Išleidęs du – „Pavargusio kaimo grimasos“ (2002) ir „Vienkiemio godos“ (2006) – fotografijų albumus, fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis atpažįstamas kaip socialiai kibus, drąsiai fiksuojantis skaudžius, dažnai akiai nemalonius reginius kūrėjas.

Nuo seno žinoma, kad druska, užberta ant žaizdos, ne tik graužia, kelia peršulį, bet ir gydo. Fotomenininkas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus, parašęs įvadinį žodį „Vienkiemio godoms“, taikliai pastebi: „Tik brandi demokratinė visuomenė gali įsiklausyti į pačius aršiausius menininko pranešimus“. A. Sutkus norėtų kolegai įteikti garbų apdovanojimo ženklą – lašą. Ir paaiškina kodėl: „Kilusio iš provincijos menininko fotografijos kalba apie niekam nerūpimą mažą žmogų – į jokias kultūros upes neįsiliejantį, tik nematomai globalizacijos rūke išgaruojantį lašą. O kai žiūri į tą visų pamirštą, skurdo, nevilties ir alkoholio nustekentą nelaimėlį, akies pakrašty taip pat susikaupia „lašas“, tik, deja, simbolizuojantis ne gražaus ir ne tobulo gyvenimo pajautas“.

Jonas Valatkevičius, pakvietęs į per visą albumą šalia fotografijų nusidriekusį „Dešimties minučių trukmės eksperimentą“, savo apmąstymus užbaigia: „Eksperimentą galite tęsti patys – ne tik dar kartą atsiversdami šią knygą, bet ir pakišdami ją kitam žmogui, kurį įtarsite turint didžiausią mūsų laikų nuodėmę – dvasios ir jutimų snaudulį“. Pats R. Vikšraitis, gyvenantis ir kuriantis Kudirkos Naumiestyje, per personalinės parodos atidarymą ir „Vienkiemio godų“ pristatymą kultūros centre kalbėjo: „Keičiasi valdžios ir laikai, miestelis pasipuošia naujais statiniais, tačiau mūsų santykiai, socialinės problemos nekinta. Iš fotografijų į jus žvelgia gerai visiems pažįstami mūsų seniūnijos žmonės, su nerimu ir viltimi gyvenantys Europos Sąjungoje. Žaviuosi jų kantrybe ir viltimi laukiant geresnio rytojaus. Šiandien mes džiaugiamės vakarietiško padėvėto gyvenimo malonumais: rengiamės padėvėtais drabužiais, važinėjame nukainotomis mašinomis, dirbame už minimumą, ieškome laimės užsienyje. Visi, laukdami valdžios malonės, džiaugiamės ubagišku gyvenimu. Nejaugi tokiais pavyzdžiais auklėdami jaunimą tikimės jį išlaikyti Lietuvoje? Kas laukia miestiečių po metų, kitų? Tai klausimai, kurie jaudina mus visus...“

Pradėjęs garsėti po „Skerstuvių“ (1982-1986) ciklo, pirmąją personalinę parodą eksponavęs Kudirkos Naumiestyje prieš dvidešimt ketverius metus, R. Vikšraitis ilgą laiką susilaukdavo daugiau priekaištų negu palankių žodžių. Pirma, labai jau skaudžiai drastiškos temos, antra, fotografuojami žmonės gerai pažįsta fotomenininką ir vieni kitus... Tad A. Sutkaus sudarytas albumas, kiek prisimenu parodose matytus R. Vikšraičio darbus, truputėlį pašvelnintas,  neliko, pavyzdžiui, šokiruojančiai apnuogintų moterų kūnų. Fotomenininkas, Nacionalinės premijos laureatas Aleksandras Macijauskas į Kudirkos Naumiestį važiavo karingai nusiteikęs ginti kolegą nuo pasipiktinusių parodos žiūrovų. Nieko panašaus neįvyko. Priešingai. Išsakyta daug pagiriamųjų žodžių, pasidžiaugta kaimyno, kolegos, garsaus naumiestiečio pasiekimais. A. Macijauskas pastebėjo: „Rimaldo fotografuojami žmonės dažnai įkaušę, bet jie geresni už miestiečius, nes tarpusavyje bendrauja. Jų gailėtis, o ne smerkti reikia. Juk visada po džiaugsmo ateina skausmas... Miestui, kuriame visos problemos dar aštresnės, tokio drąsaus fotomenininko kaip Vikšraitis reikėtų, o neturime. Kur jis, fotografuojantis, pavyzdžiui, narkomanus? Rimaldas prie savo temų žengia drąsiai, rizikuoja. Kad ir nuogas kūnas... Kai mano mama buvo jauna, į šokius kaimo merginos bijodavo eiti apsinuoginusios rankas. Mes, menininkai, dažnai mąstome iš kito galo. Dievas Tėvas juk nulipdė Adomui vyrišką pasididžiavimą, ir viskas buvo gerai. Žmogus visas gražus! Jeigu kelias, kuriuo iš savo motinos įsčių atėjau į šį pasaulį, toks šlykštus, kas aš esu... Manau, kad tas kelias puikus! Mūsų auklėjimas, įsitikinimai tolokai nuo tokio grožio suvokimo“.

