Liudmila Ulickaja pirmąją savo knygą išleido 1994 metais ir per dešimtmetį tapo pasaulinio lygio literatūros įžymybe – jos proza išversta daugiau negu į dvidešimt pasaulio kalbų! Pirmą kartą lietuviškai su rašytojos kūryba Lietuvos skaitytojai galėjo susipažinti dar praėjusiais metais, leidyklai „Kitos knygos“ išleidus bene geriausią Rusijoje ir Vakaruose jos apysaką „Sonečka”. O visai neseniai pasirodė dar ir romanas „Kukockio kazusas“, už kurį 2001 L. Ulickaja buvo apdovanota prestižine Bukerio premija. 2004 m. L. Ulickaja buvo paskelbta metų rašytoja, o šiais metais jos apsakymų rinkinys „Mūsų caro žmonės“ pretenduoja gauti Nacionalinę rusų literatūros premiją.

Vakaruose autorė žinoma nuo paskutinio XX a. dešimtmečio, o Rusijoje tapo itin populiari ir net madinga pastaraisiais metais. (Kaip pažymima spaudoje: „Vargu ar Rusijoje atsirastų žmogus, kuris nežinotų Ulickajos prozos“.) Kritikų rašytoja labiausiai vertinama už tai, kad jai pavyko išsaugoti rusų meilės ir gėrio kultūrinę tradiciją šiame beprotiškame pasaulyje ir sudėtingose gyvenimo situacijose. Ir be jokios ironijos. Tai niuansų proza, kurioje subtiliausios žmogaus prigimties apraiškos ir kasdienio gyvenimo detalės aprašytos su nepaprastu kruopštumu, pasakojimai persismelkę tokios ypatingos pasaulėjautos.

Rašytoją L. Ulickają kalbina žurnalistė Marina Georgadzė.

Gimėte ir augote Maskvoje. Kokie vaikystės įspūdžiai ir pomėgiai veikė Jūsų kūrybą?

Aš buvau nuolatos skaitanti mergaitė. Kai skaitymas – pagrindinis vaikystės užsiėmimas, dauguma kitų įspūdžių ir pojūčių nublanksta. Todėl ne taip svarbu, kur būtent augau – Maskvoje ar kitame mieste. O su knygelėmis buvo labai įdomiai. Mes gyvenome, galima sakyti, komunaliniame bute, kur buvo įsikūrusios dvi giminės šeimos. Mano senelis ir jo brolis visą gyvenimą pragyveno viename kambaryje. Koridoriuje stovėjo spinta, kurioje buvo senelio dėdės knygos – „Auksinė biblioteka“, o joje - visa ikirevoliucinė rusų literatūra. Viena vertus, ši serija buvo visiškai antrarūšė, kita vertus, labai skirtinga nuo to, ką galėjo skaityti vaikas šeštajame dešimtmetyje. Todėl mano pirmasis skaitinys buvo labai netrivialus. Pavyzdžiui, aš labai anksti perskaičiau Servantesą – vos tik pramokusi skaityti visus metus „seilinau“. Aš savarankiškai pasirinkdavau kokį nors autorių, mat mano skaitymams niekas itin nevadovavo. Tėvai buvo mokslo bendradarbiai ir rašė disertacijas. Todėl užteko vietos saviraiškai. Pirmas autorius, kuris paliko neišdildomą įspūdį – pusantrų metų skaičiau, dar ir šiandien atsimenu atmintinai – buvo O. Henris. Jo apsakymai buvo mano mėgstamiausi ketvirtoje-penktoje klasėje. Aš jį skaičiau kiekvieną mielą dieną, niekas kitas manęs nedomino. Paskui jį padėjau į šalį ir per kelias savaites visai pamiršau. Prieš kurį laiką nusprendžiau vėl atsiversti – tai buvo ne nusivylimas, kaip galima būtų spėti, o grįžimas į vaikystę. Skaičiau vaiko akimis ir įvertinau, kaip ir anksčiau. Kitas atradimas – beveik lygiagrečiai – visiškai nežinomas rašytojas, kurį radau galinėje knygų lentynos pusėje. Pilka 1934 metų knygelė, išleista OGIZ leidykloje. Vadinosi „Sesuo - mano gyvenimas“. Būtent todėl man išliko įspūdis, jog Pasternakas – mano atrastas poetas. Pasternakas mane ilgai buvo užvaldęs. Buvo labai malonu, kai po trisdešimties metų šitą knygą man padovanojo vienas draugas, atvežęs ją iš Vilniaus – būtent tą, pilką, 1934-ųjų leidimo. Įspūdį paliko knyga „Liuvers vaikystė“, nors ji ir buvo pernelyg sudėtinga trylikos metų mergaitei. Dar viena knyga, rasta tarp užslėptųjų – „Dekameronas“, saugoma, kaip ir Pasternakas, nuo vaikų.

