Nikos Kazantzakis. Dievo neturtėlis: romanas. Iš naujosios graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė. – Vilnius: Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas, 2006. – 348 p.

N. Kazantzakio „Dievo neturtėlis“ – knyga, turinti atomo jėgą, narkotinį potraukį, širdį pavergiančią galią.

Šis romanas tartum prikelia, išlaisvina Pranciškų iš jį apraizgiusių legendų ir atveda mums, - tokį pat- įdubusiais nuo bado skruostais, degančiomis, krauju pasruvusiomis  akimis, kaulėtomis rankomis, purvinomis kojomis... Čia šokantį, čia be jėgų svirduliuojantį po žudančiai sunkios maldos. Išguitą iš savo namų... „Kaip šunį, lojantį prie savo ordino durų“...

Ši knyga - tartum reportažas iš viduramžių panoramos... Su visa vaivorykšte Šventojo išgyvenimų ir nuotykių. Su Jo maldos laime ir nelaime, viltim ir neviltim. Su liepsnojančia kaip gaisras jo siela ir pamėlusiu kaulėtu kūnu... Su broliais, kurie bučiuoja ranką ir veja lauk...

Nikas Kazantzakis, pasislėpęs „Dievo liūtuko“ brolio Leono asmenyje, suguldo knygon visus numanomus – įmanomus Jo išgyvenimus taip įtikinamai, kaip to neįstengtų padaryti joks biografas. Romanas - tikroviškesnis už bet kokį istorinį pasakojimą...

Atsivertus bet kurį puslapį, išnyksta tavo kambario sienos ir daiktai, kasdienybė tartum trumpam išsijungia, ir atsiduri jaukiame Porciunkulės šabakštyne, šildaisi prie laužo, nejučia pastebi, kaip Pranciškus į savo viralo dubenį įberia saują pelenų... Arba nykiame Alvernos kalne brendi paskui trijų basakojų girgždančius pėdsakus sniege... Užuodi vištienos, kurią ligoniui Pranciškui verda Klara, kvapą... Išgirsti, kaip supykęs Pranciškus liepia užgesinti jo troboje lauželį, jei yra nors vienas šąlantis Asyžiuje benamis...

Pasakojimo poveikis toks stiprus, jog užvertus knygą, sugrįžus į kasdienybę norisi užgesinti židinį, nes kažkas šąla. Nori paimti „sesei Nedaliai“ už rankos ir pakviesti ją į savo gyvenimą... Nori nors mažu samteliu paragauti Pranciškaus laimės ir nelaimės.

Įtariau pradedi žvelgt į patogumų kupiną buitį. Imi kaltinti save už aistros maldai neturėjimą ir puoli Gelbėtojui Dievui į kojas...

Kas tai? Gal Pranciškaus beriami pelenai į mūsų sriubą?..

Po šios knygos kitu žvilgsniu pažvelgi ir į Dievą. Pyksti ir klausi, kodėl Jis taip negailestingai „prarijo“ Pranciškų, o kartu stebiesi ir dėkoji, nes Jo nesibaigiantis „negana“ nukreiptas į žmogų, pakelia jį virš jo paties. Tokia tikros žmogaus meilės Dievui kaina, - atsiliepti iki kraujo. Iki raupsuotojo išbučiavimo. Iki visiško išsilaisvinimo... Todėl į vienatvėje išdejuotus Pranciškaus „kodėl“ ataidėdavo atsakymas „nes myliu tave...“

Jei kiti Dievo šventieji galėtų pavydėti, jie būtinai pavydėtų tokiu būdu aprašomo jų gyvenimo.

„Dievo neturtėlis“ niekada ramiai neatguls į apdulkėjusią knygų lentyną. Ji atguls tiesiai į širdį. Ir ten krebždės tas pats neramusis Dievo „negana“... Išties,- juk Jam niekad manęs negana...

Bernardinai.lt