Gruodžio 20 dieną - Šiaulių universiteto rektoriaus rinkimai. Jau tampa tradicija, jog rektoriaus rinkimai Lietuvoje sukelia tikrų aistrų uraganų. Prisiminkime, neseniai Kaune buvusį triukšmą, o dabar panaši situacija Šiauliuose. Nutarėme pakalbinti vieną iš kandidatų į rektorius - Gintautą Mažeikį. Pirmiausia dėl to, jog būtent jo kandidatūra kelia didžiausių aistrų. Teko girdėti net apie tai, jog jis kovoja prieš Katalikų Bažnyčią, propaguoja amoralumą. Visai neseniai redakcija gavo tekstą, kuriame teigiama, jog filosofas G. Mažeikis it aštuonkojis korupcijos voratinkliu apraizgęs visą universitetą. Kita vertus, G. Mažeikį daugelis pažįsta kaip originalų filosofą, kuris mėgstamas studentų, labai domisi alternatyviąja kultūra ir nuosekliai kovoja su fašizmo apraiškomis.

Ar iš tiesų ketinate tapti Šiaulių universiteto rektoriumi?

Rektoriaus postas nėra svarbiausias tikslas, nors, jei laimėčiau, siekčiau įgyvendinti savo viziją. Kur kas svarbiau daryti universitetą atviresnį, pilietiškesnį, skaidresnį, drįstantį formuluoti siekiamus idealus ir juos ginti. Universitetas, mano įsitikinimu, yra aukščiausias viešųjų diskusijų forumas ir laboratorija vienu metu, kur svarstomos, diskutuojamos svarbiausios mokslinės, kultūrinės, švietimo, sveikatos, aplinkosaugos idėjos, rengiami projektai, išbandomi nauji metodai, tikrinamos hipotezės. Intelektualaus forumo idėja rodo, kad universitete gali ir turi susidurti priešingos nuomonės ir įsitikinimai, alternatyvios teorijos ir viena kitai prieštaraujančios hipotezės. Studentai, regėdami įvairias teorijas, alternatyvius požiūrius, gali dalyvauti diskusijose, perimti žinias, gebėjimus, ugdyti nuostatas, praktikuotis rengiant projektus ir taip tapti pilietiškai aktyviais išsilavinusiais bakalaurais, magistrais, mokslų daktarais. Šiandien, mano įsitikinimu, Šiaulių universitete ir daugelyje kitų Lietuvos universitetų to dar trūksta. Esu viešas asmuo: nuolatos dalyvauju diskusijose, forumuose, kartais sėkmingai, o kartais mano prielaidos ar idėjos būna klaidingos. Tada siekiu keisti nuomonę, išklausyti priešingų argumentų. Manau, kad dalyvaudamas konkurse rektoriaus pareigoms sukuriu daugiau ir ryškesnių alternatyvų bendruomenei, sukeliu daugiau diskusijų, pilietinio aktyvumo. Ir jei pralaimėčiau rinkimus, vien šis rinkimų aštrinimas jau yra, mano nuomone, naudingas dalykas.

Ar tikrai esate labai kritiškas Katalikų Bažnyčios atžvilgiu?

Gerbiu Katalikų Bažnyčią, save laikau nuodėmingu ir atgailaujančiu jos bendruomenės nariu. Man priimtinos popiežiaus Jono Pauliaus II vykdytos reformos, tačiau tikiuosi tokių reformų ir ateityje, kurios Katalikų Bažnyčią padarytų atviresnę, dinamiškesnę, įvairesnę. Pripažįstu ekumenizmo idėjas, turiu simpatijų kai kuriems protestantų Bažnyčių įsitikinimams. Man patinka kai kurios Ortodoksų Bažnyčios dvasinės praktikos. Taip pat skelbiu toleranciją kitiems tikėjimams, vengdamas didesnio nei filosofiniai - antropologiniai interesai ar mokslinių tyrimų tikslai bendradarbiavimo su uždaromis sektantiškomis, juo labiau su totalitarinėmis religinėmis bendruomenėmis.

