Protestą dėl sisteminių Lietuvos paveldosaugos problemų pasirašė apie 3000 piliečių. (Visas protesto tekstas: www.culture.lt/protestas). Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK), gavusi protestą ne tik iš visuomenės, bet ir iš Seimo su prašymu pateikti savo poziciją, suformavo darbo grupę, kuri parengė atsakymo projektą. Tačiau situacija, susijusi su keletu proteste paminėtų objektų, dar kartą svarstyta sausio 19 d. vykusio posėdžio metu. Gilintasi į „Lietuvos“ kino teatro ir kotedžų statybos prie E. Andre parko Lentvaryje klausimus.

Lentvario kotedžams - ne

Visi dešimt posėdyje dalyvavusių VKPK narių vienbalsiai sutiko, kad kotedžų statyba prie E. Andre parko, Lentvaryje, yra jokiu būdu negalima. Ši statyba prieštarautų esminei E. Andre parko idėjai – tiesioginiam susiliejimui su kraštovaizdžiu. Jei išdygtų kotedžai – iš vienos dvaro pusės pirmiausia matytume juos, o ne dvarą. Tai būtų šiurkšti intervencija į europinio lygio paveldo objektą. Jo neišsaugoti būtų civilizacijos gėda.

Yra Vyriausybės nutarimas dėl dvarų paveldo išsaugojimo, patvirtinantis, kad aplink dvarų sodybas turėtų būti formuojamos žemėnaudos. Be to, yra paties Kultūros paveldo departamento dokumentas, patvirtinantis, kad iš visų pusių Lentvario dvaras turi būti atviras apžiūrėjimui. Taigi teisinės bazės anuliuoti kotedžų statybai išduotus leidimus – pakanka. VKPK pozicija – būtent tai ir padaryti.

Sena „dėžė“ ar nauja statyba?

Prieiti prie bendros išvados dėl „Lietuvos“ kino teatro nebuvo taip paprasta. Kiekvienas komisijos narys turi gana skirtingą nuomonę. Pagaliau sutarta, kad išvadas parengs specialiai sudaryta darbo grupė. Tačiau jau per posėdį išryškėjo trys nuomonių aspektai, kurie ir atsispindės galutinėse išvadose.

Sunkiausia buvo nutarti, kaip „Lietuvos“ kino teatro nugriovimas ir naujo pastato statyba Pylimo g. 17 pakeistų Vilniaus senamiestį, kaip kultūros paveldo objektą. 

VKPK vyr. specialisto J. Lapinsko nuomone, nauja statyba, kuri numatyta ir jau suderinta Pylimo g. 17, būtų žingsnis ne pagal Vilniaus senamiesčio, kaip kultūros vertybės, taisykles. Tai būtų ženklas, kad į Vilniaus senamiestį žiūrime ne kaip į kultūros vertybę, o tiesiog kaip į nekilnojamąjį turtą. Pylimo g. 17 erdvė turėtų būti orientuota į turizmo reikmes. Ji privalėtų padėti suvokti senąją Vilniaus sieną. Paveldosaugos požiūriu nauja statyba šioje vietoje yra nepriimtinas variantas.

Tačiau ne vienam komisijos nariui iškilo klausimas, ar dabartinis „Lietuvos“ kino teatras urbanistiniu požiūriu geriau parodo Senamiesčio urbanistinę struktūrą nei naujasis projektas. Pasak M. Michelberto, „Lietuvos“ kino teatras tikrai nėra architektūros šedevras. Jis urbanistiniu požiūriu sudarkė Senamiestį. „Jei naujas pastatas nepablogins situacijos, man jis labiau priimtinas, - kalbėjo jis. Tai iš esmės ne paveldosaugos klausimas. Vingrių šaltiniai jau XVI a. buvo sukišti į vamzdžius po žeme. Manau, kad šaltiniams visiškai tas pat – ar dabartinė „dėžė“, ar nauji namai. Reikia pripažinti, kad dabartinė „dėžė“ – vienas iš baisiausių pastatų visame Vilniaus senamiestyje. Jei vietoje jos stovės nauji namai – nieko baisaus nematau., - panašios pozicijos laikėsi ir Z. Kiaupa. – Pastatų sutankinimo klausimo čia taip pat kelti negalime – sutankinimas jau yra įvykęs faktas“.

S. Vadišio įsitikinimu, paveldosaugos požiūriu su naujuoju projektu Pylimo g. 17 – viskas gerai. „Lietuvos“ kino teatras nėra jokia gynybinės sienos puošmena. O tiek miesto bendrajame plane, tiek Senamiesčio reglamente šią teritoriją numatyta užstatyti.

„Naujajam projektui vadovaujantis architektas A. Nasvytis į visuomenės protestus reaguoja labai jautriai. Jam pavyko įtikinti užsakovus pirmame aukšte įrengti dvi nedideles kino sales. Mano, kaip architekto, nuomone, Senamiesčio atžvilgiu naujasis variantas būtų geresnis nei dabartinis. Būtų užakcentuota trasa į apžvalgos punktą ir Vingrių šaltinių aikštelę“, - kalbėjo J. Glemža.

Vis dėlto, G. Drėmaitės nuomone, kalbama apie pasaulio kultūros paveldo objektų sąraše esantį Vilniaus senamiestį. Jo reglamente pasakyta, kad čia nauja statyba galima tik išskirtiniais atvejais. Reikėtų žiūrėti, ar verta laiminti projektus, kurie iš esmės prieštarauja mūsų pačių iškeltoms nuostatoms. Beje, nagrinėjant „Lietuvos“ medžiagą paaiškėja, kad Vilniaus mieste valstybinė žemė visiškai lengvai atiduodama privačioms struktūroms.

„Dabar tarp gatvės ir „Lietuvos“ kino teatro yra erdvė, kur gali pavaikštinėti. Įgyvendinus naują projektą, ši situacija pasikeistų. Tai būtų žingsnis Pylimo gatvės perimetrinio užstatymo link. Po kurio laiko iškiltų klausimas ir dėl kitų Pylimo gatvės skverų užstatymo. Nežinau, ar mes to norime“, - kalbėjo R. Pakalnis.

Žodį bendruomenei

Tačiau visi komisijos nariai sutarė, kad „Lietuvos“ kino teatras turi ir kitą – nors ir ne paveldosaugos - reikšmę. Didelei daliai vilniečių „Lietuva“ brangi emociškai. Šiuo atveju tai yra gal net svarbiau už paveldosaugos poziciją.

„Vis dėlto reikėtų atkreipti didesnį dėmesį į vietos bendruomenės santykį su objektu, - tokios pozicijos laikėsi J. A. Pilipavičius. - Kai atvažiavau į Vilnių, „Lietuvos“ kino teatro dar nebuvo. Ten buvo skveras. O atitarnavęs armijoje radau pastatą. Jis nelabai sužavėjo. Reikėjo priprasti. Bet per laiką jis tapo mano biografijos dalimi. Kiek visko su juo susiję. Šiuo atveju aš klausyčiau ne akademikų, o žmonių, kurie čia gyvena, balso. Jei mes visąlaik sakysime visuomenei, kad ji nieko nesupranta, kuo baigsis mūsų siekis visuomenę įtraukti į dialogą? Man šis klausimas yra principo reikalas: nesvarbu, kokia ten architektūra, čia svarbiau kiti dalykai. Beje, aš, kaip restauratorius, galiu pasakyti: restauracijoje draudžiama formuoti programą pagal šios dienos vertinimus, nes jie yra subjektyvūs. Tik laikas parodys, kas vertinga, o kas ne. Negalima visada nugriauti to, ką pastatė tėvai. Nuostata, jog viskas, kas nauja, yra vertingiau už sena, lemia tai, kad Lietuva nėra aukštos kultūros kraštas“.

Sisteminė netvarka

Dar vienas dalykas, kuris išryškėjo per diskusiją dėl „Lietuvos“ ir kurį komisijos nariai sutarė akcentuoti Seimui – sisteminė dokumentacijos netvarka. „‘Lietuvos‘ kino teatro dokumentacijoje nerasime nei tėvo, nei motinos“, - pažymėjo G. Drėmaitė. Pasak J. Lapinsko, naujai statybai Pylimo g. 17 Kultūros paveldo departamentas išdavė sąlygas, kurios skiriasi nuo paminklosaugos sąlygų. Miesto plėtros departamentas išdavė trečias sąlygas. Per šią painiavą su užsakovu sudaroma tokia sutartis, kokia tenkina verslo poreikius.

„Tampa aišku, kad Vilniaus savivaldybė yra legalizavusi savo projektų įteisinimo sistemą, - išvadą padarė E. Jovaiša. - Mes svarstome dalykus, kurie kyla dėl savivaldybės veiksmų ir dėl pačių įstatymų bei jų įgyvendinamųjų teisės aktų spragų. Deja, Kultūros paveldo departamentui dažnai nelieka nieko kito, kaip pasirašyti. Visuomenė turėtų dažniau kreiptis į Seimą, parodydama, kas atsitinka dėl nesuderintų įstatymų“.

Audronė Pociūtė

Bernardinai.lt