir išsigimsta praktika spausdinti paslėptą reklamą. Šios publikacijos šriftas niekuo nesiskiria nuo įprastinių, tik nėra skaitytoją apšildančio vadinamojo „lydo“, o antraštė ir parašas po duonos gaminių nuotrauka skamba kaip skelbimo šūkiai. Tai gan unikalus atvejis – paslėptos ir atviros reklamos hibridas. Beje, „Lietuvos ryte“ ta pati publikacija ekonomikos skiltyje buvo išspausdinta su užsakymo numeriu ir kitokiu šriftu.

Meras sako, meras žino

„Respublikoje“ nemažai aptinkama ir straipsnių, kurie, mano galva, – akivaizdžiai užsakyti valdžios institucijų. Jiems būdingas nykus, sausas, biurokratiškas tonas bei vienintelis šaltinis – institucijos vadovas. Antai užsakomojoje žinutėje apie akciją vaikams (Kamiliūtė, 2005 m. balandžio 27 d.) pagrindiniai herojai yra anaiptol ne vaikai, o socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Kad tai ministerijos (vadinasi, mūsų pinigais) apmokėtas, o ne žurnalistinis produktas, rodo biurokratiškas publikacijos stilius, šaltinių stoka, žavinga ministrės nuotrauka vaikų būry. Dažniausiai tokiuose pranešimuose tikro žurnalistinio ir visuomenei aktualaus įvykio nėra – kaip naujiena pateikiama procedūrinė institucijos kasdienybės detalė.

O štai žinia dienraščio aktualijų puslapyje apie Šilutės rajono merą veikiau yra naivus nesusipratimas nei naujiena (Kruglova, 2005 m. vasario 12 d.). Joje teigiama, kad meras pelnė gyventojų pasitikėjimą ir pagarbą, bet anų gyventojų pasisakymų nesama, kalbinamas tik vienas pats meras. Taigi apie šilutiškių pagarbą merui kalbama paties mero lūpomis!

Taigi, mano įsitikinimu, galima drąsiai teigti, kad „Respublika“ nėra „patikimas dienraštis“, kaip pats skelbia, veikiau oficiozas ir verslo ryšių su visuomene kanalas, kone reklaminis lankstinukas. Todėl tikrai pritariu filosofui Leonidui Donskiui, ištarusiam, kad anas dienraštis yra vertas „tik tylios paniekos ir ignoravimo“.

(Bus daugiau)

Bernardinai.lt