Savo lojalumą Katalikų Bažnyčiai esu įrodęs ne kartą aktyviai prisidėdamas ir padėdamas įkurti ŠU Meninio ugdymo ir tikybos bakalaurinę programą, aktyviai bendradarbiaudamas su katalikų kunigais, simpatizuoju jėzuitų idėjoms. Tačiau pats nedėstau ir neketinu dėstyti jokių teologinių ar tikybos dalykų, turėdamas omenyje, kad mano asmenybė vertinama labai kontroversiškai, ir tai, kad mano interesai yra postmoderni filosofinė antropologija. Aktyviai padėjau kuriant ŠU kapeliono instituciją, dalyvavau keliuose Katalikų akademijos suvažiavimuose. Taip pat padedu ateitininkų studentų sąjūdžiui: mielai dalyvauju jų kasmetinėse konferencijose, pats skatinu ateitininkų atsiradimą ŠU ir labai apgailestauju, kad tokio vis dar nėra. Tačiau taip pat nesikišu į vidinį ateitininkų gyvenimą, nors palaikau jų įsitikinimus. Tiesa, dėl kai kurių ateitininkų skelbiamų teiginių diskutuoju su ateitininkais ar kunigais. Tačiau, netinkamai elgiantis vienam ar kitam kunigui, juos kritikuoju, polemizuoju apie šiuolaikines konkrečių bendruomenių ir parapijų santykių problemas bei apie Bažnyčios politiką. Tai laikau filosofo, antropologo priederme. Kartais gal pasakau per aštrų žodį. Prašau už tai man atleisti.

Neseniai dalyvavote kaip ekspertas žymiame teismo procese dėl žydų Menoros išniekinimo, nuosekliai kritikuojate pogrindines skustagalvių ir kitokias fašistuojančias organizacijas. Ar regite naujos rūšies fašizmo grėsmę?

Skiriu tautiškumą, savo kultūros puoselėjimą, atvirą pasauliui patriotiškumą nuo fašizmo ar jo šiuolaikinių, mažiau sąmoningų ir nelabai refleksyvių formų, pavyzdžiui, nuo skustagalvių – nacionalistų. Man net nepatogu juos vadinti nacionalistais, nes daugelis jų negali aiškiai reflektuoti savo įsitikinimų, idealų, vizijų, o tik šiurkščiai, keliais sakiniais išdėsto credo.

Daugelį metų padedu organizuoti ar pats organizuoju S. Šalkausko konferencijas įvairiomis filosofijos, pedagogikos, tautiškumo, ateitininkų ugdymo temomis, kuriose labai retai matau nacionalistų atstovų. Deja, fašistuojančių organizacijų nariai būna labai įvairaus išsilavinimo ir vienam daugiau ar mažiau apsiskaičiusiam jų nariui tenka kelios dešimtys pritariančių, nors patys gerai nežino kam, jaunuolių. Štai šis įsivaizduojančių, gatvės fašistų (fašių) spontaniškas sąjūdis yra tiesiog susipynęs su agresyviu rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, užkrėstas tariamo masonų suokalbio idėjomis bei atvira nepakanta kitoms subkultūroms ir tikėjimams. Visos jaunųjų fašistuojančių asmenų keliamos problemos rodo ir švietimo sistemos, ir universitetinio lavinimo trūkumus. Mokykla, kad ir kiek deklaruoja pilietiškumą, vis dėlto šią misiją atlieka gana prastai. Analogiškai ir universitetai, siekdami teigti paslaugas ūkio subjektams ir lavinti konkrečius rinkoje taikomus gebėjimus, dažniausiai užmiršta, kad pilietinių demokratinių nuostatų nepuoselėjimas yra pavojus esamai santvarkai. Norint ginti savo tautinius interesus ir garbę nebūtina puoselėti nacionalsocialistines idėjas ar jų modernius vedinius.

