2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Vytės Nemunėlio 33 eilėraščiai vaikams

2006-12-26
Rubrikose: Skaitau » Lentyna 

Vytė Nemunėlis. Šimtą metų aš gyvensiu: eilėraščiai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.

Tai penktoji leidyklos „Gimtasis žodis“ eilėraščių serijos „33 eilėraščiai“ knygelė, kurioje sudėta Vytės Nemunėlio kūryba vaikams. Knygelės dailininkas Rimvydas Kepežinskas.

Vytė Nemunėlis – Bernardo Brazdžionio slapyvardis, kuriuo jis naudodavosi rašydamas savo kūrinius vaikams. Poetas gimė 1907 metais vasario 2 dieną Stebeikėlių kaime, Pasvalio rajone. Norėdami užsidirbti pinigų, tėvai su vienerių metų sūneliu išvyko į Ameriką. Bernardas iš šios tolimos šalies galėjo ir negrįžti – tėtis sūnelį norėjo perduoti cirko akrobatų mokyklai, tik mama nesutiko.

Į Lietuvą Brazdžionių šeima parvyko 1914 metais ir įsikūrė netoli Pasvalio esančiuose Žadeikiuose. Už kelių kilometrų gyveno senelis Bernardas, garsėjęs kaip puikus pasakorius, dainininkas, net dainų kūrėjas. Iš senelio būsimasis poetas paveldėjo ne tik vardą, bet ir talentą – piemenaudamas dainas kurti ėmė ir mažasis Bernardas <...>.

Pradžios mokyklą Bernardas lankė Pasvalyje ir Žadeikiuose. Mėgo istoriją, geografiją, labai gražiai piešė ir svajojo būti dailininku. Mama tikėjosi, kad užaugęs jis taps vargonininku, tačiau 1921 metais įstojęs į Biržų gimnaziją, Bernardas Brazdžionis nusprendė – bus poetas. Jis labai daug skaitė, į atskirą sąsiuvinį nusirašydavo labiausiai patikusius įvairių autorių posmus. 1924 m. žurnale „Žvaigždutė“ buvo išspausdintas pirmasis jo eilėraštis vaikams. Kadangi rašė ir suaugusiems, gimnazistas Bernardas Brazdžionis nutarė, jog poeziją vaikams skelbs prisidengdamas slapyvardžiu Vytė Nemunėlis: Vytė – pagal kunigaikštį Vytautą, Nemunėlis – pagal upę Šiaurės Lietuvoje.

1931 metais išėjo pirmoji Vytės Nemunėlio knyga „Mažųjų pasaulis“. Suaugusiems skirta pirmoji šio poeto knyga pasirodė kiek anksčiau – 1926 metais. Po universiteto poetas keletą metų mokytojavo, vėliau dirbo leidykloje, galiausiai – Maironio literatūros muziejuje Kaune. tuo pat metu jis redagavo daugelį žurnalų ir vieną po kitos leido poezijos knygas – ir vaikams, ir suaugusiems. Stulbinančio populiarumo susilaukė 1939 metais išėjusi Vytės Nemunėlio poemėlė „Meškiukas Rudnosiukas“. Kaip poetas, Bernardas Brazdžionis-Vytė Nemunėlis buvo labai vertinamas, pelnė aukščiausius to meto literatūrinius apdovanojimus.

Deja, 1944 metais, baigiantis II Pasauliniam karui, poetas buvo priverstas palikti Lietuvą, nes žinojo, kad už veiklą Lietuvos labai, ypač – už tėvynės meilės poeziją, sovietiniai okupantai gali jį pasmerkti mirti. Kurį laiką gyveno Vokietijoje, o 1949 m. išvyko į JAV. Emigracijoje poetas dirbo jam įprastą literatūrinį darbą: redagavo lietuviškus leidinius ir rašė poezijos knygas. Rūpindamasis išeivių vaikais, 1950 metais įsteigė jiems skirtą laikraštėlį „Eglutė“ ir buvo jo redaktorius.

Lietuvoje poetas apsilankė tik 1989 metais. Joks kitas mūsų rašytojas nebuvo tėvynėje taip iškilmingai sutiktas, kaip Bernardas Brazdžionis-Vytė Nemunėlis.

Mirė poetas 2002 m. liepos 11 d., sulaukęs devyniasdešimt penkerių.

Vytės Nemunėlio eilėraščius lengva skaityti ir smagu deklamuoti. Jie apie viską: apie mamytę, tėvelį, mokyklą, žaidimus, šventes, tėvynę, Dievą ir, žinoma, apie vaikus – tokius, kurie žada gyventi šimtą metų.

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku

Prieš dvejus metus pasirodęs pirmasis knygos leidimas tirpo greičiau nei sniegas pavasarį ir iškilo nelengva dilema – ar susitaikyti su tuo, kad knyga tapo sunkiai pasiekiama, ar parengti pakoreguotą, papildytą knygos leidimą?

germander speedwell- paprastoji veronika

Vakarop kvietė mane ateiti, nes būtinai turiu pamatyti, kaip gražiai veršiukas nepasiekia vandenyje mirkstančios beržo šakos.

Nadine Gordimer

Šiose rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse.