Neseniai įvykusi Vytauto V. Landsbergio spektaklio „Bunkeris“ premjera yra svarbus įvykis ir gera žinia visiems, branginantiems Lietuvą bei jos istoriją. Pastatydamas „Bunkerį“, Vytautas V. Landsbergis metė dvigubą iššūkį - viena vertus, tai buvo iššūkis stipriai Lietuvoje „jėgos“ teatro tradicijai, kita vertus, tai iššūkis lietuvių žiūrovui, kuris vis dar (ir atrodo ilgam) nepadoriai nesmagiai ir droviai jaučiasi savo šalies istorijos, ypač jeigu ji kruvina ir ambivalentiška, akivaizdoje.

„Bunkeryje“ Vytautas V. Landsbergis nagrinėjo išsilavinusio žmogaus, atsidūrusio ekstremalioje istorinėje situacijoje, vertybinio apsisprendimo problemą. Pagrindinis spektaklio personažas poetas Kostas Skinkys (aktorius Marius Jampolskis), kurio prototipas - rašytojas Kostas Kubilinskas, renkasi, „su kuo ir kaip būti“ – su „raudonaisiais“, su „žaliaisiais“, o gal būti vardan kūrybos. Galų gale, nužudęs žmogų ir išdavęs kitus, nelaimingas menininkas „tampa“ šunimi. 

Kodėl Lietuvos partizaniniame kare buvo taip mažai majorų, pulkininkų ir generolų, tiek mažai buržua ir intelektualų? Tokį klausimą lengviau užduoti, nei į jį atsakyti. Neabejotinai tam reikėtų solidžios istorinės studijos, tačiau mūsų istorinę sąmonę apraizgiusius gličius užmaršties minkštastiebius kartais galima pakapoti ir ne taip rafinuotai. Tačiau suteikim balsą mirusiesiems.

1949 metų Žemaitijos partizanų laikraštėlyje „Malda girioje“ rašoma: „Sakote, sąjūdis daro klaidų, - bepigu neklysti nieko neveikiant. Pagaliau nieko nuostabaus, kad kovą vedantieji paprasti kaimo berneliai padaro klaidų. Jeigu manote, kad klystame, ateikite ir parodykite, kaip elgtis. Juk jūs tautos mokytojais ir vadovais dėjotės“. Liongino Baliukevičius – Dzūko „Dienoraštis“: „Taigi kurgi dingo jie, kur anksčiau mums skiepijo tėvynės meilę, kurie skelbė, jog malonu yra už tėvynę mirti? Nejaugi tai buvo tik tuščios statinės skambėjimas, ir daugiau nieko? (...). Abu poečiokai (Kapsas ir jo draugas) vakar skaitė savo kūrybą. Sunki, juoda derva trykšta iš kiekvienos jų eilėraščių eilutės. Tačiau viskas daugiausia sukasi apie individualius išgyvenimus, sielvartus (...). Kiekvienam brangus savo kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar savo tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų“.

Senoji sąvoka „inteligentas“ šiandien beveik nebevartojama. Tačiau pati inteligento ir intelektualo skirtis nėra dalykas be pagrindo. Turiu galvoje ne sovietiškąją inteligento sampratą, kai juo buvo laikomas kiekvienas, turintis aukštąjį išsilavinimą, o tą, kuria kasdienybėje kartais dar ir šiandien vadiname aukštos vidinės kultūros žmones. Jie nebūtinai produkuoja naujas idėjas, tačiau savo laikysena kasdienybėje yra moralinio atsparumo pavyzdys kitiems. Nepaisant to, jog sąvoka „intelektualas“ yra vėlyva, o „inteligentas“ ankstesnė ir, sakytume, „rusiška“, faktiškai intelektualai ir inteligentai Vakarų moderniojoje kultūroje egzistavo visada (kartais inteligentas būdavo dar ir intelektualas arba atvirkščiai). Intelektualai - tai puikiai išlavinti profesionalai, dirbantys protinį darbą, generuojantys naujas idėjas, tuo tarpu inteligentai – nebūtinai. Inteligentu galėjo būti ir gerai dirbantis miestelio gaisrininkas arba atsakingai „pagal programą“ dirbantis kaimo mokytojas...

