Redakcijos prierašas. Vis dažniau užsimenama, kad mūsų valstybė socialinės nelygybės, korupcijos požiūriu panašėja į Lotynų Amerikos kraštus. Viliamės, jog tai spalvų sutirštinimas, tačiau kartu manome, kad tikrai prasminga susipažinti su specifine teologijos atmaina, kuri reagavo į socialinės neteisybės situaciją. Išsilaisvinimo teologijos populiarumo viršūnė jau praeityje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Katalikų Bažnyčia atsiribojo nuo jos, skeptiškai vertino per didelį teologijos supolitinimą, Karlo Marxo idėjų pasitelkimą. Kita vertus, pripažinta, net jei išsilaisvinimo teologija buvo perdėm radikalus atsakas, tačiau jis svarbus tuo, kad radikaliai iškėlė socialinio neteisingumo klausimą, kurio ignoruoti negali nei vienas krikščionis.

Prieš trisdešimt metų viso pasaulio krikščionims buvo pristatyta Lotynų Amerikos išsilaisvinimo teologija, galingas teologinis judėjimas, susiformavęs specifiniame areale, bet turintis daug bendra su kitų kraštų rūpesčiais. Atėjus kitai kartai, išsilaisvinimo teologijos kontekstai smarkiai pasikeitė, gynėjai senstelėjo, rūpesčiai ir siekiai taip pat pakito. Scenoje pasirodė kiti teologai, išsilaisvinimo teologija dingo iš pirmųjų dienraščių puslapių ir yra beveik nebeminima daugelyje akademinių žurnalų. Prabėgus dviem evoliucijos ir augimo dešimtmečiams, XX a. pabaiga buvo vertybių perkainojimo ir persiorientavimo metas.

Nepaisant įvykusių pokyčių, Lotynų Amerikos krikščionių teologinė iniciatyva lieka gyvybinga, kūrybinga ir svarbi Šiaurės Amerikos krikščionims, net jei tai ne visada pripažįstama. Šio straipsnio tikslas yra reziumuoti tai, kas praėjusį dešimtmetį nutiko išsilaisvinimo teologijai, identifikuoti tolesnio vystymosi perspektyvas ir kai ką pasiūlyti siekiant tolesnio Šiaurės ir Pietų krikščionių dialogo.

Kai Gustavas Gutierrezas 1971 paskelbė studiją „Išsilaisvinimo teologija“, atrodė, kad Lotynų Amerikoje sprogo teologinė bomba. Tik prieš kelerius metus Lotynų Amerikos Vyskupų Konferencija (CELAM) susirinkime Medeljine, Kolumbijoje, labai rimtai svarstė II Vatikano Susirinkimo raginimą perstruktūruoti ir įvertinti savo ganytojišką misiją konkrečiame kontekste. Primename, kad Vatikano Susirinkimas, permąstydamas Bažnyčios veikimą pasaulyje, pabrėžė aggiornamento (dabartiškumo) principą. Medeljino susirinkimas jau atrodė labai radikalus, tačiau G. Gutierrezas reikalavo dar radikalesnio požiūrio.

Nors išsilaisvinimo teologija Lotynų Amerikoje yra neabejotinai skolinga impulsą jai suteikusiam II Vatikano Susirinkimui, o ypač Medeljino konferencijai, ji buvo susijusi ir su kitomis srovėmis, kurių apstu buvo po Antrojo pasaulinio karo. Afrikoje ir Azijoje buvo jaučiamas galingas judėjimas, siekęs įveikti turtingų industrinių šalių dominavimą kolonijų teritorijose. Pietų Afrikoje Bažnyčios buvo kviečiamos įsitraukti į juodųjų daugumos kovą, siekiant nutraukti apartheidą, ir Pasaulio Bažnyčių Taryba (PBT) inicijavo paramą šiam siekiui. Jungtinėse Valstijose pilietinių teisių judėjimas kovojo, norėdamas įveikti vergijos ir segregacijos padarinius, Amerikos čiabuviai reikalavo teisybės, antikarinis judėjimas daugelį vedė priešintis Jungtinių Valstijų paramai represyvioms vyriausybėms Pietų Vietname ir kitur, o feminisčių judėjimas tvirtino, kad egzistuoja lyčių nelygybė. Vokietijoje teologai, tokie kaip Johannesas Metzas ir Jurgenas Moltmannas, bandė permąstyti krikščionių tikėjimą, orientuodamiesi į ateitį. O 1968-aisiais, kilus galingai jaunimo maištų bangai Pietų Korėjoje, Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Italijoje buvo reikalaujama laisvės – šitas šauksmas turėjo paskatinti teigiamus kultūrinius ir socialinius pasikeitimus, taip pat daug kur išprovokuoti aštrų pasipriešinimą.

Tai išties buvo laikas, kai ore tvyrojo politinė, socialinė, kultūrinė revoliucija. Argentiniečių liuteronų teologas Guillermo Hansenas teigia, kad PBT konferencija „Bažnyčia ir Visuomenė“, vykusi 1966-aisiais Ženevoje, tapo ankstyvuoju, bet svarbiu forumu balsams, kvietusiems krikščionis dalyvauti revoliuciniuose judėjimuose, kurie brendo daugelyje pasaulio vietų. Toje konferencijoje amerikietis Richardas Schaullis, presbiterijonų misionierius, dirbęs Brazilijoje, viešai paskelbė „revoliucijos teologiją“.

„Yra ženklų, kad nutiks kažkas didingo ir baisaus. Pasaulio pamatai dreba. Galingieji stato pinigų ir ginklų tvirtoves. Jie tampa turtingi, o jų garbė iškyla ant lavonų krūvos. Bankininkai, diktatoriai, turtingosios šalys, armijos kairiųjų ir dešiniųjų... Bet visam pasauly didi dejonė girdis, dejonė vargšų ir prispaustųjų... Ir ši dejonė yra daugiau nei dejonė žmonių: tai Dievo dejonė. Verksmas, tų, kurie kenčia: šaukiamės Dievo atpildo“.

Jau aistringuose ir pranašiškuose Schaullio žodžiuose atskleidžiamos kai kurios pagrindinės išsilaisvinimo teologijos temos: kairos, didžių ir pasaulį keičiančių įvykių laikotarpio, nuojauta; energingas dėmesio nukreipimas į vargšų padėtį, kurią tokia apgailėtina padarė turtinga ir galinga mažuma; bei tvirtinimas, kad  Biblijos Dievas, yra vargšų, trokštančių priveikti savo vargus, pusėje.

Pats Guttierezas savo straipsnyje 1995 reziumavo tai, ką laikė ryškiausiai Lotynų Amerikos išsilaisvinimo teologijos elementais. „Pirmenybė vargšams“ – būtinybė, kad Bažnyčia susivienytų su istorijos aukomis, fundamentalus etinis reikalavimas neskurstantiems – kaip mano Gutierrezas, lieka pačiu svarbiausiu indėliu į Bažnyčios gyvenimą ir veiklą Lotynų Amerikoje ir toli už jos ribų, nes tai – krikščioniškoji naujiena. Išsilaisvinimo teologai reagavo į „išskirtinį vargšų buvimą“ – jų kaip aktyvios istorinės jėgos iškilimą po tūkstantmečių, kai jie buvo laikomi būtina realybės dalimi.

Susitelkimas ties skurdo priežastimis – pripažįstant, kad tai svetima Apreikštam Dievo planui, jog tai – socialinių galių, konfliktų, žmogiško godumo ir galios produktas – daro tai pripažįstantį krikščionį solidariu su skurdo aukomis. „Skurdas“, tvirtina Guttierezas, „ženklina mirtį“.

Bet Guttierezas su savo kolegomis yra įsitikinęs, kad Biblijos Dievas tikrai yra gyvenimo pusėje, dėl to Jis užtaria engiamuosius. Todėl esą galima kalbėti apie išskirtinių galimybių sudarymą vargšams. Dievo valia yra jų pusėje, ir visi krikščionys turi elgtis taip pat. Guttierezas akcentavo, kad biblinė „Dievo karalystės“ koncepcija artikuliavo to, ką Dievas norėjo suteikti žmonėms ir visai kūrinijai, pilnatvę“: tai „naujoji pasaulio tvarka“, pasižyminti ekonominiu teisingumu, atjauta, taika, ekologine harmonija, apstumu, šventiškumu ir Dievo artumu, nes jo valia tampa tikrove, o jo pažadai įvykdomi.

