Čia susitinka pabėgusios vaikystės... Žaisliniai spalvoti kasetiniai magnetofonai, mergaitės su beisbolo kepuraitėmis ir berniukai su cypiančiais kiškučiais bei sulaužytomis lėlėmis. Jų žaidimų klegesys sklinda tarsi iš po žemių, apvydamas pasislėpusio klausytojo ausis ir vaizduotę garsų voratinkliais. Keista ta jų vaikystė - kažkokia laukinė, nežabota. Dar ją išvysti gali žvilgtelėjęs į padūmavusį, suskaldytą į šipulius, o paskui suklijuotą veidrodį. Oi! Žvilgsnis į jį – ir tu ironiškai iškreiptas, o į tave spokso keturios sarkastiškos akys. Tos akys – Sieros ir Biancos Cassidy – seserų, sudarančių grupės Coco Rosie branduolį, balsai.

Ši istorija pasakoja, kaip žaidimas gali virsti laivu į plačius muzikos vandenis. Nesvarbu, kad jas išplukdęs laivukas – tiesiog vieno buto Paryžiuje vonia. CocoRosie sesutėms dar nebuvo nei šešerių, kai išsiskyrė tėvai – nuo tada jos gyveno atskirai, retai susitikdamos, dažnai išsiskirdamos. Ir užaugusios matydavosi epizodiškai – per daug skirtingos merginos kartu ilgesniam laikui nelikdavo. Nuolat kaitaliojusios mokyklas ir gyvenamąsias vietas, nenuoramos mergiotės galiausiai surado savus kelius – Sierra išvyko į Paryžiaus konservatoriją studijuoti operinio dainavimo, o Bianca pasiliko Kolumbo žemėje graužti lingvistikos bei sociologijos mokslų. Kai 2003 metais į Sierros duris Paryžiuje pasibeldė bastūnė Bianca, merginos negalvojo ilgam likti kartu. Kažkurią iš vizito dienų, nuo pat ryto, jos prisimėgavo šampanu ir nusprendė pakvailioti, ekspromtu kurdamos tiek melodijas, tiek tekstus, prieš tai nuspaudusios mažame magnetofone „Įrašyti“ mygtuką. Rezultatas panašėjo į improvizacinį repą ir, Sierros nuomone, buvo linksma, beprotiška nesąmonė. Kitą rytą Bianca pasiūlė Sierrai nusipirkti keturių takelių aparatą ir įrašyti albumą, skirtą draugų ir pažįstamų pralinksminimui. Bute atsirado ne tik įrašų aparatas... Sesės ištuštino kaimynystėje esančią žaislų parduotuvę, išpirkdamos keisčiausius garsus skleidžiančius žaislus. Viską nutempusios į vonią (ten, sako, buvo labai gera akustika), Sierra ir Bianca kone mėnesį nekišo nosies laukan (nebent nusipirkti makaronų), kūrė bei įrašinėjo. Į lo-fi technika įrašytą albumą pateko vienuolika dainų, o kompaktus sesės pasėjo draugams, šie – draugų draugams ir taip toliau, kol kažkuris kompaktas atsirado įrašų kompanijoje „Touch & Go“. O tada ratas įsisuko – kompanija pati susirado merginas, pasiūlė išleisti draugams skirtą kompaktą ir kontraktą. Pirmasis albumas, pavadintas „La Maison De Mon Rêve“, iš vonios Paryžiuje į platųjį pasaulį išplaukė 2004 metais.

Pirmieji klausytoją pasitinka baisūs angelai - daina „Terrible Angels", nunešanti į kitą pasaulį. Čia maloniai ausį glosto akustinė gitara ir du į ankstyvą paauglystę nukeliantys mergaitiški balseliai, tačiau kaip pjūklu rėžia ir saldumą išsklaido paslaptingi aštrūs girgždesiai. Tikrai po dainos lieka klausimas: „If every angel‘s terrible then why do you welcome them?“. Baisu, bet miela? Plaktukas, peraugantis į trip hopo ritmą dainoje „By Your Side“, atveria buitinį pasaulį, kuriame ironiškas moters, dėl žiedo paklojančios save po vyro kojomis, paveikslas. Tekstas pašiurpina šių dienų feministes, o klausytojai štai -  stebisi ir spėlioja, kokiais vaiduokliškais žaislais žaidžia sesutės, išgaudamos tokių raganiškų garsų. „Jesus Loves Me“ – CocoRosie siūlomas bliuzu dvelkiančios, populiarios vaikiškos giesmės variantas. Taip, neturintis humoro jausmo ir nesuprantantis sarkazmo žmogus gali ir pasipiktinti. „Jesus loves me but not my wife, not my nigger friends or their nigger lives“ - žodžiai, kuriuos sesutės jau ne kartą aiškino. Šį kartą tai daro Bianca: „Krikščionybė stipriai paveikė Vakarų civilizaciją, ji – svarbi gyvenimo Amerikoje dalis. Tačiau šioje religijoje tiek daug prieštaravimų... Kalbu ne apie tikėjimą. Matau didžiulį skirtumą tarp tikėjimo ir religijos bei papročių. Tarkim, daugybė juodaodžių yra karšti tikintieji, tačiau ir šiandien tarp krikščionių jie lieka atskirti. Manau, kad toks reiškinys dvelkia stipriu rasizmu ir absoliučiai prieštarauja Kristaus mokymui“. Taigi, per susipynusių mergaitiškų balselių bei vaikiškų barškučių kakofoniją šnypščia Vakarų visuomenės ydos. Pliaupiantis lietus ir rytietiška dūdelės melodija įsuka į magišką „Tahiti Rain Song“ folko paslaptį, pridengtą puodų barškesiu bei iškraipytu, saldžiai kreminiu vokalu: „Infinity whispered to me a mumble so dreamy, a soft sound so creamy, so dreamy“. Šioje dainoje, kaip ir visame albume, vaizduotės amžinybė per muziką bei literatūrą tingiai šnabžda kiekvienam asmeniškai...

Švystelėjusios albumą, Sierra ir Bianca griebė mantą ir patraukė į gastroles. Bohemiškas gyvenimas teka merginų venomis – vaikystėje indėnų kilmės tėvas, įsitraukęs į šamanizmą ir išpažįstantis Pijotų religiją, vasarą veždavosi dukras į rezervatus, kur vykdavo įvairios indėnų šventės bei religinės apeigos. Mama – ne ką sėslesnė – nuolat kraustydavosi iš valstijos į valstiją. Bekeliaudamos merginos ne tik koncertavo, bet ir įrašė naują albumą „Noah‘s Arc“, išleistą 2005 metais. „Įrašinėjome kelyje, tiksliau – kur papuolė. Kartais kaip sraigės savo nameliuose, užsidarydavome viešbučio vonioje, kartais keletui valandų nukulniuodavome į laukus ir, besimėgaudamos ramybe, viską užmiršusios, įrašinėdavome. Albumui atrinktos dainos kilusios iš ramybės“, - sako Sierra.

Tiesa, keliu dardančios Nojaus arkos ramybė - ne visagalė. Atsiveriančios pasauliui seserys įsileidžia ir jo triukšmo – jau pirmoje dainoje „K-Hole“, sulaužytu mergaitės balsu įgarsintas naivumas atidengia visuomenės žaizdas: „God will come and wash away our tatoos and all the cocaine. And all of the aborted babies will turn to little bambies“. Į nuostabią hip hopo skonio dainą „Beautiful Boyz“ sielos įkvepia Antony iš „Antony and the Johnsons“. Kai vienos iš sesučių iškraipytas balsas nuoširdžiai rypuoja dėl gražių nusikaltėlių, žinančių kelią tik iš kalėjimo į kalėjimą, o Antony dėl jų virkauja, galima sudvejoti, ar tik daina neįrašyta už kokio kely pasitaikiusio kalėjimo grotų. Nepilnamečių nusikalstamumas linksniuojamas ir „South 2nd“ – dainoje, prasidedančioje akustine gitara, žaislinio telefono skambučiu ir pranešimu, kad vienos Brukline gyvenančios mamos sūnus nebegrįš...

Indėniški paveikslai ir laukinis kraujas prasiveržia „Bear Hides and Buffalo“ kūrinyje. Čia grįžtama į kiekvieno vaikystę, pilną keistų triukšmų, indėnų karo šūkių bei paslaptingų miško garsų. O Sierra grįžta ne tik į rezervatus, bet ir į Paryžiaus konservatorijos, paliktos po nusivylimo klasikinės muzikos pasaulio ribotu požiūriu, laikus, ir fone užtraukia operiniu balsu. Tiesa, ant balso uždėti efektai gerokai jį sutaršo. Tikrų gamtos garsų bei jų pamėgdžiojimo žaislais sandūroje išgirstame dainą „The Sea is Calm“, kurioje pasakojama apie jūrą – gyvą, veržlią gamtą, įkalintą ir sutramdytą kino juostoje. Kaip stovintis vanduo susmirsta, taip dirbtinumas, atitolimas nuo šaknų marina gyvybę. Štai CocoRosie beprotišku, kreivos melancholijos ir nukankintų žaislų, sulaužytų balsų ir trupančių akustinių gitarų albumu grįžta prie vaikystės, prie paprastumo, trumpai tariant, - prie šaknų.

Kokios tos šaknys, tiesa, labai sunku nustatyti... Išgirdusios, kad jų kūryba priskiriama niu-folkui, o CocoRosie – New Weird America scenai, išdykusios mergiotės buvo šokiruotos iki įsižeidimo: „Koks dar folkas? Be to, nežinom nė vieno New Weird America atstovo!”. Tačiau vėliau, supratusios, kad nėra kitos kategorijos, kuriai norėtų priskirti savo muziką, merginos atlyžo: „Gerai, gal ir yra kažkas panašaus į folką“. Išties, pradėdamos nuo nesudėtingų muzikinių formų, būdingų Deltos bliuzui bei gospelams, įtraukiančių akustinės gitaros melodijų ir gyvenimiškų istorijų, CocoRosie prisijungia prie folko būrio, tačiau ilgam šioje draugėje neužsilaiko. Nešinos šaknimis, apaugusiomis trapiomis, dažnai iškraipytų balsų pynėmis, natūraliais gamtos garsais, beat box ritmų šakomis bei keisčiausius garsus skleidžiančių žaislų pumpurais, CocoRosie su beprotišku vėju įsisuka į nu-folk šamanų būrį ir New Weird America gaują. Kreivas, pasišiaušusias ir laukines atžalas užaugino folkas...

CocoRosie „Tekno Love Song“

Bernardinai.lt