Teko girdėti konkretų kaltinimą, jog Jūsų žmona  dirba atsakingose pareigose universitete ir tai esą kelia korupcijos grėsmę. Dar vienas kaltinimas - esą sudarėte sandorį, pasak kurio, už palaikymą pažadėjote aukštus postus universitete?

Mano žmona Natalija Mažeikienė yra ŠU Tarptautinių ryšių ir plėtros prorektorė ir pirmiausia kuruoja visą ŠU projektinę veiklą. Manau, kad šias pareigas ji atlieka gerai. Jos skyriaus pasiekimai finansinio augimo (laimėtų projektų skaičiaus ir, atitinkamai, finansavimo) požiūriu yra patys geriausi ŠU. Puikiai įsivaizduoju projektinės veiklos subtilumus, dešimtis kartų juos esame aptarę namuose, įvairiuose forumuose. Jei laimėčiau rinkimus, ji, akivaizdu, negalėtų užimti prorektorės posto. Į jos vietą skirčiau projektinėje ir tarptautinių santykių veikloje ne mažiau patyrusį ir didelę praktiką turintį asmenį.

Dėl sandorių. Jais yra kaltinami visi kandidatai. Tačiau taip pat visi kandidatai formuoja savo komandas. Tai neišvengiama. Kiekvienas kandidatas turi savo veiklos programą ir privalo įsivaizduoti kaip, remiantis kokias žmogiškaisiais ir materialiaisiais ištekliais ją realizuos. Siekiu suburti aktyvius, veržlius, kompetentingus asmenis – būsimus prorektorius - kurie galėtų dirbti vadovaudamiesi komandiniai principais. Nesirenku komandos tik dėl laimėjimo rinkimuose. Veikiau atvirkščiai, tai, kad nesideru su dabartinio rektorato atstovais man atima visa aibę balsų. Tačiau, manau, kad galėčiau dirbti su asmenimis, kuriais pasitikiu ir kurie yra bent jau lojalūs mano idėjoms. Pagaliau ŠU rektoriaus rinkimuose dalyvauja keturi kandidatai, ir senatoriai galės rinktis. O kokių nors finansinių ar postų įsipareigojimų senatoriams už palaikymą nesu žadėjęs.

Kaip vertinate dabartinę situaciją universitete. Kas pirmiausia taisytina, kokios reformos reikalingos?

ŠU rektorius ir kiti kandidatai ŠU situaciją laiko pakankamai gera. Aš būčiau linkęs įžvelgti aibę grėsmių. Pirmiausia tai yra gana pasyvi rektorato pozicija prasidedant naujai Aukštojo mokslo reformai.

Antra, ŠU turi tik vieną – edukologijos doktorantūrą, nors prof. V. Lauručio rektoriavimo pradžioje buvo dvi (dar ir filologijos). Tai neabejotinai didelis universiteto nuosmukis. Manau, kad labai stengiantis galima būtų ateityje turėti tris doktorantūras ir apie tai reikia pradėti galvoti, organizuoti atsakingus asmenis ir t.t. ŠU yra itin mažai išplėtotos patrauklios magistrinės programos ir vis dar akcentuojamos bakalaurinės studijos. Tai nesuteikia galimybės pritraukti daugiau jaunų ir energingų mokslininkų į ŠU ir nuolatos kelia grėsmę konkuruojant su kolegijomis. Skubiai tobulintina yra ir studijų kokybė, tam tikslui reikėtų plačiau naudoti šiuolaikines dėstymo metodikas, ugdyti dėstytojų kompetencijas. Tai daryti įgalina projektinė veikla. Sunku ką pasakyti apie lėšų naudojimą. Tam reikalinga ne tik susipažinti su visa ŠU finansine veikla (o dabar turiu mažai galimybių, nes man, katedros vedėjui, ši informacija nėra teikiama), bet ir įgyti reikalingų kompetencijų, kurių dar stokoju. Pagaliau reikėtų gerokai sustiprinti studentų atstovybės įgaliojimus ir dėstytojų vidinės kontrolės mechanizmus, kurie pašalintų nors dalį iš dar išliekančių korupcijos, studentų žeminimo, ar nekokybiško dėstymo atvejų. 