Kitas didelis atradimas įvyko jau studijų metais. Su mumis kartu mokėsi rusų kartos kanadietis, kurį vėliau išsiuntė už žvalgybinę veiklą... Per jį mane pasiekė visiškai nežinomo autoriaus knyga – Nabokovo „Kvietimas į egzekuciją“. Aš susipažinau su absoliučiai nauju pasauliu. Nežinojau, kad taip būna.

Pirmas susitikimas su šiuolaikine literatūra įvyko ne per Platonovą, nors jį taip pat tuo metu skaičiau, bet per Nabokovą. Platonovas ir Nabokovas – visiškai skirtingų krypčių ir prasmių rašytojai, bet abu tikri genijai. Aš didžiuojuosi, kad tokius svarbius atradimus padariau pati, savarankiškai. Daugelį metų buvau visiška Nabokovo fanatikė ir tik dabar galbūt galiu pasakyti, kad tai jau pasibaigė. Nors kartkartėmis įvyksta džiugių atradimų skaitant Nabokovą: gana vėlai perskaityta „Obskuro kamera“ sukėlė nepaprastą džiaugsmą ir susižavėjimą. Jame gvildenama ypač svarbi tema: kuo skiriasi talentingas rašytojas nuo genialaus. Tuo metu aš sau tai aiškinau taip: genialus rašytojas praplečia žmogaus pasaulį. Kažkas, kas kalba neišreiškiama, genijaus paverčiama į posakį – ir žmogiškasis supratimas prasiplečia. Taip, be jokių abejonių, buvo ir su Nabokovu. Nors pastaruoju metu žmonės labai kryptingai užsiima neišreiškiamų dalykų „įgarsinimu“. Dvidešimtas amžius sau tokios užduoties nekėlė, na, bent jau šeštasis dešimtmetis. Nors gal aš ir klystu...

Reikia pasakyti, kad skaitymo džiaugsmo jau seniai nebesu patyrusi. Gal amžiaus krizė, o gal tiesiog nesusiduriu su tuo, kas paliktų didelį įspūdį. Bet kuriuo atveju vaikystėje skaitymas buvo labai svarbus, esminis. Žinoma, buvo kiemas, labai sudėtingos sąlygos. Aš gimiau 1943-iaisiais, vadinasi, Stalinui mirus man buvo dešimt. Mama dirbo biochemike medicinos įstaigoje – tuo metu ją išmetė iš darbo. Šešėlis, kritęs ant šeimos, pavojaus jausmas, kuris nuolatos buvo jaučiamas iš suaugusiųjų – visa tai taip pat turėjo reikšmės.

Pirmieji mano apsakymai parašyti gana vėlai. Manau, labiausiai tai yra susiję su vaikyste, su poreikiu ten grįžti, pagyventi ir iš naujo susidėlioti esminius taškus... Tai buvo man neapsakomai naudinga. Aš – žmogus, kurio gyvenime baimių lieka vis mažiau ir mažiau. Ir iš prigimties nesu baili, turiu sąmoningą santykį su baimėmis kaip su dalykais, kurie privalo transformuotis, išnykti... Todėl antra abstrakčiai išgyventa vaikystė turėjo man, matyt, ir gydomąjį poveikį. Mane iki šiol vis dar ten „kviečia“ – užeiti, ką nors rasti...

Jūs užsiminėte, kad rašyti pradėjote gana vėlai... Kiek man žinoma, buvote profesionali biologė ir profesionalia rašytoja tapote tik dešimtajame dešimtmetyje...

Tai, kas vadinama mokykliniu amžiumi, mano gyvenime tęsėsi trisdešimt metų. Iš pradžių tai vyko poetinėje zonoje, ypač palankioje kiekvienam rašančiam žmogui. Trejus metus, pradedant 1979-aisiais, kai mane išmetė iš biologijos, dirbau Kameriniame žydų muzikiniame teatre. Po to išėjau iš teatro ir devintąjį dešimtmetį užsiėmiau įvairiausiais literatūros žanrais, pradedant vaikiškomis pjesėmis, inscenizacijomis vaikiškiems spektakliams, radijui, rašiau lėlių teatrui... Galima sakyti, kad vienintelis profesionalus žingsnis literatūros link įvyko kino namuose, kur vyko seminaras jauniems žmonėms, rašantiems scenarijus animaciniams filmams. Mikrodramaturgija – esminis dalykas: kaip frazė susideda iš žodžių, taip kiekviena knyga sudaryta iš dramaturginių epizodų. Svarbu žinoti, kaip juos sudėti. Aš iki šiol įtartinai žiūriu į „sąmonės srauto“ žanrą. Tokia literatūra, man rodos, turi būti arba geniali, arba jos iš viso neturi būti. O dramaturgija – tradicinės literatūros pagrindas.

Rašiau apybraižas, recenzijas, Kultūros ministerijoje vertinau pjeses. Taip pat pažodžiui verčiau eiles... Tuo metu buvau išsiskyrusi ir su dviem mažais vaikais. Neatsisakydavau nuo bet kokio literatūrinio darbo, išskyrus to, kuris dvokė sovietine ideologija – ir ne dėl to, kad aš tokia nepaperkama, o dėl to, jog negaliu daryti to, kas nepatinka. Ne tokia aš jau principinga, bet man tai buvo bjauru. Kaip sakė Sinevskis, nesutarimai tarp manęs ir sovietinės valdžios buvo grynai estetiniai.

Taip tęsėsi iki pirmo apsakymų rinkinio, kurį ištiko neįtikėtinas likimas, nes jis pirma buvo išleistas Prancūzijoje ir tik po to Rusijoje. Mano draugė rankraštį nunešė į „Galimar“ leidyklą, jie nusiuntė jį trims recenzentams, sulaukė trijų teigiamų recenzijų ir išleido. Neįtikėtina istorija. Tiesiog taip sutapo žvaigždės. Literatūriniai ryšiai čia niekuo dėti, nes kaip tik tuo metu aš bandžiau grįžti į maskviečių biologų gretas.

Po to ištekėjau už dailininko ir vėl viskas apsivertė. Toliau - publikacijos rusiškoje spaudoje. Tai buvo palankus laikas startui, nes sovietinės struktūros jau griuvo. Aš rašiau tai, kas vadinama „tyliąja literatūra“: nei aštrios problematikos, nei disidentų... Nepasakyčiau, kad manimi ypač domėjosi. Kažkas tiko, kažkas ne...

Pastebėta buvo apsakymo „Bronka“ publikacija žurnale „Ogoniok“ 1991-aisiais, o 1994-aisiais, kartu su „Galimar“ išleistu rinkiniu išėjo ir mano pirmoji knyga Rusijoje... Mano rašytojos karjerai - vos per dešimt metų. Sėkminga karjera! Visi mano bendraamžiai rašytojai tuo metu jau buvo subrendę, žinomi. Juokinga man lygintis, pavyzdžiui, su Liudmila Petroševskaja, kuri tuo metu buvo tikra meistrė, daug nuveikusi literatūroje.

Ramybės jausmas man visada buvo nuostabi pagalba: aš niekada nesinervinau. Kai kažkas pavykdavo, žiūrėdavau į tai, kaip į atsitiktinę sėkmę. Tai ir toliau tęsiu: su niekuo nesilyginu, niekur neskubu patekti. Ir tai didelė laimė.

Mano gyvenime buvo momentas, kai sugriuvo absoliučiai viskas. Išsiskyriau su vyru, likau viena su dviem mažais vaikais, biologija staiga pasibaigė, ir ne dėl mano kaltės – areštavo spausdinimo mašinėlę, joje buvusį svetimą rankraštį ir išmetė iš darbo. Pati nebūčiau išėjusi, man buvo įdomu mokytis universitete ir dirbti institute, domėtis bendrąja genetika. Nuo nulio labai lengva pradėti – ir aš pradėjau. Tada ir atsidūriau teatre.

Galbūt žinojimas, kaip staiga gyvenimas gali pasikeisti, leidžia man ir šiandien ramiai žiūrėti į rašytojo darbą. Aš žinau: tai pasibaigs – prasidės kas nors kita...

Po to gavote prancūzų premiją už apysaką „Sonečka“?

Taip. Pirmasis apsakymų rinkinys nepelnė didelės sėkmės, tačiau sulaukė gerų recenzijų. Todėl „Galimar“ leidykla paėmė ir antrąją knygą – „Sonečka“, kuri ir gavo „Mediči“ premiją 1996-aisiais. Tai premija už geriausią metų vertimą. Knyga pelnė didelį pripažinimą, kuris, beje, neturėjo jokios įtakos mano karjerai Maskvoje. Tuo metu visi rusų rašytojų laimėjimai užsienyje buvo lyg ir atskirai nuo jų literatūrinio gyvenimo namuose. Rusų kalba „Sonečka“ pirmą kartą buvo publikuota 1993-aisiais žurnale „Novyj mir“. Po to išėjo romanas „Medėja ir jos vaikai“, kuris gavo gana nežymią, nors man mielą italų premiją...

„Medėja ir jos vaikai“, kaip ir „Sonečka“, buvo Bukerio sąraše. Labai greitai mane pradėjo versti ir leisti Vokietijoje. Vokietijoje ir Rusijoje knygos gali išeiti vienu metu, nes ten yra nuostabių vertėjų. Paprastai aš siunčiu nebaigtą knygą, kad jie galėtų pradėti versti dar prieš pasirašant sutartį. Iš penkiolikos vertėjo man užduotų klausimų apie naująjį tekstą, į dešimt atsakau lengvai, mėgindama atrasti atsakymą į tris iš jų, turiu pasukti galvą, o dėl likusių dviejų tenka keisti patį tekstą. Su vertėjais man apkritai labai pasisekė: prancūzų vertėja buvo nuostabi, reikalai Amerikoje taip pat neblogai klostosi.

Mane pradėjo versti nuo 1996-ųjų ir dabar jau išvertė į daugiau kaip dvidešimt kalbų, netgi į japonų ir serbų. Po „Medėjos“ parašiau apysaką „Linksmos laidotuvės“. Šis pasakojimas susijęs su konkrečia mano gyvenimo dalimi. Mano vaikai dešimt metų gyveno Amerikoje, ir aš nuolatos važiuodavau pas juos pabūti – kartu išgyvendavome tikrą amerikietišką emigraciją. Bendraudavome su vienais ir tais pačiais žmonėmis, dešimtmetį stebėjau santykių, siužetų, likimų raidą...

Po šios apysakos, 2000-aisiais išėjo romanas „Kukockio kazusas“, jis galų gale jau gavo tą premiją, po kurios tapau žinoma Rusijoje. Manau, būtent dėl to, kad turiu gerų skaitytojų, aš netapau masine rašytoja. Niekada nesitikėjau didelės sėkmės, nors dabartinė gerokai viršija mano lūkesčius. Nuo pirmo savo apsakymo visada įsivaizdavau, kad rašau keletui žmonių, su kuriais turiu daug ką bendra. Todėl, kai pasirodė, jog mano knygas skaito ir kiti žmonės, net ir užsienyje, tai mane apstulbino ir vis dar šiek tiek stulbina iki šiol.

Kiekvieną kartą aš sakau: na štai, parašiau viską, dabar ilsėsimės. Kiekvieną kartą nesu tikra, ar sugebėsiu iki galo užbaigti tai, ką pradėjau. Štai knyga, su kuria kankinuosi dabar, pradėta gerokai seniau – daugiau nei prieš penkiolika metų. Aš ją užmetu, po kiek laiko vėl grįžtu. Iš pradžių ji egzistavo kaip nepastatyto filmo scenarijus, parašytas pačia pirmąja mano spausdinimo mašinėle. Ir dabar aš vėl prie jo dirbu... Leidykla mina ant kulnų...

O kuri iš jau parašytų ir išleistų knygų jums mielesnė nei kitos?

Nepasakyčiau, kad yra pati mėgstamiausia. Yra kažkas, kas man ypač svarbu. Pavyzdžiui, apsakymas „Išrinktoji tauta“. Tai – mano didžiausias atvirumas. Kiekvieną kartą, kai ką nors ir labai mažo rašai, tai netenka prasmės, jeigu nesi atvira. Šį žiūros tašką galima užginčyti, tačiau jis geriausiai atskleidžia mano vidinius jausmus. Privalai būti atvira. Skaitytojas tai gali pajausti arba ne, bet rašančiam žmogui tai būtina. Apsakymas „Išrinktoji tauta“ – persmelktas atvirumo. Bet aš negaliu teigti, kai tai – geriausia, ką esu parašiusi. Tarp mano draugų ir skaitytojų yra manančių, jog „Linksmos laidotuvės“ – pats geriausias. O mano pati artimiausia draugė mano, kad tai nenusisekusi knyga. Todėl tikėtis įvertinimo apskritai neverta. Ypač jei peržvelgsime šiuolaikinę rusų literatūros kritiką... Užtenka perskaityti vieną skyrių, kad suprastum, jog kritiko ir skaitytojo požiūrį galima suprasti, tačiau juo vadovautis neverta. Aš labai retai gaunu pastabų, kurios verstų mane susimąstyti.

Ar galėtumėte bent apytiksliai apibrėžti savo svarbiausias temas – apie ką rašote? Poetams tokio klausimo užduoti nevalia, todėl, kad jie visada rašo „apie viską“. Kai kalbama apie prozininkus – tai visai kas kita... O gal aš klystu?

Aš nekenčiu šio klausimo lygiai taip pat, kaip ir poetai. Esmė ta, kad tai, kas patenka į tavo žiūrėjimo lauką, tampa labai svarbu. Eini tam tikru maršrutu iš taško A į tašką B ir ateini. Bet svarbiausia kelionėje tampa tai, ką tu pamatei vykstant tavo kairėje ar dešinėje pusėse. Nežinau, gal mano akių sandara yra tokia, kad atradimo džiaugsmą suteikia šalutiniai dalykai... Todėl aš galiu pačiais bendriausiais žodžiais nusakyti, apie ką yra romanas „Kukockio kazusas“. Bet kiekvienas paprastas sakinys, pasakytas šiuo būdu, bus netikslus ir net įžeidžiamas. 

Kai aš pirmą kartą atėjau į rusų leidyklą su šiuo romanu, redaktorius nuobodžiu balsu manęs paklausė, apie ką šis romanas. Ir aš klaikiai įniršau: „Jūs – profesionalas. Aš Jums paliksiu rankraštį. Perskaitysite ir suprasite, apie ką jis“. Tai visiškai neatitiko mano, kaip naujokės, leidykloje statuso... Bet visi mes žinome skirtumą tarp „kas“ ir „kaip“. Naujų siužetų nėra. Visi jie senų seniausiai sukurti. Pačia bendriausia prasme galiu pasakyti, kad aš ir toliau lieku biologe, antropologe... Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai - žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno...

Vertė Jurga Lūžaitė

Bernardinai.lt