Edvinas Minkštimas (g. 1980 metais Kaune) – Lietuvos muzikos mėgėjams gerai pažįstamas atlikėjas. Su gimtine jį sieja daugybė įdomių sumanymų, projektų, koncertų ir labdaros akcijų. E. Minkštimas mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, vėliau tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2003 m. LMTA ir Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje jam buvo suteiktas magistro laipsnis. Baigęs Niujorko Džuljardo muzikos ir dramos mokyklą pas Jerome Lowethalį, šiuo metu E. Minkštimas joje tęsia doktorantūros studijas. 26 metų pianistas yra nuskynęs laurus 9 tarptautiniuose konkursuose, tarp jų – P. Čaikovskio jaunųjų atlikėjų Maskvoje (1992) bei Knezkova-Hussey konkurse Kanadoje (1996). Koncertinėje scenoje debiutavęs keturiolikos metų, E. Minkštimas kaip solistas ir ansamblistas koncertuoja JAV, Kanadoje, Europoje ir kitose šalyse. 2001 metais jam buvo paskirta 2 metų rezidencija prestižiniame Cité Internationale des Arts Paryžiuje. Jis yra daugelio stipendijų ir premijų laimėtojas (Meyer Foundation, Music Academy of the West ir kt.), jo koncertai yra transliuojami TV kanalu Mezzo. E. Minkštimas taip pat kuria fortepijoninę, kamerinę ir simfoninę muziką, atlieka savo kūrinius Lietuvoje bei užsienyje, įrašinėja kompaktines plokšteles.

Edvinai, pamenu, pavasarį koncertavai Chodkevičių rūmuose, kuriuose skambinai F. Chopino kūrinius. Tai buvo įsimintinas vakaras, kurio metu tavo buvusi fortepijono dėstytoja, profesorė Veronika Vitaitė labai šiltai ir kone kaip detektyvą pateikė tavo kūrybinę biografiją: kaip tu nuo mažumės kasdien (!) važinėdavai iš Kauno į Vilnių į specialybės pamokas, kokį ypatingą vaidmenį vaidino mama, kaip anksti netekai tėčio, tačiau geležinė valia, užsispyrimas ir gabumai tave atvedė iš pradžių į Paryžių, paskui į Niujorką, padėjo iškovoti laurus daugybėje konkursų ir susidraugauti su neeiliniais meno pasaulio žmonėmis. Teko skambinti ir Didžiosios Britanijos sosto įpėdiniui princui Charlesui, kai jis 2001 metais viešėjo Lietuvoje. Tad pradėsiu nuo įprasto klausimo: kaip anksti pajutai, kad pianizmas ir muzika yra tavo likimas?

Nesu tas, kuris tęsia muzikines šeimos tradicijas. Mano tėvai neturėjo sąlygų mokytis muzikos, nors pasižymėjo gera klausa. Instrumentas namuose atsirado vos man gimus. Manau, kad tėvai stengėsi mane pastūmėti į muziką, norėjo įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones. Jie taip pat nusprendė mane atiduoti į J. Naujalio menų gimnaziją. Kol buvau mažas, man patikdavo „daužyti klavišus“: namuose nuolat išderindavau instrumentą... Manau, kad sąmoningas apsisprendimas atėjo maždaug paauglystėje.

Abu esame, galima sakyt, tos pačios mokyklos atstovai, nes pati šešiolika metų mokiausi pas prof. V. Vitaitę. Beje, jei skaičiuotume liniją nuo paties Henriko Neihauzo, tai išeina visai artima linija: Henrikas Neihauzas – Jakovas Zakas – Olga Šteinbergaitė – Veronika Vitaitė. Puikiai žinau visą virtuvę: ilgas valandas prie fortepijono, dėstytojos entuziazmą, atsidavimą, globą, optimizmą, parduotas ne tik vasaras, bet ir žiemas, – gyvenimą, apie kurį Martynas Švėgžda von Bekkeris vienoje TV laidoje yra šmaikščiai pasakęs: „Tai antižmogiška!“ Mes, muzikantai, subręstame anksti, nes vaikystės kaip ir nelieka. Koks yra tas vaiko vaikiškumas, kuris keletą valandų per dieną jau antroje ar trečioje klasėje skambina W. A. Mozarto fantaziją d-moll arba L. van Beethoveno kad ir pirmąjį fortepijoninį koncertą? Jis jau nuo mažens gyvena brandžių idėjų, įvilktų į muzikinę formą, kosmose ir stengiasi jas išgyventi, perprasti bei interpretuoti... Mane domina tavo išėjimas į pasaulį: mūsų laikais tokių galimybių nebuvo. Papasakok apie Paryžių.