Susidaro įspūdis, kad šiandien rektorių konferencija yra viena inertiškiausių organizacijų, kuri priešinasi aukštojo mokslo reformoms. Kaip manote?

Negalėčiau tiesiogiai kritikuoti šios konferencijos, kadangi jos susirinkimuose neturėjau garbės dalyvauti. Galiu spręsti tik pagal viešai skelbiamus dokumentus bei rektorių konferencijos atstovų pasisakymus. Sprendžiant iš šių viešų pareiškimų, bei matant, kas inicijuoja aukštojo mokslo reformas, kas aktyviausiai jas diskutuoja, susidaro įspūdis apie rektorių konferenciją kaip apie pakankamai konservatyvią, gana inertišką instituciją. O tai, mano nuomone, kenkia ne tik reformai, bet ir patiems universitetams, kurių naudai ši reforma ir yra skirta. Juk siekiama universitetinę veiklą, aukštojo mokslo sistemą padaryti gerokai efektyvesnę. Sutinku, siūlomi reformos metmenys yra diskutuotini, kai kurie pasiūlymai gali būti abejotini. Bet tai ir reikia daryti, viešai siūlant alternatyvas, kritikuojant projektų silpnybes, tačiau būtinai ir aktyviai dalyvaujant viešame reformos procese.

O kaip dėl kaltinimų amoralumu?

Kartais itin nacionalistiškai ar labai fanatiškai nusiteikę asmenys kaltina mane tariamo amoralumo propagavimu. Tai, kiek suprantu, susiję su diskusijomis apie lyčių santykius, seksualumą, kuriose esu dalyvavęs. Dar kartą pabrėžiu, jog gilinuosi į kultūros antropologiją. Kiekvienas elementarus šios disciplinos vadovėlis tai aiškina. Pavartykite, kad ir M. Harrio „Kultūrinę antropologiją“. O kai analizuojame šiuolaikines lyties ir ją suponuojančių kultūrų formas, tokių kontroversijų randame dar daugiau.

Daugelis mano samprotavimų sutapo su ES institucijų sprendimais minėtais klausimais. Pagaliau daugelis mano svarstymų apie seksualinio gyvenimo formas tėra teoriniai, poleminiai pastebėjimai. Praktiniuose projektuose daug daugiau dėmesio skiriu subkultūrų tyrinėjimams, kūrybinių industrijų projektams, kooperuotų studijų diegimui Lietuvos švietimo sistemoje, protesto ir rezistencijos tyrimams bei jų pilietinio efektyvumo vertinimams, negalią turinčių asmenų pilietinio dalyvavimo skatinimui. Lyties ar seksualumo problematika nėra mano tyrimų objektas ir nelaikau savęs šioje sferoje ekspertu.

Na, o dėl „aštuonkojo korupcijos voratinklio“?

Tai akivaizdus melas. Tokių pasakų rinkimų metu apie save prisiklausiau daug. Noriu pabrėžti tik, kad žurnalistės Jūratės Sobutienės išsamus interviu su manimi („Alkanam žurnalistui moralė nerūpi") paskelbtas savaitraštyje „Šiauliai plius“ šiemet laimėjo STT skelbtą konkursą kovai su korupcija skatinti.

Visada esu pasirengęs atsakyti į klausimus, patikslinti, jei kas neaišku. Esu už diskusijas, už skaidrumą. Per pastarąsias savaites prisiklausiau daugybės gandų apie save. Klausydamasis daugelio jų, pagalvodavau: ar gali būti kas absurdiškiau? Dažnai pasirodydavo, jog gali.

Dėkoju už galimybę išsakyti savo nuomonę. Jei kas ir toliau nori gyventi, daugindamas gandus apie mane, - jo teisė. Tačiau linkiu visiems sąžiningiau siekti tiesos, o ne vaikytis sensacijų.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt