Trečioji Juliaus Sasnausko knyga Malonės akrobatika: iš gatvių ir skverelių teologijoje, pasak jos sudarytojų, priklauso trims: esė, komentaro ir meditacijos – žanrams ar požanriams. Visi tekstai iki patekdami į rinkinį buvo skelbti periodiniuose leidiniuose Šiaurės Atėnai, Naujasis Židinys, Metai ir kt., interneto dienraštyje www.bernardinai.lt, skaityti radijo bangomis iš „Mažosios studijos“ (p. 9). ir pan., žodžiu, parašyti įvairiomis progomis ir tikslais: paprašius mėnraščio, savaitraščio, laidos redaktoriui (arba iš anksto abiem pusėms sutarus), prisitaikant prie religinių švenčių kalendoriaus, dienos Evangelijos skaitinio ir pan. Šiokių tokių žanrinių nuorodų teikia tekstų „rekvizitai“ – tokie kaip prierašai „Laiškas 'Naujojo Židinio' redaktoriui“, evangelijų eilučių nuorodos, kreipiančios ieškoti atitinkamai epistolikos, homilijos, komentaro ar esė žanrui būdingų savybių. Tad iš pradžių trumpai apie juos.

Laiškas, viena seniausių bendravimo formų, sugestijuoja vidinį atvirumą ir impulsyvų, spontanišką kalbėjimą. Kaip žanro bei stilistikos forma, pastaruoju metu ypač pamėgta eseistų M. Martinaičio, V. Daujotytės, D. Kazragytės. Šio žanro bruožų galima rasti pirmojoje J. Sasnausko knygos dalyje.

Homilijų ir Rašto komentarų tradicija susijusi su Šventojo Rašto aiškinimu, taigi jie skirti Dievo žodžiui aktualinti. Homilija – neatskiriama liturgijos dalis, kuria siekiama pabrėžti pagrindinius komentuojamo teksto momentus, labiausiai nušviečiančius tikėjimą ir skatinančius vadovautis juo tiek asmeniniame, tiek bendruomenės gyvenime. Todėl iš homilijos tikimasi komentuojamo teksto aktualinimo bei įkultūrinimo. Lietuvių literatūros enciklopedijoje (2001) homilijos sąvoka teikiama bemaž kaip pamokslo sinonimas, homilijos atskirai neapibrėžiant. Religijotyros žodynas (1991) homiliją taip pat prilygina pamokslui: „Homilija [gr. homilia – pamokslas], bažn. pamokslo rūšis – populiarus Šv. Rašto teksto aiškinimas", (p. 145). Galimas dalykas, kad tokiam ne visai tiksliam tapatinimui reikšmės turi tradicinės homiletikos stygius – natūrali sovietmečio pasekmė, paviršutiniškas požiūris į žodyno teikimas reikšmes ir trečio, postilės, žanro buvimas. Nesvarbu, kad jo gyvavimas nutrūko bemaž prieš keturis šimtmečius. Sovietmečiu senosios literatūros studijos nebuvo draudžiamos, ir postilė mūsų kultūrinėje sąmonėje įsitvirtino labiau nei homilija. O kasdienei vartosenai priimtinesnis lietuviškas žodis pamokslas, kuriuo vadinamas laisvesnio pobūdžio, Šventojo Rašto skaitinio aiškinimas. Pamokslų paprastai klausomasi, ir tai lemia jų retoriką. Sakymui/klausymui skirti J. Sasnausko knygos antrosios dalies tekstai, daugiau ar mažiau atliepiantys dienos skaitinio eilučių mintį.

Žodis meditacija dažniausiai siejamas su Rytų religijų praktika ir filosofija, primirštant senovės lotynų ir rabinų mokyklos tradicijas (pirmoji skatino ištartus žodžius reflektuoti ir apmąstyti, antroji – daug kartų juos kartoti). Tokiu ar panašiu principu paremta Ignaco Lojolos dvasinių pratybų sistema, bet kadangi žodis meditacija čia beveik nevartojamas (bent jau recenzijos autorei neteko su tuo susidurti, greičiau atvirkščiai – baimę, ar tai ne Rytų religijų praktika), jo sampratai stinga krikščioniško konteksto.

