Andrzejus Stasiukas (g. 1960 m.) – lenkų prozininkas, eseistas, poetas.

Išleido poezijos rinktinę “Eilėraščiai apie meilę ir ne” (Wiersze miłosne i nie), romanus “Baltas varnas” (Biały kruk) ir “Devyni” (Dziewięć), apsakymų rinkinius “Hebrono sienos” (Mury Hebronu), “Galicijos istorijos” (Opowieści galicyjskie), “Per upę” (Przez rzekę) ir “Žiema” (Zima), esė rinkinius “Kartoninis lėktuvas” (Tekturowy samolot), “Dukla”, “Kaip aš tapau rašytoju” (Jak zostałem pisarzem), kartu su lietuvių skaitytojui pažįstamais Olga Tokarczuk ir Jerziu Pilchu – “Kūčių istorijas” (Opowieści wigilijne). Vienas aktyviausių lenkų ir ukrainiečių literatūrų dialogo dalyvių, su ukrainiečių rašytoju Jurijumi Andruchovyčiumi išleido esė rinkinį “Mano Europa” (Moja Europa).

Andrzej Stasiuk – subtilaus pasakojimo meistras. Jo knyga „Pakeliui į Babadagą“ – kelionė su pasakotoju po užmirštąją Europą, tolyn nuo spindinčių Europos sostinių, nuo naujo „modernaus“ gyvenimo – traukiniu, automobiliu, autostopu. Tai – kelionių knyga, bet ne tik geografine, bet ir dvasine, egzistencine prasme. Ją galima pavadinti ekspedicija gilyn į Europos pasąmonę. Kelionės trajektorija driekiasi per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Slovėniją, Albaniją, Moldovą. A. Stasiuko žemynas – tai provincija, užkampis, ypatinga kultūrinė erdvė, tai romų bendruomenės, žlugusių ūkių ir gamyklų buvę darbuotojai, tai savitas „atstumtųjų pasaulio“ žavesys.

Ši knyga 2005 m. apdovanota žymiausia Lenkijos literatūrine premija „Nikė“.

Benardinai.lt siūlo ištraukas iš Andrzejaus Stasiuko knygos „Pakeliui į Babadagą”, kurią neseniai išleido leidykla „Kitos knygos”

Baja Marę išvydau šviečiant saulei, jau besiritančiai į vakarus virš Didžiosios Vengrijos lygumos. Ore dar kybojo lietaus lašeliai, ir nuo Lepušo upės slėnio kilo vaivorykštė. Auksaspalvės drėgnos dulkės sklandė virš lygumos, virš kelio, virš tilto, virš ganyklų, virš baltų žydinčių medžių debesų, virš viso pasaulio ir virš Maramurešo provincijos. Tokia šviesa būna tik po audros, kai erdvė prisisotina antgamtinės elektros. Tačiau gali būti, kad spindesys sklido iš žemės gelmių, iš kalnuose slypinčių rūdos gyslų. Baja Marė, Nadbanja, Didžioji Kasykla, aukso klodai, Transilvanijos Eldoradas už dviejų šimtų penkiasdešimties kilometrų nuo mano namų – galvojau važiuodamas per Lepušo upę. Šiaurėje dunksojo Ignišo kalnas. Ten dar tvyrojo šešėlis, ir viršūnės buvo drėgnos, tamsiai mėlynos spalvos. Audra mus aplenkė ir slinko Juodosios Tisos slėniu Čornohoros ir Svydoveco link.

Baja Marę nužvelgiau iš tolo, nes nenorėjau važiuoti į centrą. Prieš pat miestą suradau apylanką į Sigetą ir Klužą. Kelias vingiavo tarp pramoninių priemiesčių. Nebuvo nei mašinų, nei žmonių. Plyna erdvė buvo pilna aprūdijuso metalo, aptrupėjusio betono ir besimėtančio plastiko. Tingiai puvo dvokiantys šiukšlių kalnai. Saulė švietė virš aprūdijusių konstrukcijų, virš išdaužytų stiklinių cechų sienų, virš išmėsinėtų sandėlių, virš apmirusių keltuvų, virš metalo korozijos ir mūro erozijos. Elektros stulpai, siloso bokštai, kranai ir kaminai metė ilgus juodus šešėlius. Kiek  aprėpė akis, visur buvo matyti laidų raizgalynės danguje ir geležinkelio bėgių voratinkliai žemėje. Juodo dumblo – kažkokių cheminių atliekų – kalvas keitė polimero, kartono ir stiklo duženų kalnai. Metalinės statinės, guminės žarnos, radioaktyvus purvas, cianas iš aukso kasyklų, švinas ir cinkas, skudurai ir nailonas, bazės ir rūgštys, asfaltas, alyva užterštos kūdros, suodžiai, dūmai, visiškas industrijos dekadansas – viskas po švytinčiu dangumi.

Tarp griuvėsių, tarp sąvartynų po žalsvus varganos žolės plotelius ganėsi karvės. Didžiulio plieninio kamino šešėlyje trypčiojo avių banda. Baja Marėje laikas apsuko ratą. Gyvuliai vaikščiojo tarp mirusių mašinų. Šios iš pažiūros trapios, švelnios, beginklės būtybės egzistavo nuo pasaulio pradžios ir  skynė tylias pergales. Taip buvo ir Oradioje: karvių bandos gulinėjo ant geležinkelio bėgių, o šoninėse atšakose stovėję vagonai buvo tokie pat rudi, kaip gyvuliai, tik šalti, negyvi ir nusikamavę. Taip buvo ir Satu Marės priemiesčiuose – ten avys bidzeno pačiu  19-ojo kelio viduriu – ir Sučavoje, kur vidury miesto ganėsi baltas arklys, ir toje pačioje Oradioje, kur arkliai ganėsi bėgių ir apylankų raizgalynėje, tarp begalės skardinių angarų, tarp išsikėtusių sunkvežimių – bėri, kerši, šyvi ir obuolmušiai nesibjaurėdami skabė užnuodytą žolę ir atrodė, lyg visuomet būtų ten ganęsi.

Po poros dienų Banate Valiu pasakojo mums apie pirmąjį rumunų garvežį. Jis buvo pagamintas Rešicos mieste 1872 metais ir norėta parodyti jį imperatoriui Vienoje, nes kaip tik artėjo Pasaulinė paroda. Tačiau tame krašte dar nebuvo jokių bėgių, nė vienos geležinkelio linijos, tad žmonės įkinkė į garvežį dvylika porų jaučių ir patraukė prie Dunojaus, Geležinių Vartų link, į Turnu Severino ar Oršovos uostą –  žodžiu, gerą šimtą kilometrų per žaliuosius Banato kalnus. Gyvulių kūnai turbūt buvo įkaitę ir blizgėjo nuo prakaito kaip garo mašinos. Diržai, grandinės, mediniai jungai ant sprandų, purvas, girgždesys, keiksmai ir auksaspalvės cuikos smarvė, susimaišiusi su gyvulių ir žmonių kūnų kvapu, užtvindė slėnius. Virš kinkinio suko ratus mėsinės musės, ieškodamos žaizdų, pūlių ir kraujo. Juoda alyvuota mašina judėjo lėtai, oriai, o jos rausva papilvė žėrėjo taip ryškiai, kad šviesos apakinti serbų ir rumunų kaimiečiai stovėjo prie kelio, žegnojosi ir spjaudė ant žemės iš pasibjaurėjimo, baimės ir nuostabos. Jie niekada nebuvo matę tokių dalykų, ir dabar juos apėmė įsitikinimas, jog artėja pasaulio pabaiga. Kniedytas velnias slinko per kaimus, lydimas botagų pliaukšėjimo, o platformos, ant kurios buvo vežama pabaisa, ratai taip giliai drėskė žemę, kad jų vėžės turbūt niekada nebeužžels. Naktinėse stovyklose degdavo laužai, kariuomenė išstatydavo sargybą, o varovai mirtinai nusigerdavo, nes ir jų širdyse kirbėjo nerimas. Tamsiai mėlynose gyvulių akyse atsispindėjo liepsnos.

Kiek galėjo užtrukti ši kelionė? Valiu, kuris apie Banatą žinojo viską, niekaip negalėjo prisiminti. Dvi savaites? Tris? Upės pakrantėje jaučių varovai iškinkė gyvulius, atsiėmė algą ir, lengviau atsikvėpę, patraukė į miškingų slėnių gilumą.