Plačiomis prielaidomis remdamiesi, Guttierezas ir dalis kitų teologų, katalikų ir protestantų, siūlė stiprinti dvasines ir politines struktūras ekumeniniais pagrindais. Jei Dievo karalystė užtikrina kiekvieno žmogaus, ypač paties mažiausio, orumą ir vertę, tokiu atveju krikščioniškoji dvasinė praktika turi būti nukreipta būtent į juos. Krikščionybe besiremiančių bendruomenių (comunidades ecclesiales de base), jungiančių vargšus, besirenkančius maldai, Biblijos studijoms ir dalijimuisi įspūdžiais, evoliucija metė iššūkį tradicinių parapijų ir kongregacijų vertybėms. Radikalūs kunigai, pastoriai ir tikintieji, kurie tas bendruomenes organizavo ir joms vadovavo nehierarchiniu stiliumi, tai įkvėpė atsirasti ir liaudies (grassroots) lyderius. Nenuostabu, kad tai reiškė iššūkį Bažnyčios valdžios struktūroms ir įžiebė nerimą daugeliui esančių valdžioje.

Grėsmingiausia atrodė politinė išsilaisvinimo teologijos dimensija. Judėjimą skatinę dvasininkai ir kiti asmenys paveldėjo progresyviųjų Europos socialinių mokslų tradiciją, taip pat dariusią didelę įtaką Lotynų Amerikos intelektualams. Padrąsinimas, suteiktas krikščionims II Vatikano Susirinkime ir Medeljine, galimybė naudoti akademines prieigas norint geriau pažinti pasaulį, kuriam jie rengėsi tarnauti, beveik garantavo, kad marksistinės analizės instrumentai bus patogiausi jų darbui. Tai sukėlė skandalą ne tik tarp Bažnyčios autoritetų, bet ir aukščiausiuose kai kurių šalių vyriausybių lygmenyse, įskaitant tiek Lotynų Amerikos karinius režimus, tiek Ronaldo Reagano ir George‘o Busho vyresniojo administracijas.

Nors niekas iš išsilaisvinimo teologų nebūtų gynęs marksizmo kaip savos ideologijos, daug – galbūt dauguma jų – labai rimtomis laikė Marxo įžvalgas apie ekonomines skurdo priežastis ir klasių kovos būtinybę, norint jas pašalinti. Perskaitant Bibliją iš „Dievo karalystės“ pozicijų, o tai buvo viena iš išsilaisvinimo teologų hermeneutinių užduočių, darėsi aiškiai suvokiama, kad „pirmenybės vargšams“, užtikrintos Evangelijose, yra tapačios Marxo įrodinėjimams, kad darbo klasė yra „istorijos variklis“, ji sunaikins prievartą ir įsigalios socialistinė tvarka, sutinkanti su bibliniu teisingumo reikalavimu. Štai taip atsivėrė durys, leidžiančios krikščionims dalyvauti marksistų vadovaujamoje kovoje už socializmą.

Klausimas, ar ta kova būtinai turi būti prievartinė, padalijo tiek katalikų, tiek protestantų teologus į dvi stovyklas. Daugelis rėmė judėjimus, tokius kaip Kubos revoliuciją, sandinistų kovą ir vėliau atsiradusią valdžią Nikaragvoje bei partizaninius judėjimus Salvadore ir Nikaragvoje, pripažindami, kad ten naudota prievarta nėra doras, bet teisingas atsakas į sistemingą prievartą, patiriamą vargšų. Tiesa, kai kurie teologai patys griebėsi ginklų: tarp jų išsiskyrė kolumbietis Camillo Torresas, palikęs kunigystę, kad taptų aktyviu partizanu ir sukilėliu, ir kurio veikalai buvo plačiai skaitomi išsilaisvinimą propaguojančių krikščionių.

Kita vertus, išsilaisvinimo teologijos adeptai aktyviai dalyvavo politinėse kovose, krečiančiose Lotynų Ameriką aštuntame ir devintame dešimtmečiuose. Čilėje įtakingieji „Krikščionys už socializmą“ susikūrė tam, kad paremtų laisvai išrinktą Salvadoro Allende‘s socialistinę vyriausybę. Nikaragvoje į sandinistų ministrų kabinetą įėjo trys katalikų kunigai, visi jie laikė tarnybą revoliucijai integralia savo dvasinės tarnystės dalimi. Daugelio krikščionių parama lėmė tai, kad kai kurie marksistų lyderiai, netgi Fidelis Castro, pakeitė savo tradicinį nepasitikėjimą religija, kaip būtinai vieninga su politiniu status quo.