Esė žanrą trumpiausiai galima apibrėžti kaip literatūrinį, kritinį ar mokslinį straipsnį/studiją, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas. Nors mokslinės esė egzistencija lietuviškam kontekste – liūdnoka. Yra gausybė aukšto mokslinio lygio filosofijos, religijos, kitų mokslo sričių tekstų anglų ar vokiečių kalbomis, kurių pavadinime ar paantraštėse dominuoja žodis essay, tačiau Lietuvoje per neapdairumą monografijai ar studijai įvardyti pavartojęs žodį esė, mokslininkas rizikuoja netekti finansavimo leidybai, tokia studija, nepriklausomai nuo jos moksliškumo, bus įtraukta ne į mokslinės, bet į populiariosios literatūros grafą (žr. str. „Praraja, kurią turi įveikti visi (4)“, Mokslo Lietuva, 2003, liepos 3–16). J. Sasnausko stilius yra per ekspresyvus meditacijai, bet įžvalgų tankis, gausus ir kartu perregimas, įžiūrimas sąsajų tinklas yra paveikus kvietimas mąstyti. Šios savybės akivaizdžiausios trečiojoje rinkinio dalyje, bet tai ir visos J. Sasnausko homiletinės eseistikos savybė.

Taigi aptariamą knygą sudaro trys skyriai. Pirmasis „Laiku ir nelaiku“ - oficialusis: į jį sudėti laiškai „Naujojo Židinio“ redaktoriui, oficialioj aplinkoj pasakytos kalbos ir oficialiomis progomis (Sausio 13-osios) rašyti, šventėms paminėti ar asmenims pagerbti skirti tekstai; vidurinysis, „Evangelijų paraštėse“, žanriniu požiūriu bene vientisiausias: skyriaus pavadinimas ir Evangelijos eilučių nuorodos skatina čia sudėtus tekstus skaityti kaip Biblijos komentarus arba kaip homilijas, bet iš tiesų juos, ko gero, reikėtų skaityti kaip pamokslus; trečiasis, „Ir tu, mano siela“, eseistiškiausias. Jei ne formos ir stiliaus, tai bent jau vidinės sąrangos ir atraminių taškų prasme.

Biblinių tekstų, ypač Evangelijos, tiesa anaiptol nesiriboja tik paprastų istorinių įvykių atpasakojimu arba neutralių faktų paskelbimu. Tie tekstai byloja apie faktus, teikiančius ypatingą prasmę tiek žmonijos, tiek paskiro asmens išganymo istorijoje. Bibliniai faktai, šventųjų ir mūsų amžininkų gyvenimai, patirtys, kurios pačios, „neperskaičius nė vienos Evangelijos eilutės žodis žodin“, pakartoja „tai, kas ten patirta ir išpažinta“ (p. 14), į vientisą Tiesos liudijimą susilieja ir J. Sasnausko pasakojimuose. Sąmoningai ar ne juose autorius nuolat grįžta ir prie vieno ryškiausių šiuolaikinio tikėjimo bruožų – drovumo. Drovumo tikėti, juolab garsiai ištarti, regis, seniai nusidėvėjusias ir ne visuomet nuoširdžiai vartojamas frazes. Jomis – tomis frazėmis ir drovumo tikėti paradigma pradedamas („Dangaus ženklai?“, p. 16) ir užbaigiamas („Malonės pilnoji“, p. 49) pirmasis rinkinio skyrius, šį drovumą diagnozuojant tiek paprastam mirtingajam, tiek visai Bažnyčiai („Mūsų besiblaškančioje, patikti ir įtikti pasauliui juokingai trokštančioje Bažnyčioje reikia drąsos viešai ištarti šį vardą r šauktis Mergelės apgynimo“, p. 49) ir parodant, kad įgijęs agresyvaus puolimo formą, toks drovumas įgyja psichologinio programavimo galią: „Užteko „Mažajai studijai“ kelis vakarus transliuoti Mergelės Marijos litaniją ir gegužinių pamaldų giedojimus – ir užvirė velniška košė. „Ką jūs čia sugalvojote? Valstybinis radijas - ne kokia davatkų stotis, kad maldas pardavinėtų!“ – griaudi iš telefono ragelio. Užsičiaupėm, gal iš tiesų netinka pasaulietiniam eteriui (kursyvas – L. A.)“, „Dangaus ženklai?“, p. 16–17).

Kaip drovumo tikėti opozicija J. Sasnausko knygoje iškyla pasitikintis, iš įsiklausymo kylantis tikėjimas: kunigo Česlovo Kavaliausko („Jo paveikslas ir panašumas“), Viliaus Orvido („Lietuvos pranciškonai. Tarp „mažųjų“ ir „didžiųjų““) – patvirtinantis biblinę tiesą, kad viską lemia laisvas asmens pasirinkimas. Tai tikėjimas, pajėgus perkeisti pačias nepalankiausias situacijas, atstatyti labiausiai sukompromituotas prasmes. „<...> per pastarąjį dešimtmetį iš peties pasidarbuota, kad ištarę „Marijos žemė“ susigėstume ir pultume atsiprašinėti už netaktą arba čia pat išsivoliotume purve (tada viskas vietoj). <...> Tačiau <...> Vincentas Sladkevičius <...> būtent Marijos žemėje <...> matė vienintelę galimybę apsikabinti Landsbergiui ir Brazauskui. Atleidimo, susitaikymo, santarvės galimybę“ (p. 16).

Sunkiausiai išgyvenama patirtis, pasak J. Sasnausko, yra egzistencinė dykuma, duobė, visų pirma pajaučiama, kai iš dvasinio horizonto pranykus Dievo veidas („Advento duobėje“), o socialiniame lygmenyje šis dykumos, duobės jausmas prisipildo visuotinės beprasmybės, vienus vedančios į destrukciją, kitus verčiančios susimąstyti. Deja, ne visada suvokimas, kad „žingsnis po žingsnio kuriame „gyvenimą be gyvenimo“, pozityvius pokyčius. Gyvenimo be gyvenimo alternatyva kraupoka: „Taip savo dienas apibūdino aštuoniolikmetė, maitinta „Panelės“ straipsniais ir galop nusprendusi, kad „nieko nėra geriau ir teisingiau už mirtį“ (p. 17). Pastaruoju pavyzdžiu J. Sasnauskas sustiprina socialinės atsakomybės akcentą. Jauno žmogaus pasirinkimas mirti užuot gyvenus popso kultūros siūlomą surogatinį gyvenimą nepalieka erdvės abstraktiems samprotavimams apie kiekvieno teisę rinktis ir tų pasirinkimų galimybes, juolab valią savo gyvybės atžvilgiu. Priešingai, tekstas po teksto vis stipriau kala mintis, kad už žodį, ko gero, iš tiesų teks atsakyt kaip už daiktą. O dar atidžiau paskaičius ir įdėmiau apsidairius įsitikini: jau tenka.

Viena tokių „valiutų“ – tikėjimo/netikėjimo perskyra, tarpas, kurį dažnam tenka išgyventi. J. Sasanausko tekstuose jį galima interpretuoti kaip žemišką skaistyklą, kuri arba palaužia, išrauna iš gyvenimo, arba išskaistina, išgrynina (kiek tai įmanoma šioje žemiškoje tikrovėje), priverčia nuplėšti visas susikurtas širmas, ideologinius ir kultūrinius luobus ir prisikelia naujam, kitos kokybės gyvenimą: „Tamsa ir tuštuma išliūliuoja tikėjimą. Ne kaip ideologiją, ne kaip kultūros dalį. Kaip gyvenimą“ (p. 14).