Fotografijos istorikė ir kritikė Margarita Matulytė pritarė: „Rimaldas nemeluoja, jis tikras. Ir dar. Jeigu šalia drąsos nebūtų talento, matytume parodiją.

Norėčiau akcentuoti visiems žinomą tezę, kad tik menas pajėgus pakeisti pasaulį. Rimaldas tikriausiai apie tai nemąsto, dirba savo darbą, bet tai, kas vėliau atsitinka jo fotografijoms, jas žiūrinčiam žmogui, yra neprognozuojami dalykai. Visų pirma tai be galo gilus sukrėtimas, pranešimas ir man, ir Lietuvai, ir apskritai pasauliui. Žinome, kad bjaurasties estetiką kai kurie kūrėjai, paminėčiau šiuolaikinius menininkus Svajonę ir Paulių Stanikus, pasitelkia provokuodami mąstymą apie tam tikras dvasines problemas. Vikšraičio kūrybos jokiais būdais negalima priskirti tokiai bjaurumo estetikai. Nes nematome sąmoningai montuojamų pranešimų, sąmoningai fabrikuojamų dalykų. Kitas vertus, Rimaldas nėra sausas dokumentalistas. Bet jis nedaro ir reklaminių triukų, nesistengia nustebinti kaip dienraščiai, žurnalai, televizija, radijas. Jo darbai sukrečia giliau už masinių komunikacijos priemonių provokuojamą vienkartinį išgąstį, kurio kitą dieną jau neprisimename. Ypač fotografijos sukrečia bešališką žiūrovą, nes jis nepažįsta fotografuojamų žmonių, mato kitaip. Nurėžęs kiaulės galvą, R. Vikšraitis atskleidžia vidurius. Matau fotografijų turinį, bet labiau paveikūs viduriai, jų buvimas. Kas slypi mumyse? Ir jokios apgaulės, jokios dirbtinės estetikos, jokių pozų. Būtent per atvirumą, nuoširdumą, paprastumą išsakoma meilė šalia esantiems žmonėms“.

Nesentimentali, gėlytėmis neapkaišyta meilė. Fotomenininkas sėda ant dviračio ir duobėtais keliukais mina nuo vieno vienkiemio iki kito. Paspėliokime, ar bendrai kalbai, geresniam supratimui retsykiais krepšyje nekliuksi butelaitis...

R. Vikšraičio kaimo žmonės – giliomis raukšlėmis išvagotais veidais, nuovargio patamsinta oda. Dažniau negu laukuose, jie fotografuojami prie graudžiai suvargusių, suklypusių trobelių bei tvartų, žemuose kambariuose aptrupėjusiomis sienomis, kurių stalo puošmena – alkoholinio gėrimo butelis ir stiklinė. Ką sako taurelę rankose laikanti moteris? Tikriausiai: „Palauk, Rimaldai. Geriau nufotografuok su vaikeliu...“ O kaip vaikams „pastalės aukšte“ norisi mėgdžioti suaugusiuosius, susidaužti bent puodeliais... Tačiau nespalvotosios fotografijos fiksuoja ne vien apspangusiai murziną kasdienybę. Kaimiečiai kapoja žagarus, skaito laikraščius, dengia stogą, sodina ir kasa bulves, skerdžia kiaules, šeria gyvulius, draugiškai šnekučiuojasi poilsiaudami... Na, ką padarysi, kad Rimaldas su fotoaparatu atsiranda net šalia tuptelėjusiojo...

Rimaldo žmona Danutė sakė: „Jis užfiksuoja ir nemalonias akimirkas, visko būna. Bet jeigu kas pamatytų, kaip išsidirbinėja naujieji lietuviai, žagtelėtų gerokai garsiau. Palyginusi pirmąsias ir dabartines Rimaldo nuotraukas, pastebiu, kaip keičiasi laikas, jo darbai įamžina istoriją. Kai Macijauskas fotografavo turgus, dar buvo daug arkliukų, dabar visi su mašinomis...“

R. Vikšraitis – klasikinės lietuvių fotografijos, kuri pasaulyje įvardijama kaip kaimo fotografija, tradicijų tęsėjas. „Man atrodo, – įstikinęs A. Macijauskas, – anuomet tai buvo mažo krašto, esančio ties išlikimo riba, gelbėjimosi ratas. Lietuvos fotografai A. Sutkus, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas skubėjo per Lietuvą, kad užfiksuotų žmonių tipažus, jų tarpusavio santykius. Mes juk irgi rodėme gyvenimą su visais skausmais, jausmais, suktumais. Mus vedė vidinis pojūtis, poreikis, šiuo metu taip aktyviai dirba R. Vikšraitis“.

Per pokalbį Kudirkos Naumiesčio kultūros centre, kuriam sumaniai vadovavo direktorė Laima Mockevičienė, pasigirdo balsų, kad fotomenininkui metas pamatyti ir šviesesnes gyvenimo spalvas. Tik ar kitų rekomenduojamos kūrybos kryptys priimtinos R. Vikšraičiui? Juolab jis kalbėjo: „Šią kuklią parodą surengiau ne norėdamas pasipuikuoti, bet kad jūs, valdžios vyrai, visuomenės atstovai, bažnyčios tarnai, pamatytumėte tikrą lietuviško vienkiemio gyvenimą“.