Nors turėdami daug bendro, išsilaisvinimo teologijos gynėjai skyrėsi savo išsiauklėjimu, įsitikinimais, filosofinėmis žiniomis bei pastoraciniais siekiais. Kai kurie buvo mokslininkai, kiti – liaudies švietėjai, dar kiti – pirmiausia ganytojai ir maldininkai. Bet kad ir kaip būtų, jie sutarė, jog Dievas Lotynų Amerikoje tveria naujų ir puikių dalykų, ir kad kontinento vargšai yra „privilegijuotieji“, per kuriuos ypač ryškiai atsiskleidė Dievo planai. Jų įsitikinimai dažnai buvo ginami su misionierišku įkarščiu, jie ne tik gynė savo teologijos prieinamumą nuo kitų konservatyvesnių, „ortodoksiškesnių“ balsų, bet taip pat tvirtino radę fundamentalią prieigą prie Evangelijos, reikšmingą ne tik jų kontinentui, bet ir daugeliui kitų žmonių. Ši teologinė aistra dažnai buvo lyginama su reformacija. Net jei kai kurie jos gynėjai buvo gimę kitur, jie didžiavosi ir džiaugėsi pirmos autentiškos Lotynų Amerikos teologijos suvešėjimu – teologijos, gimusios iš ypatingų to žemyno realijų, ir taip rimtai žvelgiančios į savąjį kontekstą.

Aišku, kad išsilaisvinimo teologiją mažiau veikė religiniai įvykiai nei politinės, ekonominės ir socialinės pasaulinio lygmens pervartos devintojo dešimtmečio pabaigoje, turėjusios drastiškų, nenumatytų ir didelę žalą atnešusių padarinių Lotynų Amerikai.

Vienas svarbus pokytis, turėjęs įtakos išsilaisvinimo teologijai buvo pasitikėjimo tradicine marksistine analize žlugimas, sekęs paskui momentinius pasaulio įvykius, kurių žymiausias buvo Sovietų Sąjungos ir socialistinių valstybių Rytų Europoje krytis. Nors išsilaisvinimo teologai visada rūpestingai saugojosi nuo komunistinių sistemų Europoje ir Azijoje „ekscesų“ ir „nukrypimų“, jie priklausė nuo Rytų paramos, oponuodami Vakarų kapitalizmui. Kuba, Nikaragva ir nemažai kairiųjų revoliucinių judėjimų gaudavo nemažą materialinę paramą iš Rytų bloko. Ši parama per naktį buvo panaikinta, ir to pasekmės buvo ryškios. Nikaragvoje po karo su JAV remiamais kontromis, kuris sunaikino šalies išteklius, sandinistų vyriausybė patyrė pralaimėjimą rinkimuose. Ilgos karinių revoliucinių judėjimų derybos El Salvadore ir Gvatemaloje baigėsi kovos nutraukimu tam, kad būtų galima dalyvauti taikiame rinkimų procese.

Bet ekonominės priežastys tam tikra prasme buvo dar svarbesnės už politines. Vadinamoji „naujoji pasaulio tvarka“, įtvirtinta išsivysčiusių šalių vyriausybių ir finansinių organizacijų bei remiama tokių institucijų, kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio bankas, nekreipė dėmesio į politinius projektus, siekiančius apsaugoti lokalų verslą ir darbo rinką, ir tai darė globalios ekonominės sistemos sąskaita, laisvos rinkos be sienų ir privilegijuotų daugianacionalinių kompanijų, o ne vidaus augimo labui. Prislėgtos milžiniškų, prieš dešimtmečius prisiimtų skolų naštos, neturtingos šalys neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti drakoniškoms bankų ir TVF sąlygoms: drastiškai sumažinti vyriausybės apmokamų paslaugų teikimą, sumažinti ar panaikinti tarifus ir kitokius vyriausybinės kontrolės mechanizmus, kad būtų atvertas kelias rinkai ir investicijoms, šalinti iš darbo valstybės tarnautojus ir tiesinti kelius korporacijų keliamai ekologinei katastrofai.

Vertė Kasparas Pocius

(Bus daugiau)

Bernardinai.lt