1944–1945 m. žiemą dėl nuolatinių NKVD kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Dauguma tuo metu žuvusiųjų anaiptol nebuvo pasipriešinimo dalyviai ar su ginkluotu pogrindžiu susiję asmenys. Čekistai tiesiog degino ištisus kaimus, žudė civilius, tarp jų – moteris su vaikais, o žuvusiuosius priskyrė vadinamųjų „banditų“ kategorijai. Yra žinoma ne viena tokia akcija Lietuvoje, vykusi būtent šiuo laikotarpiu.

Pirmiausia į Lietuvą buvo atsiųsta 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenė, kiek vėliau į Lietuvą buvo atsiųstos dar trijų frontų – 1-ojo Pabaltijo, Leningrado ir 1-ojo Ukrainos frontų analogiškos grupuotės. Istorikas Juozas Starkauskas nurodo, kad 1945 m. kai kuriais mėnesiais Lietuvą siaubdavo daugiau kaip 20 įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. daugiau negu 30 tūkst. rinktinių karių, neskaičiuojant daugybės reguliariosios sovietų kariuomenės dalinių, kurie taip pat kartais padėdavo enkavėdistams. Pažymėtina, jog net 1946 m. pradžioje Lietuvoje buvo dislokuota ne mažiau kaip 9 reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos, neskaičiuojant lakūnų ir jūreivių. Taip pat tuo metu buvo apie 8–10 tūkst. stribų, apie 4 tūkst. milicininkų ir apie 3–4 tūkst. ginkluotų vadinamųjų aktyvistų. Be frontų užnugario apsaugos kariuomenės pasienio pulkų tuo laikotarpiu (1944 m. liepos mėn.–1945 m. spalio mėn.) Lietuvoje su partizanais nuolat kovojo 4-osios NKVD šaulių divizijos, vadovaujamos gen. mjr. P. Vetrovo, pulkai, kurie į Lietuvą iš Krymo atvyko 1944 m. rugpjūčio 1 d., ir dar bent 7 pasienio būriai. Be šių NKVD dalinių, kurių tiesioginė paskirtis buvo kovoti su partizanais, Lietuvoje buvo dislokuota dar keletas NKVD specialiosios paskirties pulkų, taip pat neretai kovojusių su partizanais.

Viso šio siautėjimo tikslai akivaizdūs: paralyžiuoti pasipriešinimą okupantams ir jį sunaikinti, nes jau tuomet visoje Lietuvoje stichiškai veikė bei kūrėsi ginkluoti partizanų būriai, taip pat daugybė šaukiamojo amžiaus jaunuolių beginkliai slapstėsi nuo šaukimo į frontą, nes nematė prasmės žūti kažkur toli nuo Tėvynės dėl svetimųjų interesų. Taigi norėta nušauti kelis zuikius vienu šūviu. Kita vertus, šiais siautėjimais stengtasi įbauginti vietos gyventojus, kad jie nedalyvautų pasipriešinime arba neremtų jo.

Tačiau vienas baisiausių šio siautėjimo rezultatų – lietuviškų kaimų su visais gyventojais naikinimas. Bene garsiausia yra Klepočių kaimo Dzūkijoje tragedija, įvykusi per 1944-ųjų Kalėdas. Apie ją yra keletas liudijimų. Pasakoja buvęs šio kaimo gyventojas Petras Mikalonis.

„Anksti ryte išgirdau šaudymą. Išbėgęs į lauką pamačiau, kad dega Muzikevičių sodyba. Supratome, jog laukuose pilna kariuomenės, kaimas apsuptas. Buvo gruodžio 23-iosios ankstus rytas, dar buvo tamsu. Supratau, kad pabėgti nepavyks. Nusprendžiau pasislėpti namuose. Apsirengiau šilčiau ir pasislėpiau po svirno grindimis. Bet po pusvalandžio atėjo tėvas ir pasakė, kad jokio išsigelbėjimo nėra – rusai degina sodybas, ir jei liksiu, kur esąs, sudegsiu su visu svirnu.

Apie vienuoliktą valandą ryte degė jau beveik visas kaimas. Diena buvo giedra, saulė – žemai kaip žiemą, bet ir ji buvo tiesiog užtemdyta juodų dūmų. Užlipau ant aukšto, pasižiūrėjau pro langelį. Galinėse kaimo sodybose matėsi daug kareivių. Aiškiai mačiau, kaip kareiviai stumdė du civilius žmones, versdami juos bėgti. Man dar bežiūrint vienas tų civilių pasileido bėgti – pasigirdo šūviai, žmogus krito, čia pat buvo nušautas ir kitas, o sodybos uždegtos.

Tik nusileidome žemyn į pirkią, žiūrime, kad jau ir mūsų link nuo Ryliškių ateina du kareiviai. Aš pasislėpiau už krosnies, o tėvas išėjo jų pasitikti. Jie iš karto ėmė reikalauti manęs, t. y. sūnaus. Tėvas mane pašaukė, teko išeiti. Tik išėjus, kareiviai ėmė mane kulti šautuvų buožėmis, reikalaudami atiduoti šautuvą. Pamaniau, kad jei prisipažinsiu turįs šautuvą, bus dar blogiau. O jie mane vis daužo. Ir daužo postipriai. Bet ne per galvą, o per pečius. Skausmo nejaučiau, bet tėvas, matydamas, kad taip jie mane ir pribaigti gali, neišlaikė ir pasakė, kad automatas vis tik yra. Ką tada jau man daryti, nors ir buvau nusprendęs ginklo nerodyti, bet teko… Po to dar  daržinėje surado pilną šalmą šovinių. Buvau įkišęs į tokį urvą ir visai pamiršęs apie juos. Tada jau mane tiesiai prie sienos… O kareiviai buvo visiškai jauni 19–20 metų. Vienas europietiškos išvaizdos, o kitas azijatas. Tai tas azijatas labiausiai ir norėjo mane nušauti. O baltasis jam neleido, pastvėrė už šautuvo. Ilgokai jie ten galynėjosi. Bet jėgos jų buvo apylygės, azijatas taip ir neišplėšė savo ginklo, tai taip ir likau. Paskui visus išsivedė – tardė tėvą, tardė mūsų piemenuką, tardė mane. Kitą dieną kai kuriuos išsivedė į Merkinę, o kai kuriuos paleido. Paleido ir mane. Visą baisiausiai sumuštą.

Grįžau namo. Pas mus susikraustė šeimos su vaikais iš sudegintų sodybų. Atėjo nuo kapų Edvardas Mikalonis. Papasakojo, kad kaime daug lavonų ir kad reikia kažkaip juos palaidoti. Kadangi mūsų trobesių nesudegino, tai liko ir arkliai ir vežimas. Pasikinkėme arklius į porinį vežimą ir išvažiavome. Užvažiavome į brolių Adolfo ir Broniaus Muzikevičių sodybą. Namai sudeginti, Adolfo nėra, o Bronius guli prie šulinio – nušautas ar nudurtas. Matyti, kad šautuvo buože duota į veidą, žandikaulis kabo ant krūtinės. Įkėlėme jį į vežimą. Nuvažiavome pas kaimyną Kazį Muzikevičių. Viskas sudegę. Kazys buvo nušautas ir įmestas į ugnį, bet tada tuose degėsiuose mes jo neradome. Ten, kur dabar Klepočiuose stovi kryžiai, buvo Vaitiekaus Kasiulyno sodyba. Pats Vaitiekus buvo gamtos nuskriaustas žmogelis, bet jo namus irgi radome sudegintus, o Vaitiekų radome gale tvarto – serija iš automato kaip duota, tai pakaušis nukeltas, smegenys – ant žemės…  Įkėlėme ir jį į vežimą. Bekeliant iš po jo kailinukų išbėgo gal pusšimtis pelių, ko gero, jos ten slėpėsi nuo karščio.  Tada pasukome į Jono Mikalonio sodybą. Irgi viskas sudeginta. Joną suradome nudurtą – kailiniuose žiojėjo baisi skylė, tai supratau, kad nenušautas, bet nudurtas.

Surinkę tuos kelis lavonus, parvežėme juos ant Klepočių kapų. O šalta, žemės įkasti negalima… Palaidojome juos tokiame apkase. Ėmė jau vakarėti, kai išgirdome moters  raudą. Netrukus iš už kalno pamatėme ateinančią maišu nešiną Veroniką Mikalonienę. Ir visą laiką raudančią tokius širdį veriančius dzūkiškos raudos žodžius. Sako: „Va, atsinešu savo Roką“.  O jo nudegusios rankos, kojos, galva – kas likę iš žmogaus, sudėta į maišą… Tai jį irgi ten palaidojome. Tokie tai dalykai buvo…“

Visa tai vyko 1944 m. gruodžio 23–24 d., t. y. Kalėdų išvakarėse. Tačiau tokios akcijos buvo gana dažnos, ypač 1944–1945 m. Beje, Rusijos valstybiniame karo archyve istoriko dr. A. Anušausko rasti dokumentai rodo, kad sodybų deginimas nebuvo čia veikusių čekistinių karių savavaliavimas: tai sankcionavo jų vadovybės instrukcijos. Tą patį mėnesį Raseinių apskrityje, Juodaičiuose čekistai sudegino 7 sodybas, kuriose neva slėpėsi partizanai. Dar nuožmesnis čekistinis kariuomenės puolimas įvyko Kauno apskrities Čekiškės valsčiuje, kur 1944 m. gruodžio 16–21 d., kaip aiškėja iš pranešimo SSRS valstybės saugumo liaudies komisarui V. Merkulovui ir vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui S. Kruglovui, buvo „sudeginti 46 banditų vienkiemiai“, nukauti 56 partizanai. Tame pačiame pranešime rašoma, kad gruodžio 22 d. Vilkijos valsčiuje 13-ojo PP kariai per susišaudymą su partizanais 16 jų nukovė, 4 sudegino kartu su namais, o iš viso sudegino 9 sodybas. Panašios egzekucijos buvo įvykdytos ir Alovės valsčiaus Dubių bei Vabalių kaimuose. Šį sąrašą galime tęsti...

Remiantis liudytojų atsiminimais, paskelbtais 1989 m., vien Klepočių kaime per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta 12 šio kaimo gyventojų. Iš viso vien šiame regione 1944 m. gruodžio pabaigoje, Kalėdų dienomis, NKVD daliniai ir savisaugos būriai apsupo tarp Ryliškių ir Nemunaičio buvusius kaimus. Degino ir žudė Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių, Vertelkų ir kitų kaimų gyventojus. Buvo žiauriai nužudyti 37 žmonės, sudeginta apie 70 sodybų. Pasakoja Vladislava Muzikevičiūtė-Prusevičienė.

„Po pietų, prieš saulėlydį pamatėme mūsų sodybos link einantį būrį kareivių. Buvo jų gal penkiolika. Būrys persiskyrė, ir vieni kareiviai nuėjo į kaimynų sodybą, o likę – pas mus. Tėvelis labai išsigando ir liepė visiems griebtis kokio nors darbo, kad visi ką nors veiktų. Atėję kareiviai rusiškai paklausė, ar čia gyvena Kazys Muzikevičius. Gavę teigiamą atsakymą, pasakė, kad to jiems ir reikia.

Tada, pasakę, kad esame banditų šeima, ėmė tardyti, kur ginklai, šoviniai. Tėvelis gynėsi, kad neturi nei šautuvo, nei šovinių. Po kiek laiko kareiviai visai šeimynai liepė išeiti iš trobos. Sustoję šalia malkinės girdėjome, kaip viduje mušė tėvelį. O brolį darydami kratą varinėjosi kartu po visus trobesius. Bet jie nieko nerado. Tada pareiškė, kad padegs namus, ir jei yra paslėpti šoviniai, tai jie ugnyje sproginėdami išduos, kad iš tiesų esame banditų šeima.

Prieš uždegant trobą, iš vidaus išėjo visas sumuštas tėvelis. Buvo visas kruvinas. Mama nuo galvos nusirišo skepetą, aprišo jam galvą. Bet tuoj pat kareiviai nuvarė jį toliau, sodelio link, kur jau buvo atvarytas dar vienas suimtas kaimynas. Pastatė prie jų sargybinį. O brolis vis dar vaikščiojo po namus su ginklų ieškančiais kareiviais. Taip nieko ir nerado. Tada galutinai pasakė, kad degs namus.

Kai įsiliepsnojo namai, kareiviai čiupo tą atsivarytą kaimyną – Roką Mikalonį – įstūmė į degantį svirną ir šovė. O tėvelį ėmė stumti į ugnies apimtą trobą. Tik atsimenu paskutinius tėvelio žodžius: „Šaukite mane, aš gyvas į ugnį nelįsiu“. Ir tada į jį šovė. Broliui nuvilko kailinukus, surišo rankas šaliku ir kažkur nusivarė. Tikėjomės, kad nuvarė į Bloznelių sodybą, kur buvo didelis rūsys, įkurtą štabą, kur ir buvo suvaryti dauguma aplinkinių kaimų vyrų. Kaip paaiškėjo vėliau, dar iki gruodžio 23 d. pietų moteris palikdavo sodyboje, o vyrus varė į tą rūsį, o vakare jau vyrus visus šaudė ir degino vietoje, nė vieno nepaliko.

Iš ryto, kai mes nuėjome pas dėdę, mamos brolį, atėjo kaimynas ir pasakė, kad nueitumėme pasižiūrėti, ar tik ne mūsų Vytas nušautas. Su mama nuėjome ir radome gulintį nušautą, peršauta galva. Buvo jam beveik aštuoniolika.

Po to mama kiekvieną dieną grąžydama rankas, už galvos susiėmusi verkė. Kiek jos sveikata leido, paskutiniais žodžiais raudojo, rėkė, verkė, gulė ir klaupė. Tokia tai buvo tragedija. O mama gi dar jauna buvo – 39 metų. Tėvas kaip tėvas, gal kam blogą žodį pasakė, betgi brolį už ką…“

Apibendrinant reikėtų atsakyti į klausimą: kiek vis dėlto nuo čekistų rankos pokario Lietuvoje žuvo niekuo dėtų gyventojų?

Tiksliai, žinoma, niekas neatsakys. Norėtume atkreipti dėmesį į keletą skaičių, kurie nuolat pasirodo įvairiose, taip pat mokslinėse publikacijose. Sakoma, kad pokario metais Lietuvoje žuvo apie 20–25 tūkst. partizanų. Dauguma jų žuvo kaip tik aptariamuoju laikotarpiu: 1944–1945 m. Pirmiausia visi šie skaičiai paimti iš NKVD ataskaitų, o jau iš aukščiau minėtų pavyzdžių aišku, kad į šį skaičių įtraukti ir civiliai gyventojai ar šiaip besislapstantieji nuo mobilizacijos. Todėl visada reikia pabrėžti, kad tie skaičiai yra sąlyginiai. Kita vertus, pačių čekistų valdžia Lietuvoje sąmoningai klastojo duomenis, nes juk reikėjo kažkaip pasiteisinti prieš valdžią Maskvoje, kodėl, nepaisant visų Maskvos nurodytų terminų bei priemonių, niekaip nepavyksta užgniaužti ginkluoto pasipriešinimo.

Šie terminai būdavo nerealūs: yra žinoma, kad buvo reikalaujama sunaikinti pasipriešinimą per kelis mėnesius. Tačiau naudojamos priemonės buvo labai realios, tarp jų ir ištisų kaimų naikinimas. Dar vienas vertas dėmesio niuansas: visose minėtose operacijose savo ataskaitose čekistai rašydavo: štai nukauta 10, 20 ar 30 partizanų ir t. t., tačiau savo patirtų nuostolių nenurodo arba aiškiai rašo, kad nuostolių nėra. Ką tai reiškia? Jei tikėtume šiomis ataskaitomis, jos gali reikšti tik viena – kaimų naikinimo operacijose čekistams tiesiog niekas nesipriešino. O nesipriešino todėl, kad tai beveik be išimčių buvo neginkluoti civiliai gyventojai. Nepaisant to, jie buvo priskaičiuoti prie nukautų partizanų.

Žinoma, galėjo būti ir taip, kad čekistai patirdavo nuostolių, bet nenorėdami gauti pylos iš vadovybės sąmoningai juos sumažindavo arba nutylėdavo. Visa tai tik dar kartą patvirtina, jog negalima besąlygiškai pasitikėti čekistinėmis ataskaitomis. O ką jau kalbėti apie civilių žmonių žudynes. Joks čekistas – operatyvinis darbuotojas – ataskaitoje juk nerašys, kad štai jis nutarė sudeginti sodybą su visa šeima...