Prieš pat Kalėdas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvo pristatyta fotografo, verslininko ir dokumentinių filmų kūrėjo Mariaus Jovaišos fotoalbumas „Tranquilia. Ramybės šalis“. Jame 100 nuotraukų, kurias fotografas užfiksavo lankydamasis visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą. Daugiausia albumo nuotraukų iš Australijos, Havajų, Namibijos, Tasmanijos.

Poeto Marcelijaus Martinaičio, parašiusio įžanginį žodį šiam fotografijų albumui, teigimu, autorius, fotoalbumą pavadinęs Ramybės šalimi, yra vienas neramiausių lietuvių keliautojų, aplankęs net labai retas, sunkiai prieinamas pasaulio vietas, kopęs į kalnus, leidęsis į kanjonus, skraidęs, plaukiojęs, leidęsis parašiutu, ėjęs pėsčiomis, patyręs karštį ir speigą. Kelionių sunkumo ir rizikos nuotraukose nėra, nes ieškoma ko kito – atrodytų, jau retenybe tapusios pasaulio ramybės.

„Bernardinai.lt“ siūlo pašnekesį su fotografu Mariumi Jovaiša apie ramybės paiešką šiandieniame pasaulyje, akimirkos žavesį bei tolesnius autoriaus kūrybinius planus

Papasakokite, kaip susidomėjote fotografija, ir kuo tai Jums tapo šiandien – vienu iš pragyvenimo šaltinių, tiesiog smagiu polinkiu ar svarbiausia saviraiškos priemone?

Man tai viena iš saviraiškos priemonių. O kartu - galimybė pažinti save, pasaulį, mokytis, suprasti, tobulėti. Fotografuodamas galiu pamatyti daugiau. Fotografija, mano supratimu, yra labai gilus menas, suteikiantis galimybę matyti šviesą, formą, šešėlį, tamsą, kontrastą, pagauti judesį, ir visa tai išreikšti. Tiesa, fotografavimas man nėra laisvalaikio praleidimo forma. Jeigu aš ką nors darau, paprastai atiduodu daug savęs. Žinoma, nebent tas laisvalaikis yra aktyvus – mano fotografavimas ar filmavimas dažniau susijęs su įvairiausiais žygiais, kopimais, nardymais, skrydžiais, ėjimais. Visos šios kelionės man įdomios dviem aspektais: visų pirma, kad pamatyčiau vietas, kuriose nesu buvęs, kitas svarbus aspektas – tą vietą pamatyti tam tikru paros metu, tai yra man labai svarbu vietovės „apšvietimas“ ar tai būtų rytas, ar vidurdienis, ar naktis.

Ar studijavote fotografiją?

Studijavau. Nors formaliai Dailės akademijoje nesimokiau. Yra labai daug dalykų, kurių savo gyvenime esu išmokęs pats, dažniausiai tiesiog iš knygų – kalbų, reklamos pagrindų, taip pat ir filmavimą bei fotografavimą. Žinoma, viena yra knygos, kita - praktika. Praėjusiais metais daug bendravau su Dailės akademijos Vizualinių menų katedros specialistais. Jie man padėjo, įvertindami tuometines mano fotografijas.

Mokymasis yra nuolatinis procesas. Niekada negalėčiau pasakyti, kad jau kai ko išmokau. Paprastai, kai ką nors padarau, pasižiūriu į tai lyg iš šalies, pastebiu netikslumus, todėl visada yra kur tobulėti.

Fotografija yra akimirkos įamžinimas, sustabdymas. Kas Jums yra ta akimirka?

Tai filosofinis klausimas. Man tai galbūt yra sustingęs ilgesys. Galbūt. Nors fotografija – tai nebūtinai sustingęs, pagautas kadras. Juk nuotrauka galima užfiksuoti ir judesį, o judesys joje gyvena. Fotografas gali pasakyti, kad štai ši vieta, žmogus jam atsiskleidžia būtent taip, ir jie tokie ir yra jam. Tuo būdu fotografui atsiskleidžia ryškiausios dalykų savybės ar bruožai. Štai aš ir ieškau tos akimirkos...

Kai keliauju, mano fotosesijos būna labai išsamios. Vieną vietovę fotografuoju po du tris šimtus kadrų. Vakare tik pusę jų palieku. Man yra labai sunku pasirinkti vieną kadrą, kuriame ryškiausiai atsispindėtų konkrečios vietos dvasia. Todėl mano archyve gyvena didžiulė gausybė kadrų, man taip ramiau. Aš galbūt net pats iki galo dar nesu sau atsakęs, kuri vieno objekto nuotrauka yra tikroji, ir žinau, kad po kurio laiko gali atrodyti visai kitaip nei šiandien.

Šiuolaikinės technologijos atveria neįtikėtinų galimybių, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Mat pats fotografuoju skaitmeniniu fotoaparatu ir galiu labai lengvai elgtis su kadrais – drąsiai nesivaržydamas fotografuoti tiesiog eksperimentuodamas ir žaisdamas, o paskui ieškoti išraiškingiausio kadro.

Papasakokite apie neseniai išleistą pirmąjį Jūsų nuotraukų albumą „Tranquilia - ramybės šalis“.

Tranquilia simbolizuoja ramybės šalį. Tačiau ramybė gali gyventi visur, ne tik gamtoje, bet ir miestuose. Aš ilgai ieškojau vienijančios temos, centrinės ašies, apie kurią galėčiau sukonstruoti albumą. Svajonė apie nuotraukų albumą mano galvoje sukosi keletą metų. Vienas dalykas yra tiesiog fotografuoti, kitas – sukurti ką nors iki galo, tai yra atiduoti nuotraukas viešam teismui.

Taigi tos bendros temos ieškojau gana ilgai. Perkračiau galvoje keletą variantų – geografinis sprendimas, vaizdus skirstant pagal regionus, pavyzdžiui, parodant vieną salą įvairiais rakursais, taip atskleidžiant visą jos grožį, arba albumas „raudona“, kur dominuojanti būtų raudona spalva...

Dabar jau sunku pasakyti, kaip kilo mintis parengti albumą tokį, koks jis yra šiandien. Man pačiam tapo įdomi pati mintis, jog žmogus keliauja į pasaulio kraštą, kad rastų ramybę savo viduje. Galbūt dėl to mes visi taip ir malamės, skubame, lekiame, kad suvoktume, jog svarbiausia yra vidinė ramybė ir santarvė su savimi pačiu. Šiam albumui parinkau santūrias nuotraukas, kuriose, mano manymu, gyvena ramybė. Tai yra lyg ramybės portretai.

Taip pat buvo svarbus ir pats pavadinimas – angliškai lietuviškas. Turiu daug draugų visame pasaulyje, todėl galvojau ir apie juos, kad tai būtų dovana ir jiems, kad jie suprastų, ką aš čia padariau. Pirmojo knygos pavadinimo žodžio šaknis Tranquil yra suprantama įvairiomis kalbomis.

Albume yra 100 nuotraukų iš visų pasaulio žemynų, išskyrus Antarktidą. Ar yra bent viena nuotrauka iš Lietuvos?

Taip. Viena. Vadinasi „Saldus sapnas“, fotografuota Nemuno žemupy, prie Mingės. Lietuvos vaizdams kol kas dar neskyriau pakankamai dėmesio, nors tikrai žinau, kad anksčiau ar vėliau tai padarysiu. Lietuvoje yra daug nepaprasto gražumo vietų. Tiesa, nemažai jų jau yra fotografuota. Kurią nors vasarą susirasiu skraidyklės pilotą ir pamėginsiu gražiausias Lietuvos vietas fotografuoti iš oro. Beje, skraidyklė man kaip tik ir yra pati smagiausia priemonė fotografuoti iš oro, nes ji yra labai mobili, gana lėta, su ja galima nesunkiai sklęsti žemai, o kartu ir kilti į aukštį. Galų gale esi tikras, kad jei variklis ir suges, galima sklęsti ir gana saugiai nusileisti ir be jo.

Ar keliaudamas visada žinote, kur tiksliai norite nuvykti, ką pamatyti?

Paprastai žinau, ko tikėtis. Rengdamasis kelionėms apgalvoju maršrutą, kad pamatyčiau dalykus, kuriuos noriu pamatyti. Kaip tik šiuo metu planuoju kelionę į Ramiojo vandenyno šalis, į pietines salas, todėl esu prisipirkęs krūvą knygų, skaitau, dėlioju savo kelionės scenarijų.

Iš nuotraukų albumo susidaro toks įspūdis, kad ramybė Jums visų pirma asocijuojasi su gamta. Ar, pavyzdžiui, žmogaus veidas negali spindėti ramybe? Ar Jus galima būtų labiau vadinti peizažų fotografu?

Žmonių portretų tyčia nedėjau, nes jie labai išraiškingi ir kontrastuotų su gamtos vaizdais. Iš pradžių mėginau, gretinau, dėliojau, bet greitai supratau, kad nei gyvūnų, nei žmonių čia geriau nedėti. Jie kai kuriose nuotraukose egzistuoja tik kaip smulkios detalės. Ramybės pojūčiui sukurti šioje knygoje neturėjo būti raiškių portretų. Tai koncepcijos dalis.

Fotografuoti žmones apskritai yra sunkiau. Ne taip paprasta, kelionėje pastebėjus įdomų žmogų, išraiškingą veidą, prieiti prie jo ir paprašyti leisti jį nufotografuoti. Kiekvienas fotografas gali paliudyti, kad labai nesmagu, kai tau atsako. Tačiau iš tiesų turiu labai daug žmonių nuotraukų, ypač studijoje darytų. Bet, kaip minėjau, šioje knygoje nusprendžiau žmonių portretų tyčia nedėti.

Kodėl šios knygos pristatymą surengėte bažnyčioje?

Nežinau ramesnės vietos kaip bažnyčia. Ir kai galvojau apie visas įmanomas vietas albumo pristatymui, mintis apie bažnyčią man staiga šovė į galvą ir iškart supratau, jog tai ideali vieta. Tiesa, iš pradžių bijojau, kad bažnyčia neįsileis (juokiasi), bet kai susitikau su broliais pranciškonais, parodžiau nuotraukas, jie labai lengvai priėmė. Dėl to esu labai laimingas. Šis pristatymas buvo išties ypatingas.

Parengė Gediminas Kajėnas ir Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt