2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Donis „Bite lingo“

2007-01-02
Rubrikose: Kultūra » Muzika 

Ką tik tryliktąjį gimtadienį atšventusi pirmoji Lietuvoje nepriklausoma baltiškosios kultūros kompanija „Dangus“ toliau džiugina lietuvybės bei kitokios nei popsas ir įvairių realybės šou propaguojamų muzikantėlių siūloma produkcija – ne tik festivaliais (pavyzdžiui, „Velnių malūnas“, „Kunigunda Lunaria“, „Mėnuo Juodaragis“ ir kt.), bet ir profesionaliai išleistais albumais.

Vieno naujosios lietuviškosios muzikos (nesiimu to žmogaus kūrybos įterpti į jokius rėmus, nes jų paprasčiausiai nėra – jos spektras itin platus, nuo etnikos iki noise) fenomenų – iš Jurbarko kilusio, dabar Klaipėdoje gyvenančio Donato Bielkausko (Donio) – kūrinys „Bite lingo“ yra bene gražiausias konceptualus albumas, kurį girdėjau pastaruoju metu. 53 minutes trunkantis „Bite lingo“ – sudėtingas kūrinys. Žinoma, pagrindą sudaro lietuviškos dainos, tačiau – tai ne užstalės, o greičiau sakralinė, etninė lietuviška muzika, ne ta, kurią girdime per „Gerą ūpą“. Šios dainos „pagardintos“ išmoninga Donio muzikos pajauta, subtilia, jautria, skaidria atmosfera.

Titulinis kūrinys „Bite lingo“ primena legendinį duetą „Dead Can Dance“, juolab kad ir Donatas Bielkauskas-Donis čia ne vienas: jam albume padeda lietuviškoji Lisa Gerrard – profesionali dainininkė Rasa Serra. Taip pat albume dalyvauja Klaipėdos folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ dainininkai, o desertui Donis siūlo dvi titulinio kūrinio mix versijas, kurias sukūrė žinomi Lietuvos eksperimentinės muzikos atstovai, pasivadinę pseudonimais Driezhas ir McKaras.

„Bite lingo“ – archainės giesmės, primenančios, kad Lietuva nemirė, kol nemirė jos etninis palikimas. Arba, kaip džiaugėsi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, „šiais neramiais kultūros virsmo metais yra žmonių, siekiančių išsaugoti pamatinių jausmų ir pojūčių ląsteles“.

Šis kūrinys skirtas dvasios atgaivai, pavargus nuo kasdienybės, kurioje – spūstys, smogas, rutina ir postindustrinė visuomenė. Be to, albumas dailiai apipavidalintas, išleistas knygą primenančiu digipack pavidalu, o pati kompaktinė plokštelė – aukso spalvos, taigi estetai neturėtų būti nuvilti.

Ieškantiems daugiau siūlau pažvelgti į tinklalapius www.donis.lt, www.rasaserra.com, www.dangus.net.

1. Oi tu varna
2. Bite lingo
3. Tai gražiai gieda lakštingalėlė
4. Lopšinė
5. An krantelio akmenėlis
6. Už aukštųjų kalvelių
7. Vai, lėkė gulbių
8. Bite lingo [McKaras mix]
9. Bite lingo [Driezhas mix]
10. Žaliam berže gegutė kukavo

Donis „Bite lingo“

Mindaugas Peleckis

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

Gytis Lukšas

Šiuo metu daug mąstau apie savo vaikystę, kadangi nukeliavau jau didesnę dalį savo gyvenimo kelio, natūralu, jog vis grįžtu į pradžią. Mano vaikystėje buvo keistų, netipiškų ir gal net kinematografiškų ar dramaturgiškų epizodų.

Vitas Luckus. Iš ciklo „Pantomima“

Nauja monografija, filmas „Meistras ir Tatjana“ ir kita medžiaga tikrai gali sudominti viso pasaulio parodų sales, o pats Vitas Luckus vertas būti ne tik vienu žinomiausių Lietuvos autorių, bet ir būti įrašytas į pasaulinių fotografų gretas...

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

„Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo“ – sako sudzūkėjęs žemaitis H. Gudavičius. Beje, jis ne tik taip sako, bet taip ir gyvena įsuptas Saulės sukimosi ratu, nepailstančio Gamtos ritmo bei atsikartojančių Žemės darbų...

Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė

Nuo 1998 m. Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė vadovauja Kauno arkikatedros bazilikos mišriam chorui Cantate, jau antrus metus dirba muzikos redaktore Marijos Radijuje. Pateikiame pokalbį apie muziką ir jos veikimą žmogaus gyvenime.

Donatas Petrošius. Kaip negalima gyventi

Į aplinką žvelgdamas ironiškai, autorius išties moka šypsotis prie savo susikurto netobulo pasaulio paveikslo, o sukrečiančiose istorijose nėra nei liūdesio, nei graudulio – tekstų įtampai autorius sumaniai randa žaibolaidį.