Partizanų atsiminimuose matyti, jog būta tam tikros įtampos tarp esančiųjų miške „paprastų“ žmonių ir tų, „kurie tautos mokytojais ir vadovais dėjosi“. Sunku pasakyti, kokiai socialinei grupei adresuota ši pikta pastaba. Reikia manyti, jog adresatas buvo „mišrus“. Visi tie, kurių nebuvo miške. O miške nebuvo daug ko: nebuvo aukštųjų karininkų, aukštųjų valdininkų, nebuvo tų, kurie nors kartą labai trumpai kadaise buvo patekę į svaiginamą raudonmedžio rojų.  

Peržvelgus statistiką matyti, jog Lietuvos miškuose ir laukuose kovojo inteligentai ir kaimo jaunimas - kovojo mokytojai, studentai, gimnazistai, koks nors buvęs valdininkas, kunigai – visa tai mes žinome, tačiau intelektualų - jų miškuose nerasime. Intelektualai yra pernelyg protinga visuomenės dalis, jie pernelyg gerai žino, „kaip padarytas“ pasaulis, pernelyg gerai išmano istoriją ir pažįsta jos kraupų juoką bei beviltiškas mažo žmogaus pastangas šioje didžiulėje ugnyje paskendusioje scenoje būti racionaliu padaru. Už tokias įžvalgas negali jų apkaltinti - įžvalgos buvo tikslios; taip pat būtų nepamatuota teigti, jog „tikrieji“ patriotai liko savo Tėvynėje, o „netikrieji“ pasitraukė.  Pasitraukimas tolyn išvengiant tokios brutalios jėgos jokiu būdu negali būti vertinamas „moralumo“/ „nemoralumo“  kategorijomis. Žmonės bėgo, jie išliko gyvi, išsaugojo save ir savo vaikus, tai neginčijama jų teisė. Tie, kurie liko, nebuvo niekuo geresni už tuos, kurie pasitraukė. Visa tai lyg ir aišku, nerimą kelia tik tam tikro socialinio sluoksnio, kurį galima pavadinti elitiniu, apsisprendimų ekstremalioje istorinėje situacijoje panašumas ir visuotinumas.

Pulkininkai, generolai (kurie nebuvo represuoti pirmosios okupacijos metu), aukšti valdininkai, profesoriai, mokslų daktarai tarsi susitarę nusprendė trauktis arba nutilti. Kaimo berneliai ir inteligentai dėl istorinio neraštingumo ir idealistinio „nuokrypio“ liko murkdytis vieni. Murkdėsi nemažai kapitonų, keletas majorų ir tik vienas pulkininkas leitenantas, murkdėsi leitenantai, puskarininkiai ir šauliai. Murkdėsi taip pat keletas intelektualų (juos galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais) – kaip tyčia, visi jie - literatai. Čia matyti tam tikras dėsningumas, bendrumas.

Galima paklausti taip: kas bendro tarp to meto intelektualų ir generolų, kurių miškuose neaptinkame? Ar tik ne prieiga prie galios? Būtent intelektualai ir generolai buvo galios žmonės, dėl šios priežasties turėję didesnę nei vidutinę galimybę išlikti gyvi. Nepaisant to, jog kiekviena okupacinė valdžia pirmiausia represuoja „protus“, jie turėjo nemažai šansų. Pirmiausia dėl galimybės gauti daugmaž tikslią informaciją apie susidariusią politinę padėtį, žinojimo, koks yra istorijos ir individo jėgų santykis, trumpai tariant, istorinio „raštingumo“ ir blaivaus situacijos vertinimo.  

„Bunkeris“, kaip ir Jono Vaitkaus „Vienui Vieni“, yra svarbūs Lietuvai kūriniai. Vytautas V. Landsbergis nepabijojo parodyti aiškių tiesos ir melo pavidalų. Žalios ir raudonos spalvos. Ir to, kaip šių dviejų „masių“ susidūrimas, apsisprendimo radikalumas ir neatšaukiamumas individo galvoje perauga į neišsprendžiamą vidinį konfliktą, kuris gali žmogų paversti šunimi. Tačiau svarbiausia, jog autorius ir jo aktoriai nepabijojo tapti skoningai lyriški ir sentimentalūs, netgi išdrįso būti didaktiški, netgi „propagandiški“ - tai šis tas nauja Lietuvos teatre. Tai iššūkis. Ir Vytautas V. Landsbergis jį metė. Iššūkis kartu yra ir klausimas. Pokario laisvės kovos jų užduoda daug.  

Bernardinai.lt