Taip, manoji Europa pilna gyvulių. Didelės purvinos kiaulės pakelėje tarp Tisaerso ir Nadivano, šunys Bukarešto lauko kavinėse, buivolai Rešinaryje, laisvai besiganantys arkliai Čornohoroje. Pabundu penktą ryto ir girdžiu avių varpelius. Lyja, ir karvės baubimas skamba dusliai, kurčiai, jo neatkartoja aidas. Kadaise paklausiau vienos moters, kam jai ūkyje tiek karvių, jei vis tiek niekas neperka pieno. „Kaip – kam?“, perklausė ji, tarsi apskritai nesupratusi klausimo. „Juk reikia ką nors laikyti“. Ji stačiai nepajėgė įsivaizduoti, kad galima imti ir nutraukti archaišką ryšį tarp žmonių ir gyvulių pasaulio. „Kokie mes būtume žmonės, jei neturėtume gyvulių“. Maždaug tokia buvo jos atsakymo prasmė, ir jame galėjai nujausti žmonių padermės vienatvės baimę. Gyvulys – trūkstama grandis, jungianti mus su likusiu pasauliu. Mes auginame ir valgome savo protėvius. Šiuose kraštuose tai itin akivaizdu – ypač Baja Marėje, pramoninio pasaulio griuvėsiuose, pasaulio, kuris išgyveno gal šimtą metų ir jeigu kas nors jį atstatys, jame vis tiek bus užprogramuotas susinaikinimas. Mašinos tarsi zombiai – jos maitinasi mūsų aistra daiktams, mūsų goduliu ir žemiško nemirtingumo siekimu. Jos gyvena tol, kol yra reikalingos. Vos nuleidžiame nuo jų akis, jos kaipmat pradeda irti, dvėsti ir pūti tarsi kraujo negaunantys vampyrai. Tik kartais kai kurioms iš jų būna lemta ramios senatvės malonė.Kaip tam keltui Tisatardoše: girgždanti medinė platforma, varoma mažo seno dyzelio, pamažu, nenoriai plaukė Tisos vaga. Abu krantai apaugę vijokliais ir tuopomis. Nebuvo jokių pastatų, tik skardinis barakiūkštis, kur tiekiama körte ir stipri kava. Kaitra traukė iš upės dugno žuvies ir dumblo kvapą. Kiek žemiau pasroviui įbridę iki pilvų stovėjo juodi ir balti gyvuliai. Saulė buvo medaus spalvos ir nuo jos spindesio lėtėjo judesiai, slopo garsai. Pilkas laivelis šioje šviesoje atrodė tarsi išdžiūvęs lapas, atpūstas iš kokio tolimo rudens. Mechanikas taip pat buvo senyvas. Jis tūkstantąjį kartą žvelgė į peizažo gilumą, į žalsvą, veidrodinį upės tolį. Keltas pupsėjo, trenkė alyva ir tirpo kraštovaizdyje. Niekaip nepajėgiau įsivaizduoti, kad jo čia galėtų nebūti. Užėjus rudens šalnoms, senukas galbūt jame šildosi. Ilgesniais tarpais, kai nei šiame, nei aname krante nėra norinčių keltis, jis turbūt juo rūpinasi, apžiūrinėja, glosto rusvą korpusą, tikrina, ar nebėga degalai ir alyva. Manau, kad jiedu abu  jautėsi vieniši šioje begalinėje kelionėje, kurioje prie nieko nepriartėjo ir nuo nieko nenutolo. Jie buvo tarsi švytuoklė, siūbuojanti prieš laiko tėkmę.

O kitą dieną turėjau būti Baja Marėje, kuri kadaise vadinosi Nadbanja. Ketinau pauostinėti praeities pėdsakus, paieškoti nuolatinio „kadaise“, kuris mano kraštuose yra dabartis, nes rytojus iš tiesų niekuomet neateina, jis įstringa tolimuose kraštuose, suviliotas jų žavesio, papirktas, o gal tiesiog pavargęs. Tai, kas turi ateiti, niekuomet iki čia nenusigauna, nes susidėvi kažkur pakeliui ir sustingsta tarsi tolimo žibinto spindesys. Čia viešpatauja amžinas nuosmukis, ir vaikai jau gimsta pavargę. Įžambioje vėlyvo rudens šviesoje žmonių kūnai ir gestai tuo raiškesni, kuo mažiau reikšmingi. Vyrai stovi gatvių sankryžose ir žvelgia į dienos tuštumą. Jie spjaudo ant šaligatvio ir rūko cigaretes. Tai – dabartis. Taip yra Sabinovo mieste, Gorlicų mieste, Gence, Karansebeše, visame garsiajame plote tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Jie stovi ir skaičiuoja pakẽliuose cigaretes, kišenėse – smulkius pinigus. Laikas atslenka iš tolo ir primena svetimą orą, kuriuo kažkas jau kvėpavo.

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Bernardinai.lt