Kaip ir daugelis paties atrastų tiesų, taip ir pastaroji J. Sasnausko ne kartą įvairiai pakartojama („Po advento dangumi”, „Vaikelis pradeda ir laimi“, „Kada gavėnios, rodos, jau nėra“). Aplinkybės, fonas, iškeliantis šias mintis į paviršių, vienaip ar kitaip susijęs su istoriškai ribinių patirčių – Atpirkėjo gimimo, Jėzaus mirties –refleksijomis, kviečiančiomis mąstyti pamatinius būties ženklus savo gyvenime. Pasirinkta faktų, detalių, autentiškų patyrimų, įžvalgų kalba, emocingas, šiurkštokas, bet itin paveikus, prasmių talpus žodis stimuliuoja ir palaiko skaitytojo refleksiją. Knygoje neaptiksi primygtinio raginimo atsiversti į tikėjimą, greičiau tik priminimą, kad „Tikėjimas atima saugumą ir ramybę“ (p. 13) ir žinią, kad, deja, nieko egzistenciškai saugesnio lig šiol neatrasta. Gausybė ženklų, aistringai vardijamų esė autoriaus, liudija šio nesaugaus, trapaus kelio tiesą.

Antroji, homiletinė, knygos dalis „Evangelijų paraštėse“ sudaryta, kaip galima spėti, iš „Mažojoje studijoje“ skaitytų dienos skaitinio komentarų. Su pamokslais jie susiję labiau techniškai nei tekstu: skaitinio eilutės nurodomos paantraštėje, bet pats tekstas kuriamas kaip mąstymas skaitinio tema. Gyvenimo realybė, gatvių ir skverelių teologija J. Sasnauskui yra gyvesnė nei knyginė, todėl komentuodamas dienos skaitinį autorius stengiasi jį aktualinti kaip visada – vienur pasitelkdamas dabarties kontekstą („Kur du ar trys“, „Bijoti ir nebijoti“), kitur – pasakojimus apie žinomų asmenų darbus („Gatvių viešpats“), dar kitur tiesiog laikydamasis skaitinio kodo.

Universaliausias matmuo, kuriuo J. Sasnauskas tikrina Evangelijų dabartiškumą, – Meilė: didysis mūsų laikų stygius. Meilės erdvėje vaisingai skleidžiasi visi žmogiškumo aspektai: rūpestis, atsakomybė, eliminuojantys ar bent sumažinantys baimės, nepasitikėjimo, nesaugumo jausmą. „Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, – ne kartą cituojama knygoje, primenant esminį Meilės šaltinį, jos pradžių pradžią. Bet meilė reikalauja ir įsipareigoti kitam, o įsipareigojimo modernus posovietikus vis labiau kratosi. Tad ir į homilijas, tarsi kuriant dialogo kontekstą ir pabrėžiant apsisprendimo, pasirinkimo situaciją, įtraukiami opozicinio pobūdžio pavyzdžiai: įvykis kelyje iš Jeruzalės į Emausą („Kur du ar trys“),Pranciškus Asyžietis ir mažoji Teresėlė („Mylėti?“), kalinių ir kareivių „apaštalas“ Juozapas Zdebskis („Gatvių viešpats“), asmeninė baimės ir pasitikėjimo patirtis. „Esu bailys. <...> Manoji baimė nugarmėti žemyn sudūžta atsimušusi į ne į kelio stulpelius, kurių čia nėra, o į sėdintįjį šalia“(p. 52), – prisipažįsta autorius, paliudydamas, kad kitas visada yra tas, į kurį galima remtis, kuris gali mus praturtinti, apsaugoti, išgydyti. Tą kitą priėmus kaip Dievo meilės ženklą, išlaisvinama transcendentinės meilės galia. Jos link skaitytojas (klausytojas) kreipiamas išryškinant kontrastus, suduriant prieštaringus teiginius. „Tegul kas nori cituoja Sartre’ą, kad pragaras – tai kiti. Visiems iš Jėzaus būrio per amžius bus leista patirti, jog kiti – tai atsivėręs dangus, tai sakramentas, tai paties Dievo įsikūnijimas, įsižmoginęs artumas“ (p. 53).

Trečioji didžiausios apimties knygos dalis „Ir tu mano siela“ yra ir eseistiškiausia. Ne todėl, kad pirmosios dvi būtų nesusijusios su esė žanru, bet kad mažiau „apaugintos“ kitų žanrų savybėmis. Šiaip jau skaitytojas lengvai įsitikins, kad kaip tik esėiškumas yra bendras viso rinkinio tekstų bruožas. Lygiai kaip kitos bendrybės – religinio tyrinio ir Dievo meilės matmens – sąsaja. Norint dar didesnio konkretumo, šią knygos dalį galima pavadinti analitine eseistika, krikščioniškų vertybių ir prasmių aspektu analizuojančia bendruomenės ir asmens buvimo ir būties problemas.

„Ir tu mano siela“ pavadintoje rinkinio dalyje J. Sasnauskas sušvyti ir visomis beletristinio talento spalvomis. Atrodo, jog jis ne rašo, o rengia žodžių puotą. Erdvė minčiai, prasmių sąskambiai ir sandūros kuria daugiasluoksnį ir daugiaprasmį semantinį lauką, kurį išsamiai aptarti recenzijos žanras yra per siauras. Autorius geba keliais štrichais atkurti, pavyzdžiui, „prancūzparkio“ aplinkos ir jame vykusio bei vykstančio gyvenimo koloritą, viešojo tualeto valytoją pateikti kaip gyvosios meilės simbolį („Dėl ko tebegyvuojame?“), atskleisti „pelno nesiekiančio patriotizmo“ galią keisti istoriją („Laisvės debesėlis“), naiviųjų pasišventėlių mažajam didybę „didžiųjų“ privilegijų fone („Kita Lietuva“).

J. Sasanausko dažniausiai vartojamas stilistikos arsenalas – iš parodijos, paradokso, komizmo lobyno. Lengvai parodijuodamas autorius parodo, koks siauras tarpas skiria susireikšminimą ir nuovokos stygių („Anądien televizija prasuko reportažą iš Sartų lenktynių, ten tai bent nacionalinė šventė, vyrai iš girtumo, o gal iš smagumo raičiojasi ant pažliugusio sniego, graužia šašlyką, degtinytę pilsto, o moters balsas anapus kadro be lašo ironijos primena, kad tai esąs dvasinis lietuvių apsivalymas”, p. 176), ir koks trumpas atstumas nuo idėjos iki indėlio („Dainuojančios revoliucijos antroji dalis. Tai namelį pastačiau, pastačiau, pastačiau...“, p. 192). Tačiau ir komiški posakiai („Orų prognozės puikiai atstoja Gibraną ar naująjį testamentą“, p. 266) bei naujadarai (Sriubiškės, p. 191), ir realybės paradoksai („Kas atsitinka, kai solidarumo ženklai pasitraukia, matome kone penkiolika metų. Nuo tada, kai valdžia ėmė postringauti tautai apie kantrybę, diržų susiveržimą, o pati vis pampo. Kai bažnyčia iš sakyklų užtraukė, jog laisvė brangiau nei mėsos puodai vergijoje, nors sau stengėsi užsitikrinti ir viena, ir kita“, p. 251) J. Sasnausko knygoje tarnauja svarbiausiam tikslui – Tikėjimo, Meilės ir Vilties žadinimui. Vilties, kad ir mirties šešėlis galįs nešti išganymo ir gyvybės žinią, „galįs tapti mums Dievo perbėgimu“ (p. 278).

Bernardinai.lt