Per studijų laikotarpį visą Paryžių išvaikščiojau skersai išilgai, žinau jį atmintinai. Kiekviena gatvė – kaip muziejus. Tai nepaprastai gražus miestas. Bent jau fasadai yra iš tiesų įspūdingi. Konsjeržeri (Concergierie) kalėjimas, Revoliucijos aikštė, senieji karalių rūmai, Luvras (Louvre), Versalis (Versailles)... Tai prancūzų perlai. Sakoma, kad Paryžius yra valstybė valstybėje. Jo aplinka savita, o likusi Prancūzija labai skiriasi. Kalbant apie kultūrinį gyvenimą ir koncertų sales, man krito į akį, kad prancūzai ne tik stengiasi propaguoti savo kompozitorių kūrinius, kitus meno kūrinius ar savo kultūros produktus, – (jie mėgsta akcentuoti Rodeno muziejaus svarbą, turi muziejų atskiriems dailininkams ir kompozitoriams), – bet ir prancūzų atlikėjus, ypač jaunus. Jie proteguojami, mat Paryžiuje yra nelengva „prasimušti“. Šis miestas – langas į pasaulį, todėl publikos bei kritikos pripažinimas pasitarnauja jauno atlikėjo tarptautinei karjerai. Prancūzai labai sėkmingai kultivuoja nacionalinę kultūrą. Tas mane žavėjo. Ir man norėtųsi Lietuvos nacionalinėje operoje arba festivaliuose matyti daugiau jaunų lietuvių veidų. Beje, Niujorke sąlygos koncertuoti pianistams yra daug geresnės, nes Paryžiuje Plejelio (Pleyel) salė remontuojama (man išvažiuojant darbai buvo tik prasidėję), Eliziejaus laukų teatras akustiškai nėra palankus, kitos salės (Chatelet, Cite de la Musique) daugiau pritaikytos orkestrams. Žinoma, yra prabangūs operos teatrai. Niujorkas fortepijono muzikai yra dėkingesnis: turi Carnegie Hall, Merkin Hall, labai gerą koncertų salę turi Kolumbijos universitetas, filharmonija (Avery Fisher Hall), Džuljardo mokykla (Paul, Morse Halls) – visos labai geros akustikos. Bėda ta, kad dauguma Paryžiaus salių yra pastatytos prieš kelis šimtus metų, jos yra istorinės. Nebuvau Japonijoje, bet girdėjau, kad japonai jau turi modernių idealių akustikos salių. Tačiau Paryžius yra praturtinantis miestas savo aplinka, kurioje verda gyvenimas. Šia prasme Niujorkas Paryžiui nusileidžia. Paryžius yra gražus ir dieną, ir naktį, o Niujorkas gražesnis naktį.

Su kuo Paryžiuje bendravai, susiėjai? Mes pripratę, kad Paryžius diktuotų madas. Gal tai dailininkai su savaisiais manifestais? Juk jie visada duoda pradžią, kuria sroves, yra kultūros avangardas.

Kad ir kaip keista, Paryžiuje šiuo metu kultūrą kuria ne atskiri žinomi žmonės, o judėjimai arba žmonių grupės. Didelę įtaką daro šiaurinio miesto (Paryžius pasidalijęs į dvi dalis abipus Senos) galerijos ties Marais kvartalu ir Monmartre’u. Ten išlikusios senosios dailininkų dirbtuvės, eksponuojamas specifinis menas. Pietų pusėje daugiau proteguojami pasauliniai meistrai, jų darbai labai brangūs. Labai didelę įtaką daro klubai, kuriuose susitinka skirtingų sričių menininkai bei salono tipo privatūs vakarėliai. Paryžiuje tai išlikę. Nuo revoliucijos laikų mieste apsigyvenę rusai turi būrelių, tęsia savas kultūrines tradicijas. Į prancūzų salonus yra labai populiaru kviestis užsienio svečių. Pasiturintys žmonės, kurie turi erdvius namus su fortepijonu, kartą per mėnesį ar dvi savaites surengia kviestinį vakarą, į kurį ateina bankininkų, advokatų, gydytojų. Vakaro metu jie muzikuoja, užsiima menais. Tai jiems yra hobis, savotiška atgaiva, poilsis nuo darbo ir šventė. Tai nuostabu! Man pačiam teko groti ir akompanuoti ne viename salone. Turiu pripažinti, kad šie žmonės demonstruoja netgi ne mėgėjišką supratimą apie muziką. Sykiu jie žino, kad, pavyzdžiui, profesionaliai dainuoti nemoka, bet dėl to nesigraužia, o džiaugiasi galimybe padainuoti, pačiu dainavimo procesu. Tai jiems labai daug duoda. Gyvenau menininkų miestelyje, Cité Internationale des Arts.

Kiekviena šalis turi porą butų, jei dailininkai – tai ir nedidelę dirbtuvėlę, virtuvėlę, vonią. Visame didžiuliame pastate yra apie penkis šimtus ateljė (lietuviai turi vieną, joje nuolat dirba atvažiavusieji iš Lietuvos dailės akademijos). Savąjį butą sykiu su stipendija gavau iš Paryžiaus konservatorijos. Jame gyvendamas nuolat susitikdavau su rašytojais, skulptoriais, architektais, poetais ir muzikais iš viso pasaulio. Kiekvienas demonstruoja savo specifinį mąstymą. Ponia Simone Brunau, milijardieriaus našlė, iš savo vyro, kaip yra juokaujama, padarė milijonierių, nes Paryžiaus centre nupirko didžiulį kvartalą, kuriame ir įkūrė šį tarptautinį miestelį. Jos dėka menininkai ne tik turi nuostabią galimybę gyventi pačiame Paryžiaus centre, prie upės, už prieinamą kainą (300 eurų per mėnesį be papildomų mokesčių), bet ir užmegzti ryšių, kurie išlieka. Paryžius Niujorką lenkia ir galerijų skaičiumi. Kiekvieną dieną Paryžiuje įvyksta keliolika parodų atidarymų, o galerijose nuolat susitinka žmonės. Dėl to egzistuoja aktyvus ryšys tarp pačių menininkų ir meno mėgėjų, žmonių, kurie nori tuo užsiimti. Egzistuoja labai stipri grupė žmonių, kurie patys nėra menininkai, bet meną labai mėgsta, remia ir praktikuoja. Kas itin svarbu, jie ima iš menininkų pamokas bei įgyja puikų supratimą apie kultūrą.

Ir jie, be abejo, tokie nuovokūs, kad savo diletantizmo nepateikia kaip meno.

Be to, jie nekompleksuoja.

Beje, šis reiškinys, kai kiekviena virėja (tiksliau, santechnikas) mėgina įžūliai valdyti valstybę, o kiekvienas siuvėjas pretenduoja į Nobelio premijos vertus rašytojus, Lietuvoje grėsmingai kėsinasi niveliuoti vertybes. Tai ir vėl bendro išprusimo, pagarbos, kultūros klausimas. Jei turi pinigų, vadinasi, gali talentą (diplomą, vardą) nusipirkti. Diletantas vaidina didelį menininką – tai Lietuvoje dažnas reiškinys. Jiems gal ir į galvą neateina, kad reikia daugelį metų prusintis ir įgyti specifinių, dažnai nuo mažens teįgyjamų įgūdžių.

Tai štai: paryžiečiai žino savo vietą, jie nepretenduoja būti tuo, kuo nėra, jie tiesiog žavisi savo pomėgiu, džiaugiasi menu ir galimybe prie jo prisiliesti. Ir jie savo vaikus auklėja ta dvasia. Jų vaikai taip pat tai darys. Jie mokės gerbti kultūrą. Man pačiam teko duoti pamokų prancūziukams. Jų tėvai turi kokią nors saulės akinių parduotuvėlę arba kirpyklėlę, jie gali būti iš paprastos, miesčioniškos buržua šeimos, tačiau kiekvienas vaikas būtinai mokosi muzikos: skambina pianinu, griežia violončele ar dainuoja. Tai būtinybė. Ne tiek svarbu, kad tas vaikas žaistų futbolą ar krepšinį. Prancūzams svarbu, ką jie gauna kaip asmenybės. Kas dvasiai svarbiau: krepšinis ar muzika? Sprendžiant šį klausimą, jiems abejonių nekyla.

Ką šia prasme kritikuotino (gera ar bloga prasme) matai Lietuvos kultūros politikoje?

Šiuo metu vykstančių krepšinio varžybų metu išreikšdamas kritiką jaučiuosi drąsiai: laukiu nesulaukiu, kada Lietuvoje pagaliau atsiskirs sporto ir kultūros fondai. Nesuprantu, kaip tokius skirtingus dalykus galima suplakti į vieną krūvą! Juk sportas su kultūra niekada nieko bendra neturėjo. Su kolegomis vokiečiais ir kitų šalių kultūros atstovais esame ne kartą kalbėję, jog valstybė tarptautinį identitetą suformuoja ne per sportą, o per kultūrą ir įeina į istoriją savo kultūriniais, o ne sporto laimėjimais. Ji yra prisimenama ne dėl to, kad kažkas toje šalyje tapo čempionais, o kokius ji davė pasauliui rašytojus, poetus, muzikus, muzikologus, muzikos istorikus, dailininkus ir taip toliau. Ir turint galvoje, kiek sportas pats iš savęs uždirba pinigų, šitoks rėmimas kultūros atžvilgiu gali būti suprastas kaip piktavališkas. Tai yra viena priežasčių, kodėl jauni menininkai išvyksta į užsienį ir ten lieka. Kalbu ne tik apie tuos, kurie išvažiuoja mokytis, bet ir tuos, kurie nebenori grįžti ir lieka ten net blogesnėmis sąlygomis. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje visiškai nesudaromos sąlygos jaunajai kartai ugdyti. Galbūt vyresnioji karta yra nepakankamai tuo suinteresuota? Realybė yra graudi.

Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad pats esi didelis krepšinio „fanas“, ir jokiu būdu nesi nusiteikęs iš principo prieš sportą... Štai ir dabar skubi pažiūrėti rungtynes.

Taip, man krepšinis patinka, aš jį kultivuoju kaip mankštą, tačiau man iš tikrųjų labai nepatinka matyti, kad mankštai skiriami tokie dideli pinigai! Mankšta yra puiku, kiekvienas žmogus turi mankštintis... (juokiasi) Tik nematau valstybinės strategijos ne sporto atžvilgiu.

Valstybininkų prioritetai, rodos, prasideda medžiokle ir baigiasi fermerių varžybomis... Tai jų sąmoningumo lygmens žymuo.

Dėl ko dar yra labai liūdna (šalia to, dėl ko pikta): tokia politika pasauliui aiškiai demonstruoja mūsų šalies vadovybės prioritetus. Tų žmonių, kurie atsakingi už sprendimus, arba kurie priiminėja įstatymus.

Kurie tvarko švietimą ir mokslą...

Nuo, sakykim, vokiečių, kurie atvyksta į Lietuvą ir pamato situaciją, jos nuslėpti neįmanoma. Ji yra akivaizdi. Ir kai iš Europos Sąjungos prašoma paramos, jiems pagrįstai kyla klausimas, ar verta investuoti pinigus į šalį, kurios toks žemas mentaliteto lygis. Nes akivaizdu, kur investicijos panaudojamos. Koks partneris bus ši šalis? Šaliai visuomet atstovauja žmonės. O jei tų žmonių būtent toks supratimas, apie kurį mes kalbame?

Kai sakai „vokiečiai“, ką tiksliai turi galvoje?

Kad ir Vokietijos ambasadorių, vyriausybines delegacijas. Pats esu praktiškai susidūręs su šiomis problemomis. Kai vokiečiai patenka į savo valstybei atstovaujančius postus, jie turi puikų supratimą, kam jie atstovauja. Jie puikiai išmano meną, muziką, kultūrą. Jie yra išprusę ir intelektualūs žmonės. Galbūt jie irgi mėgsta sportą... Tai gerai. Bet sportas jokiu būdu negali pakeisti kultūros arba būti jai lygiavertis. Kol nepasikeis mūsų Vyriausybės prioritetai, kol neatsiras suvokiančių, kas yra kultūra, – kad tai nėra kokio nors pavienio pastato statymas arba pavienės dotacijos paskyrimas, kad tai nėra pavienio elitinio vardo (pavyzdžiui, sero Eltono Johno) atvežimas į Lietuvą, o ilgalaikių investicijų strategija, visos naujos kartos sąmoningas ugdymas (ne tik menininkų, bet ir meno veikėjų ir meno administracijos), – tol pagerėjimo laukti neverta. Turiu vis dėlto paminėti, kad labai džiaugiausi bendravimu su buvusiu LR ambasadoriumi JAV, p. Vygaudu Ušacku. Ambasadorius visuomet išreikšdavo susirūpinimą meno reikalais, domėjimąsi ir supratimą. Yra vilties, kad jo pavyzdžiu bus sekama…

Ką jau kalbėti apie tai, kad menininkas ir jaučiasi kaip elgeta tiek finansiniu, tiek moraliniu atžvilgiu.

Apie tai ir kalbame. Lietuva, būdama maža šalis, pagal nuošimčius turi nepaprastai daug žymių žmonių, jaunų perspektyvių menininkų. Ką ir kalbėti, jei jaunas talentingas muzikantas neturi pinigų pasirengti konkursui ir į jį nuvykti, nusipirkti gerą instrumentą arba koncertinius rūbus? Pavyzdžiui, rengimasis pianistų konkursui Japonijoje ir kelionės išlaidos gali siekti tūkstančius dolerių. Labai daug šeimų to sau negali leisti. Jeigu Vyriausybė nors mažytę dalį iš sporto rėmimo fondo pervestų kultūrai ir įkurtų fondą jauniems menininkams, jų projektams ir kelionėms, konkursams ir koncertams remti, kiek mes turėtume laureatų ir įvairių sričių laimėtojų? Nepalyginamai daugiau.

Šiuo metu Lietuvoje yra ne tiek jau mažai žymių sportininkų, tokių kaip Sabonis ar Marčiulionis, kurie yra tokie turtingi, kad šalia sporto mokyklų kūrimo ir kitokios veiklos galėtų patys paremti kultūrą, tapti mecenatais. Bet ar taps?

Natūralu, kad netaps, nes jie augo su krepšiniu, valgė iš jo duoną, geriausiai jį supranta. Todėl grįžę į Lietuvą jie rems savo profesijos atstovus. Jie rems būsimus krepšininkus. Tai yra normalu. Bet būdami krepšininkais, profesionaliais sportininkais ir žaisdami užsienio lygose, tokiose kaip NBA, jie uždirba tiek, kad gali remti jaunąją kartą. O muzikantai? Kokią paramą jie gali suteikti, nors ir suprasdami jos reikalingumą? Juk sportininko ir menininko uždarbis skiriasi kardinaliai! Sakykime, tas pats Sabonis, būdamas geras krepšininkas (bet ne pats geriausias pasaulyje, būkime sąžiningi), per metus uždirbdavo kokius 10-15 milijonų dolerių. O Lietuvos muzikos akademijos profesorius, kad ir labai žymus pasaulyje, gal ir sukrapštys kokius 5 tūkstančius dolerių per metus. Tai absoliučiai neproporcingi dydžiai. Galima ginčytis, kad Sabonis yra išimtis. Bet net ir Lietuvoje žaidžiančių krepšininkų atlyginimai šimtus kartų viršija normalų atlyginimą.

Palietei skaudžią vietą.

Todėl labai svarbu, kad patys menininkai nuolatos kovotų už save ir aiškintų Vyriausybei, kalte kaltų jai į galvą, kas yra kas, kiek reikia pinigų kultūrai, kam jų reikia ir taip toliau.

Padarėme išvadą, jog valstybės parama kultūrai yra nedovanotinai maža, nors iš tikrųjų, idealiai suvokiant prioritetus, tai turi būti net ne parama (vargana sąvoka implikuoja ir valstybės požiūrį), o pamatas, fundamentas pačiai valstybei visavertiškai, aukštu lygiu funkcionuoti. Bet ir privačių fondų trūksta, jų veikla toli gražu nėra patenkinama.

Į šį klausimą atsakyčiau šitaip: pasaulyje yra žinomi du pagrindiniai skirtingi kultūros rėmimo modeliai – europinis ir amerikinis. Europinis (tai Prancūzija, Vokietija ir kitos šalys) iš tiesų labai stipriai remia meną ir kultūrą. Ir būtent dėl to, kad šios šalys turi senas ir turtingas kultūros tradicijas, bendras kultūros lygis šiose šalyse yra labai aukštas.

Ir niekam nekyla klausimas, kodėl „tiems pianistams“ reikia tiek mokėti.

Nekyla. Amerikoje susiklostęs modelis yra kitoks. Ten viskas paremta privačiomis dotacijomis ir privačiais rėmėjais, kurie yra nepaprastai turtingi. Jie remia kultūros institucijas. Kita vertus, mane nustebino, kad Amerikos milijonieriai milžiniškus pinigus skiria kultūrai. Jiems taip pat nereikia įrodinėti, kodėl tai reikia daryti! Tačiau jei mėgintume įdiegti JAV paramos modelį ir siekti, kad lietuvių milijonieriai, kurių tikrai yra, nors kiek daugiau remtų kultūrą ir meną, turėtume padaryti du dalykus: pirma, pakelti jų sąmoningumo lygį, ir antra, sudaryti palankias sąlygas rėmimui. Amerikoje kiekvienas rėmėjas, kuris turėtų sumokėti šimtus tūkstančių dolerių mokesčių valstybei, remdamas meną ir nepelno siekiančias organizacijas, tikrąja žodžio prasme išbraukia tuos pinigus iš savo mokėtinų mokesčių, kitaip sakant, jis nepralaimi. Priešingai, jis laimi, nes atlieka gerą darbą, o tuos pinigus, kuriuos turėtų mokėti nežinia kam, skiria menui ir kultūrai. Tai labai palanki sistema. Taip mecenato vardas išlieka istorijoje. Jis pagerbiamas kaip rėmėjas, tuo pačiu metu ir save išgarsina. Nesu gerai susipažinęs su Lietuvos mokesčių sistema, tačiau, kiek teko girdėti, ji yra itin nepalanki. Tarkim, jaunus muzikantus remiantis J. Karoso fondas ir mane patį yra stipriai parėmęs, bet! mane remdamas, fondas dar turėjo ar tik ne 30 procentų sumokėti valstybei papildomai! Juk tai nesuvokiama!! Tai vėlgi rodo ne tik mūsų valdžios vyrų sąmoningumo lygį, bet ir tai, kad jiems labdara, matyt, yra nesvarbu.

Taigi suvokiant, kad ekonomikoje taikomas „duonos ir bizūno“ metodas, naujųjų lietuvių kapitalistų labai mėgstamas, tokią finansinę „politiką“ galima vadinti aiškia nulabdarinimo ir sykiu noro staigiai pasipelnyti iš itin jautrios kultūros sferos taktika. Šitą elementarią tiesą apie panašaus pobūdžio ekonominį efektą žino kiekvienas ekonomikos pirmakursis. Tai veiksmingiausia būdas ką nors sunaikinti ar bent pristabdyti, jei nori, kad tas kažkas (ne masinė kultūra, „atliekami“ menininkai ir t. t.). tiesiog nustotų gyvuoti. Todėl matome, kaip šis procesas palaipsniui vyksta, ir jį galima įvardyti kaip katastrofišką kultūros lygio smukimą.

Žinoma, kad lygis krenta. Anksčiau, sovietiniais laikais, kultūra buvo nustatytas veiklos baras, ir jam būdavo privaloma skirti pinigų. Tuo tarpu šiuo metu valstybė orientuojasi į amerikinį modelį, kai atsiribojama nuo finansavimo ir viskas patikima privačiam sektoriui. Bet ir vėl: jei įstatymai yra nepalankūs, apie kokį modelį, apie kokį rėmimą mes galime šnekėti? Juk didžiuma verslininkų remiasi naudos principu, todėl normalu, kad jie moka valstybei mokesčius ir papildomai pinigų neleidžia. Valdžios vyrai turi aiškiai apsispręsti: ar jie renkasi europinį, ar amerikinį paramos modelį.

Vadinasi, išvada ta, kad šiuo metu neveikia nė vienas iš jų.

Būtent.

Dažnai lankaisi Lietuvoje, gali palyginti tuos modelius. Koks, tavo manymu, mums geriausiai tiktų?

Europinis, nes amerikietiškajam modeliui Lietuvos mastai – per maži. Skaitau Lietuvos spaudą, žiūriu televiziją ir klausausi radijo. Jeigu būčiau tėvas, turįs vaikų, kuriems anksčiau ar vėliau reikėtų rinktis specialybę, arba pačiam reikėtų apsispręsti, – mano viltys užgestų... Pati žiniasklaida nesuinteresuota sąmoningo, kultūringo jaunimo ugdymu. O dar mažiau susirūpinusi nacionalinio identiteto formavimu. Mėginama sekti populiaria kultūra, nesvarbu, ar vėjas pūstų iš rytų, ar vakarų, pietų ar šiaurės. Spaudos lygis kritęs, suprastėjęs, labai dažnai spausdinami bulvariniai skaitalėliai, o ir tam tikros temos... Nežinau, kam jos gali būti aktualios, bet jos tikrai daro neigiamą poveikį visuomenei. Kodėl? Todėl, kad nėra formuojamas požiūris į meną ir kultūrą, jis nėra remiamas. Muzikanto specialybė yra suprantama kaip vos ne juokdario, kvailio specialybė! Nei jis pagamins alaus, nei daug pinigų užsidirbs, nei ką nors sėkmingai parduos. Nerimta specialybė, ar ne tiesa? Būkim biedni, bet teisingi: negalime kol kas lygintis su, tarkim, Vokietija, kuri turi stiprias kultūros tradicijas ir pasauliui davė tiek aukščiausio lygio orkestrų, muzikantų. Bet dėl to ir reikia ypač stengtis sužadinti žmonių motyvaciją ugdyti brandžią kultūrą, motyvaciją - tiek dvasinę, tiek materialinę. Pagalvokime, iš ko pragyvens muzikos akademiją baigę būsimieji pedagogai? Išgyvenimo veiksnys irgi yra labai svarbus. Tai dalykas, apie kurį galėčiau kalbėti labai ilgai, nes jis liečia daug gyvenimo klodų, ir atsakyti į jį taip paprastai nėra įmanoma. Tai susidariusi politinė ir ekonominė, finansinė situacija ir kultūrinė situacija.

Bet juk ją lemia konkretūs žmonės, konkrečios partijos ir jų programas vykdantieji. Juk yra konkrečių instancijų, iš kurių galima pareikalauti atsakomybės už iš Europos Sąjungos gaunamų pinigų panaudojimo skaidrumą. Kaip skirstomi pinigai tai ar kitai kultūros daliai? Yra konkretus adresatas, ar ne tiesa?

Atsakomybės pareikalauti įmanoma teoriškai, bet kad kažkas pasikeistų praktiškai, reiktų iš esmės pakeisti labai daug ką. Todėl vieno kalto asmens suradimas nieko nepakeis.

Aš taip įsivaizduoju, kad visuomenė turi sugalvoti mechanizmą, kaip išreikalauti atskaitomybės, o ne „baust kaltus“. Tai prevencija.

Tam, kad visuomenė to norėtų, ji pirmiausia turi suvokti, kas yra kas. Mes patenkame į užburtą ratą, nes kyla klausimas, kas formuoja visuomenės požiūrį į meną ir kultūrą. Ar tai yra menininkai, ar spauda, radijas ir televizija, ir kokie yra šioms institucijoms vadovaujančių žmonių prioritetai? Kiek jie yra politizuoti? Kiek jie patys – pavyzdžiui, tokių dienraščių, kaip „Lietuvos rytas“, redaktoriai – nutuokia, kas yra muzika ir menas? Kaip jie žiūri į tuos dalykus? Ar jie į koncertą eina tik todėl, kad juos prievarta tempiasi žmona, ar kultūra jiems yra kažkas daugiau? O gal tai tik nuobodulio šaltinis, ir vienintelis prisiminimas po koncerto yra tas, kad patogiai ar nepatogiai užsnūdus garsiau užgrojęs orkestras jį pažadino.

Pastebėjau, kad į klasikinės muzikos koncertus vaikšto menka saujelė aukštų politikų bei Seimo narių, akivaizdu, kad ne dėl laiko stokos. Matyti, kad aukštoji kultūra jiems nėra būtina dvasinė sfera, ji jiems tiesiog neegzistuoja.

Netgi jei jiems muzika ir yra sunkiai suvokiamas menas, jeigu jiems pavyktų suprasti, kokią svarbią vietą valstybėje užima kultūra, kaip ji reikšminga valstybės tarptautinei padėčiai ir jos pripažinimui pasaulyje, šis suvokimas labai daug ką pakeistų, o situacija pagerėtų. Kaip tai padaryti? To nepasieksi specifiniu renginiu, atskiru veiksmu ar iniciatyva. Tai turi būti bendra visų, šiuo atveju muzikantų, mąstymo išdava, bendro darbo, kultūros ir meno veikėjų vienijimosi ir reikalavimų rezultatas. Didelė Lietuvos žmonių bėda yra ta, kad daugelis nusivylę politika, o iškilūs ir protingi, savo profesijoje nusipelnę žmonės į politiką eiti nenori arba į ją nebus įleisti, ir jie nieko nepakeis. Į politiką subėga rėksniai, laimės ieškotojai, tie, kurie savo profesijose nebuvo iškilūs žmonės. Bent jau taip buvo iki šiol. Vienintelis ryškus į aukščiausią politikos lygį išėjęs buvo profesorius Vytautas Landsbergis; tai aukštos kultūros žmogus ir šviesi asmenybė, bet jį apjuodino. O kiek yra žmonių, kurie rizikuotų savo šeimų gerove, ramybe ir asmenine laime, kurie viską paaukotų, bandydami ką nors pakeisti?

O esantieji pagal savo kultūros lygį matuoja ir šalies kultūrą. Tai matyti net iš to fakto, kad koncertų salėse daugėja nesusivokėlių, kurie garsiai, bet išdidžiai ploja nesibaigus kūriniui – tarp jo dalių. Vadinasi, jų supratimas yra tiesiog skandalingas, išsilavinimas niekinis, o klausymosi galia turbūt lygi nuliui. Tačiau jei mes galvosime, kad ačiū Dievui, jog jie iš viso ateina į koncertų salę, tai tik parodys, kaip nusivažiavome ir kaip kartelę leidžiame žemyn. Tad siūlai pradėti nuo kultūros žmonių santalkos?

Nesakau, kad visus politikus reikia išvaryti, o į jų vietą pastatyti kultūrininkus. Yra ir išimčių, kuriomis reikėtų džiaugtis. Vilniuje jau pastebima kultūros palaikymo būtinybė: miesto savivaldybė remia Vilniaus ir Kristupo festivalius. Tai labai svarbu. To dar trūksta Kaune. Reikia sugebėjimo asmeninius interesus derinti su valstybiniais strateginiais interesais, tai yra svarbu, kad politikai pamatytų save ir visą padėtį iš šalies, iš pasaulinės perspektyvos. Tai, ką darome šiandien, gali pakenkti mums patiems rytoj, jei paisysime tik savo siaurų interesų. Jeigu bus blogai valstybei, jeigu bus blogai lietuvių bendruomenei, tai bus prastai ir tiems, kurie mano, kad šiandien pasisavinę truputėlį pinigų, saugiai gyvens ir toliau.

Problema yra jų trumparegiškumas.

Teisingai. Siauras ir netoliaregiškas mąstymas. Mąstant strategiškai, kultūros rėmimas pasitarnautų ir pritraukiant investicijas, ir derybų metu: rastųsi visiškai kitas požiūris į Lietuvą. Kai susitinku užsienietį, jį suvokiu kaip tam tikros kultūros atstovą, ir man į galvą ateina tos tautos pėdsakas pasaulio istorijoje. Prancūze mes nevalingai matome ir prancūzų madas, ir kultūrą, ir estetiką, o susitikę italą regime Romos imperijos paveldą. Mes tai net norime matyti!

Ir kiti mumyse nori tą patį matyti, to tikisi. Tai girdėjau ne iš vieno svečio, ieškančio mūsų šalyje savitumo, lūpų.

Vadinasi, tai labai svarbu, tas kultūrinis pėdsakas yra labai stiprus.

Akivaizdu, jog be bendraminčių grupelės, be judėjimo ir ypač be švarių pinigų nieko nepasieksi. Ir tie žmonės turi būti pasiryžę rizikuoti.

Mane stebina ir tai, kad politinėje valdžioje išlikę tie patys veidai, kaip ir sovietinėje sistemoje. Bet sovietiniais laikais, nors menas buvo propagandos įrankis, jo reikšmė vis tiek buvo žymiai didesnė. Kodėl dabar tie patys žmonės, nusprendę pakeisti savo veidą, sumanė tai padaryti pirmiausia meno sąskaita? Kodėl jų požiūris tapo kardinaliai priešingas?

Kyla klausimas, kada jie buvo nenuoširdūs: anksčiau ar dabar? Nė viena partija nepastebėjo, kaip silpniausieji atsidūrė istorijos šiukšlyne. Kiek politinių lyderių parėmė skurstančius vaikus ir neįgaliuosius, kas buvo nuveikta socialinėje plotmėje? Skandalinga situacija sudarė sąlygas Pakso ir vėliau Uspaskicho „gelbėjimo komandoms“. Dar vienas socialinio ir kultūrinio nebrandumo ženklas. Kiek žinomų politikų skubėjo paremti mokyklas, koledžus ar akademijas, kurias baigė, gimtąjį miestą? Vienetai. O, tarkim, Amerikoje tai yra prestižo dalykas. Būtų buvusi svarbi ne tiek pinigų suma, kiek pavyzdys. Deja, Lietuvoje panaši meilė ir pagarba institucijai, kurioje subrendai, iš kurios gavai visa, kas geriausia ir išėjai į gyvenimą, tuoj pat būtų suprantama kaip nesąžiningas „savo klano“, „savųjų“ protegavimas, netgi nesigilinant, ar tiek pinigai yra paaukoti, labdaringi. Ydingas pats klaninis požiūris, pavydas, nepasitikėjimas. Visa tai – sovietmečio reliktai. Beje, tie patys veidai vykdo tą pačią politiką ta prasme, kad sovietmečiu visa ekonomika buvo tik „politinė ekonomika“. Į tai nurodo pats disciplinos pavadinimas. Išvada peršasi pati.

Nuveikti reikia labai daug, nes ir šitie politikai augę tam tikrose šeimose su tam tikru požiūriu. Bet tai įmanoma.

Kaip lietuviai atrodo pasaulyje? Ar Paryžiuje cementuojasi koks nors naujas trečiosios emigracijos bangos kūrybinis judėjimas?

Ne. Į Paryžių lietuviai daugiausia atvažiuoja užsidirbti. Ar tas judėjimas turėtų vadintis „Kaip daugiau užsidirbti pinigų“? Todėl mano kontaktai su atvykėliais buvo ir yra riboti. Be to, daugelis labai užsiėmę. Gyveni lyg ir šalia, o nelieka laiko bendrauti.

Vadinasi, stokojame entuziastingų, idealistiškai nusiteikusių žmonių. Sąvartų laikmečiu išaugusi karta perdėm pragmatiška.

Nesakau, kad esu senamadiškas patriotas. Juk nelakstau Paryžiuj su trispalve. Bet man yra gyvybiškai svarbu, kad mano valstybėje viskas būtų gerai. Tai garbės reikalas. Džiaugsmą teikia vien mintis, kad apie Lietuvą būtų kalbami tik geri žodžiai. Norėčiau, kad man pavydėtų, jog esu iš Lietuvos.

Grįžkime prie aktualijų. Ką veiksi grįžęs į Niujorką?

Pirmiausia turiu išlaikyti egzaminus, tuomet liks daktarinio darbo rašymas. Taip pat turiu pasiruošti planuojamiems koncertams bei konkursams. Lietuvoje jau sutariau su profesoriumi Donatu Katkumi atlikti J. Haydno ir A. Šnitkės koncertus, profesoriaus Rimvydo Žigaičio esu pakviestas į didįjį muzikų paradą. Pavasarį grosiu su Vilniaus kvartetu. O paskui planuoju važiuoti į konkursą Japonijoj (birželį), Vašingtone (liepą), ir į M. K. Čiurlionio konkursą Lietuvoje. Dar nesu jame dalyvavęs. Konkurso lygis labai išaugęs, tad bus nelengva.

O pradėjai nuo P. Čaikovskio – paties „kiečiausio“... Žinoma, esi dar konkursinio amžiaus, pačiam žydėjime.

Dar turiu 6–7 metus... Noriu kai ką pasakyti apie konkursus. Daugelis muzikantų yra tos nuomonės, kad konkursai ir muzikos įrašų industrija padarė labai neigiamą įtaką. Konkursai suteikė sportinės dvasios, tapo varžybomis. Nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos iki dvidešimtojo amžiaus penktojo šeštojo dešimtmečio konkursų buvo nedaug, juose laimėdavo ryškios, savotiškos asmenybės. Dabar tų konkursų labai daug. Yra, žinoma, labai prestižinių. Tačiau praktiškai visi juose dalyvaujantys pianistai groja labai gerai. Išeina tam tikra loterija. Susimaišo mokyklos. Prasideda politiniai užkulisiniai žaidimai ir apskaičiavimai, kas kieno mokiniui turi padėti, nes tas ir anas gros kitame konkurse ir taip toliau. Muzika dėl to tik pralaimi.

Antra, konkursai – labai konservatyvi institucija. Juose reikalaujama atlikti standartines programas, o šiuolaikinė muzika neskatinama. Yra jai skirti keli konkursai, bet jų mažai. Todėl tai, ką rašo šiuolaikiniai kompozitoriai, į akiratį nepatenka. Be to, pagal naujai išmoktą nežinomą kūrinį komisija nesprendžia. Taigi konkursai tampa stagnacijos mechanizmu. Kita vertus, jie nebeatveria karjeros durų taip plačiai, kaip anksčiau.

Vis dėlto, nepaisant to, ką pasakiau, konkursai yra reikalingi, nes ir jėgas išbandai, ir subręsti. Pralaimėjimai taip pat brandina. Pasitaiko, kad tave išgirsta geras vadybininkas ir paskui su juo bendradarbiauji. Įrašai taip pat atliko nemažą meškos paslaugą. Pavyzdžiui, meno mėgėjui yra pasakoma, jog egzistuoja puikus, pats geriausias pasauly kurio nors muzikos kūrinio įrašas. Ir turėdamas tą įrašą, galėdamas jo klausytis per pietus ir automobilyje, žmogus praranda interesą eiti į koncertų salę klausytis to kūrinio, atliekamo gyvai. O juk muzika yra gyvas procesas.

Kiekvienąkart eidamas į klausytis to paties kūrinio, kurį atlieka vis kitas atlikėjas, tu išgyveni kai ką nauja, patenki į kitą pasaulį. Tačiau žmogui, kuris nėra muzikas, tai išaiškinti labai sudėtinga. Jis taupo pinigus ir laiką! Ne paslaptis, kad didžiosios įrašų kompanijos verčiasi sunkiai. Amerikoje klasikinės muzikos rinkos apyvarta sumažėjo iki 3-4 procentų bendro pardavimų skaičiaus. Deja, hiphopas ar repas lentelėje yra kur kas aukščiau. Žmonės persisotinę „auksiniais“ įrašais, o šiuolaikinė tikrai gera akademinė muzika nėra tiek žinoma arba pakankamai išpopuliarinta. Todėl didieji įrašų leidėjai samdo tik didelius vardus. O jei nori turėti kompaktinę plokštelę su jų etikete, privalai pakloti didžiulę pinigų sumą, kurią turi ne kiekvienas. Padaryti įrašą su Sony Classic arba Deutsche Gramofon kainuotų nuo dvidešimt kelių iki penkiasdešimties tūkstančių dolerių.

Pažvelkime į tai ir iš teigiamos pusės. Pavyzdžiui, gali pasidaryti savo atlikimo įrašą ir mokytis, nagrinėti, ką padarei ne taip, šlifuoti interpretaciją. Galbūt dideliems muzikantams to ir nereikia, bet mokymo procese tai labai naudinga. Išgirsti save iš šalies – tai fantastiška.

Pasakysiu šventvagišką mintį. Manau, kad kiekvieno ateities menininko, muzikanto ar kultūros vadybininko misija bus pakeisti Bažnyčią. Kuria prasme? Kultūra ir menas formuos ateities visuomenės stuburą. Tai bus savotiška religija tiems, kurie menu neužsiims. Mėgstu Schopenhauerį už tai, kad jis pasakė, jog muzika taurina žmogų. Tačiau nereikia mano žodžių suprasti tiesiogiai. Nesiūlau uždaryti bažnyčių ir paversti jas koncertų salėmis. Žmonių tai neturi gąsdinti. Juos muzika turi taurinti, į ją turi būti žiūrima kaip į apsivalymo šaltinį. Kalbame apie labai aukštus kriterijus, apie atrinkimą to, kas yra menas, ir kas ne. Kol kas to nepakanka. Per daug suklestėjęs pseudomenas.

Bet ši mintis yra sena kaip pasaulis, tik primiršta. Ypač ji negirdima vartotojų visuomenės sąlygomis.

Noriu pasakyti, kad ateityje menininkai turės būti kartu ir vadybininkai. Jie turės sugebėti pateikti produktą, šalia meno išreikšti save ir kitomis priemonėmis. Labai svarbu sugrąžinti žmones prie to, kas yra tikra. Matome, kad viskas juda pragariška linkme. Vyksta baisus supopsėjimas.

Žodžiu, menininkas ir vadybininkas viename asmenyje tau yra normalus reiškinys, ideali ir materiali pusė tavy nekonfliktuoja. Tu esi įsitikinęs, kad tai yra nauja ateities menininko kokybė?

Taip, nes menininko tikslas yra pasiekti publiką, auditoriją ar žiūrovą. Jis turi dirbti kitiems. Jei jis jau yra pripažintas, jis savo pasiekimais nori dalytis su kitais, džiaugtis ir siekti, kad kiti taip pat džiaugtųsi. Jis turi mokėti apie tai kalbėti. Tai labai aktualu. Šiais laikais pasauly labai lengva pasiklysti. Norisi, kad žmonės liktų prie to, kas tikra. Tai globaliai pašnekėjom!

Globaliai. Didesni, platesni užmojai šiais laikais retas dalykas. O gal žmonės bijo juos deklaruoti, kad neatrodytų juokingi. Vyksta baisus subanalėjimas, prasminės erdvės sekuliarizacija. Nemanau, kad aukštieji tikslai pasikeitė. Idealai ir autoritetai išlieka. Kai Schopenhaueris kalbėjo, tai, ką jis kalbėjo buvo aktualu iki jo ir bus aktualu po jo. Bet žmonės, ypač mūsų šalyje, meldžiasi banalybėms ir... popsui. Bet ir popsas gali būti geras!

Džiaugiuosi, kad apie tai užsiminei. Yra Cicino „popsas“, ir yra „Queens“ „popsas“. Net ir M. Jacksonas, nepaisant skandalingo gyvenimo, išliks. Ir „The Beatles“. „Qeens“ turi keletą dainų – šedevrų, kurie išliks. Tai yra tikra. Tai daugiau nei komercija, daugiau nei popsas. Tai - mintis.

Lietuvoje yra populiariosios muzikos atlikėjų, kurie turi unikalų balsą, absoliučią klausą ir visiškai originalų stilių, bet jie „neina“, nes prašoka bendrą žemą, visiems įprastą lygį. „Eina“ trokštantieji išgarsėti dėl išgarsėjimo, neturintys jokio supratimo apie muziką, net nepataikantys į toną, neskoningi, bet vis vien madingi, neva programiški epigonai. Rytis Cicinas šiame kontekste atrodo neblogai, jis bent jau turi muzikinį išsilavinimą. „The Rolling Stones“ taip pat laimėjo dėl socialinių aspektų, nes anglakalbių pasaulyje atliko galingą emancipuojančią funkciją, nors klausytis jų dainų kaip muzikos neįmanoma. Būtų gerai, kad lietuviškieji „roulingstonai“ Lietuvoje iš tikrųjų padarytų tuos perversmus. Galbūt jų sėkmė paskutinėje Eurovizijoje yra vilties ženklas. Tačiau vis tiek sunku suprasti, kur pasideda tie skambių balsų savininkai, negi dainų krašto žmonės baigia išmirti?

Į mane pagalbos kreipiasi šešiolikmetės, kurios nori iš muzikos (šiuo atveju lengvosios) užsidirbti pinigų. Bet juk tai antraeilis klausimas! Pirmiausia joms turi rūpėti, ar jos yra muzikantės. Kai jauniems žmonėms svarbiausias gyvenimo tikslas yra bet kuria kaina užsidirbti pinigų, nesvarbu, iš muzikos ar ko kito, matai, kiek daug reikia dar nuveikti, ištaisyti, išaiškinti.

Dėkoju tau už įdomų pokalbį. Tikiu, kad išsiskiriame neilgam, ir netrukus su mumis vėl dalysiesi savo naujomis idėjomis.

Esu kupinas energijos, turiu daugybę planų. Lietuvos neužmiršiu nė akimirkai.

Su Edvinu Minkštimu kalbėjosi Daiva Tamošaitytė.

2006 m. rugpjūtis-spalis

Bernardinai.lt